Veidai

2020.03.12 21:26

Erica Jennings ir Jurgis Didžiulis – apie (ne)santaiką šeimoje ir kodėl vaikams neperka išmaniųjų telefonų

Atlikėjas Jurgis Didžiulis iš muzikos rinkos pasitraukė supratęs, kad tai – laimėtojų rinka, išryškinanti blogiausias žmonių savybes. Jis nebekoncertuoja ir kartu su žmona, dainininke Erica Jennings. Kaip LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimo spalvos“ pasakoja sutuoktiniai, toks sprendimas buvo priimtas siekiant išlaikyti šeimoje santarvę, o kalbėdami apie save, kaip apie tėvus, jiedu neslepia esantys itin griežti.

E. Jennings ir J. Didžiulis nuo pat pirmųjų pasirodymų Lietuvos muzikos scenoje buvo išskirtiniai. Publikai jie siejosi su kitokia kultūra, savitu muzikos stiliumi ir nuotaika. Populiarios grupės „Skamp“ narė ir tikras pietietiškos energijos užtaisas drauge jau daugiau kaip 10 metų. Pora augina 3 vaikus, kuria muziką, įgyvendina projektus ir kasdien mąsto, kaip palikti atžaloms geresnį pasaulį nei dabar.

„Kai kalbame apie nacionalizmą, lietuvybę, savo kultūrinį paveldą, turime atsakingai perimti viską, kas buvo gerai, perfiltruoti, atsisakyti, ko nereikia, ir perduoti savo vaikams tą naują operacinę sistemą. Tai mes privalome padaryti – jei to nedarome, kas auklės mūsų vaikus? Mūsų vaikus auklės Marvelo komiksai, Kapitonas Amerika, Kakė Makė. O iš kur jie pasisems kito kultūrinio turinio? Tam esame mes“, – įsitikinęs J. Didžiulis.

O jo žmona teigia, kad galima daug kalbėti, bet vaikai žiūri, ką ir kaip tu pats darai, tad ypač svarbu rodyti gerą pavyzdį. Abu kūrėjai ieško savų kelių – E. Jennings įrašinėja antrąjį solinį albumą ir kaupia žinias naujam projektui apie tvarumą, o J. Didžiulis tikina su populiariąja scena atsisveikinęs ir neria į pasaulinio lygio atradimus, jų sintezę su muzika.

„Aš sėkmingai maišau aistrą muzikai su aistra visuomeniniams procesams. Idėja paprasta: pasitelkdami muziką mes galime stebėti visuomeninius procesus, daug ko išmokti. Bet svarbiausia, kad mes prisimename savo visuomeninę prigimtį ir per žaismingą muziką, bendraudami pradedame suprasti: palauk, mes kažką kuriame. O ką mes kuriame? Muzikinę bendruomenę, turinčią savas taisykles, standartus, vertybes.

Mane labai džiugina, kad tai, kas prasidėjo nuo dviejų beveik nesuderinamų aistrų, dabar yra daugiau negu linksma. Tai įkvepia, atneša daug inspiracijų, teigiamos energijos, emocijų. Jaučiu, kad galiu pasirodyti šv. Petrui prie Rojaus vartų ir sakyti: klausyk, aš savo padariau“, – šypsosi jis.

Pernai J. Didžiulis svetur praleido apie 100 dienų, o šiemet konferencijų, susitikimų ir apsikeitimų idėjomis užsienyje bus dar daugiau. Grįžęs jis atradimais dalijasi su lietuviais ir stebi, kaip pasauliniai procesai randa vietą čia.

„Kalbu su mokslininkais iš viso pasaulio, dirbame su įvairiausiais aktyvistais. Idėja – kaip padaryti, kad per muzikavimą, bendrą kūrybą žmonės prisimintų savo socialinę prigimtį. Dabar mūsų galvoje: dirbu, noriu uždirbti daugiau, didesnė mašina, didesnis butas, gražesni rūbai. Mes pamiršome, kad esame didelės šeimos, tautos, kultūros dalelytė, epizodas, labai trumpas trajektorijos fragmentas“, – svarsto atlikėjas.

Manau, kad svarbu intuicija. O mano intuicija sako, kad tai labai blogai. Aš aiškinu vaikams, kad ir Steve`as Jobsas, ir Billas Gatesas savo vaikams iki 15–16 metų neleido turėti išmaniųjų telefonų.

