Veidai

2020.03.12 06:58

Rimas Šapauskas, pavadintas Peliuku, nepyksta: tai tas pats, kas gydytojui pasakyti „gydytojau“

Aibę veiklų turintis aktorius, LRT RADIJO laidos „Penktadienio pokalbiai“ pašnekovas Rimas Šapauskas įsitikinęs – reikia turėti ir tokių mėgstamų veiklų, kurios neneštų pelno. Vienas iš tokių jo pomėgių – fotografuoti atspindžius balose. Kartais jis skuba fotografuoti gražaus saulėlydžio, o kartais situacijas sumodeliuoja, nes tiesiog jaučia, kad saulėlydis šįvakar bus gražus.

R. Šapauską kalbina LRT RADIJO laidos „Penktadienio pokalbiai“ vedėjas Martynas Starkus.

– Pirmą kartą pasimatėme, kai stojome į Vilniaus universitetą, žurnalistiką. Atsimenu tave tokį augalotą kūdą jaunuolį, išsiskyrei visa žinančio žmogaus stotu. Buvai su švarku ir panko ženkliuku. Chebrai aiškinai apie pankų kultūrą ir tavęs įdėmiai klausė. Turbūt muzika buvo šalia visą gyvenimą?

– Manau, kad tai buvo varomasis dalykas. Visada norėjosi daryti tai, ką darau dabar, bet buvo sunku įvardyti, ką norėtum daryti, kaip ir sunku įvardyti profesiją, kuo užsiimi, nes užsiimi daug kuo: ir vaidini, ir įrašinėji, ir kalbi, kalbiesi, yra ir visokių kitokių veiklų, kuri filmukus...

Labai juokiausi, kad Valstybinė mokesčių inspekcija įvedė kodą 900100 ir jį pavadino „Scenos pastatymo veikla“. Visa mano veikla, ką aš darau, telpa į šį kodą.

– Esi disko žokėjus. Senais laikais taip vadino žmones, dirbusius radijo stotyse, nors angliškas terminas visai kitoks – radio personality. Muzikai skyrei nemažai dėmesio ir iki šiol didžėjauji vakarėliuose, tik ne taip, kaip mes įsivaizduojame, ne kaip DJ Tiesto. Esi vintažinis didžėjus, kuris gražiai sujungia dainas. Vis daugiau žmonių, jaučiančių nostalgiją seniems laikams, užsako tokius vakarus?

– Tie, kurie kažkada šoko arba klausėsi radijo laidų, dabar švenčia savo 40-mečius, vestuves, vaikų vestuves. Juokingiausia, kad kovo mėnesį grosiu 65-metyje. Paskambino žmogus ir sako: o ką jūs darote? Sakau: groju „Queen`us“, „ABBĄ“, „Boney M“ ir „Nazareth“. Ai, sako, mūsų muziką – tai gerai!

Prieš įgarsinant tavo balso pavyzdys yra siunčiamas amerikiečiams, jie paklauso intonacijos ir sako: gerai – tinka. Vėliau gavau pastabą nemirti 40 metų, nes turėsiu įgarsinti iki 12-to „Ledynmečio“.

– Tu – plačių pomėgių žmogus. Visai neseniai sužinojau, kad fotografuoji balas.

– Taip, tai instagramo veikla. Manau, kad kiekvienas vyras turėtų turėti saviraiškos lauką. Iš daug dalykų valgai duoną, bet reikia susirasti kažką, iš ko nevalgai duonos – tai gali pavirsti tuo, iš ko valgai duoną, bet kažką daryti – kolekcionuoti, skaityti, domėtis istorija, architektūra – neuždrausta.

Fotografija – viena iš tokių veiklų. Kartais būna gražus saulėlydis arba jauti, kad jis bus. Sakai: palauk, aš važiuoju ant kalno. Gali taip atsitikti einant pakeliui, bet gali ir sumodeliuoti tam tikrą situaciją.

Pavyzdžiui, Čikagoje yra laikas, kai saulė leidžiasi tarp dangoraižių. Yra viena ar dvi dienos per metus ir visi Čikagos fotografai būtent tomis valandomis išeina, susiranda tašką ir viską „šaudo“: žmones, virš galvų pravažiuojančius traukinius – daro menines nuotraukas, bet jas gali padaryti tik kartą per metus.

– Tu „Ledynmetyje“ įgarsinai mamutą – tai dar viena tavo veikla.

– Pats pirmas kartas, turiu prisipažinti, buvo labai nevykęs. Prodiuseris Rožickas turėjo galvosūkį – visi aktoriai kaip aktoriai, o aš iškrentu iš konteksto. Buvau išvažiavęs į kelionę, grįžau – sėdi niūriais veidais ir sako: Rimai, turime problemą. Nežinau, kas įvyko, bet aš persimainiau – problema buvo likviduota.

Su Algiu yra taip – kaip aš jaučiu jo kelis tolesnius sakinius, taip Algis gali nujausti mane. Labai greitai pajuntame, į kurią pusę krypsta tema. Dažniausiai išeidavo juokingai.

O problema buvo netobulas rezultatas – jiems nelipo, nors Holivudui balsas tiko. Prieš įgarsinant tavo balso pavyzdys yra siunčiamas amerikiečiams, jie paklauso intonacijos ir sako: gerai – tinka. Vėliau gavau pastabą nemirti 40 metų, nes turėsiu įgarsinti iki 12-to „Ledynmečio“.

– „Radioshow“ – ryškesnės tavo karjeros televizijoje pradžia. Kažkada kalbėjai, kad tau artimiausias Česlovas.

– „Radioshow“ atgimė nauja forma, t. y. Pelėmis. Jeigu patikrintumėte balso pavyzdžius, Sūrskis yra Bronius, o Mauzeris tapo Česlovu.

– Iš Algio [Ramanausko – red. past.] taip ir nesulaukiau tikslaus atsakymo – gal jo netgi ir nėra, bet ar jūs repetuodavote ir žinodavote tekstą? Turbūt improvizuodavote?

– Absoliučiai, išeidavo labai natūralūs dialogai, nes būdavo kuriami vietoje. Su Algiu yra taip – kaip aš jaučiu jo kelis tolesnius sakinius, taip Algis gali nujausti mane. Labai greitai pajuntame, į kurią pusę krypsta tema. Dažniausiai išeidavo juokingai.

– Įsivaizduoju, kad buvo momentų, kai pats sau sakei: kiek aš galiu vaidinti tą Pelę. Ar visada sutarei su savo personažu?

– Visada sutariu. Kartais pasako: ei, Peliuk. Paskui persimaino: klausyk, o tu nepyksti? Sakau: kol tu mane atpažįsti, aš iš to valgau duoną. Kaip aš galiu pykti? Tai tas pats, kas gydytojui pasakyti: ei, gydytojau. Po to: ar nepyksti, kad tave pavadinau gydytoju? Tai nesąmonė – tu darai tokį darbai ir turi nešti visą šleifą – esi viešas, žinomas žmogus.

Visas pokalbis – kovo 6 d. laidos „Penktadienio pokalbiai“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.