Sutuoktiniai įsitikinę, kad norint pokyčių, net ir kalbant apie pasaulį, reikia pradėti nuo savęs, savo šeimos. Dėl to jųdviejų noras – palikti pasaulį geresnį, negu rado. O šis procesas – ne tik įdomus, bet ir priverčiantis save realizuoti.

Su vaikais kalbasi ir sudėtingiausiomis temomis

Kalbėdamas apie atžalų auklėjimą, J. Didžiulis – už discipliną ir aiškias ribas. E. Jennings būti griežta dar mokosi, nors yra dalykų, kuriuose ir jos pozicija yra nepajudinama.

„Vaikai klausia, kada galėtume pirkti išmaniuosius telefonus. Yra penktokas ir ketvirtokas – jie vieninteliai klasėje, kurie jų neturi. Bet esame pirma karta, kuri neturi pavyzdžio, kaip buvo anksčiau su tomis technologijomis. Mes turime patys rasti balansą. Todėl manau, kad svarbu intuicija. O mano intuicija sako, kad tai labai blogai. Aš aiškinu vaikams, kad ir Steve`as Jobsas, ir Billas Gatesas savo vaikams iki 15–16 metų neleido turėti išmaniųjų telefonų. Kodėl? Nes jie užsidarys savo pasaulyje ir viskas – nebendraus. Aš nenoriu, kad užaugtų zombiai“, – aiškina ji.

Atvirą ryšį su vaikais kuriantys Erica ir Jurgis: su jais kalbame apie viską, nes norime suteikti teisingesnę informaciją

Kam disciplina – geras dalykas, jaučia ir J. Didžiulis – jam labiau patinka iš draugų girdėti, kad jis per griežtas tėtis, negu kad jo vaikai neišauklėti. „Jaučiu, kad esu atsakingas, dėl to dažnai kyla įtampa. Nes Erica duoda, o aš esu iš tų, kurie sako „ne“, – pažymi pašnekovas.

Mažųjų spaudimui jie nepasiduoda ir kiekvieno noro netenkina, tačiau džiaugiasi, kad pavyksta su vaikais megzti artimą ryšį, grindžiamą pasitikėjimu ir atvirumu. Pora su savo atžalomis kalbasi atvirai apie viską, net apie narkotikus ar pornografiją – tikina, kad taip gali suteikti tinkamesnę informaciją.

Kai baigiau verslo vadybos studijas, supratau, kad muzikos rinka yra laimėtojų rinka. Laimėtojas vienas, o visi kiti lieka be nieko. Yra daug talentingų muzikantų, bet jie nematomi. Pati rinka yra bloga, išryškinanti prasčiausias mūsų savybes. Net muzika, kurios klausomės, nėra geriausia, kokia galėtų būti.

„Man juokinga: atėjo vaikas, sako, pamačiau tokių dalykų, kurie „sudegino“ mano akis, ar kaip jis ten sakė. Žinau, pats esu susidūręs su tokiu turiniu, kai sakai: o, Jėzau“, – pasakoja J. Didžiulis.

E. Jennings visiems tėvams rekomenduoja sukurti tokią atmosferą, kad bet kuriuo metu būtų galima su vaikais atvirai pasikalbėti apie viską. „Nes jei negali su savo tėvais pakalbėti, tada su kuo? Su draugais? Ir kas tada?“ – svarsto ji.

Žinoma pora nuolat ieško prasmės savo veikloje, kasdienybėje ir siekia aukštesnių tikslų, nekreipia dėmesio į aplinkos peršamus modelius, o tas vertybes siekia perduoti ir vaikams. Pasak J. Didžiulio, atsiradus vaikams save pamatai kaip ant delno. Jis kaipmat pamatė, kad yra kompulsyvus žmogus – matydamas tai savo vaikuose ir bandydamas juos mokyti, sykiu moko ir save.

„Man svarbiausia, kad vaikai būtų empatiški. Kad galėtų mąstyti kritiškai, turėtų savo nuomonę, galėtų išreikšti savo emocijas. Ir kuo mažiau turėtų baimės, kuo daugiau sąmoningumo“, – vardija E. Jennings.

Abu užsiimantys kūrybine veikla, jie nori, kad ir vaikai gebėtų atsiskleisti, rastų savo kelią ir drąsiai juo eitų. „Mes neieškom paprastų kelių, – sako J. Didžiulis. – Kolumbijoje sakoma: niekada nepraryk gerai nesukramtęs. Būna, atsisėdu su žmogumi ir žinau, kad jis mane šeria nesąmonėmis, bet aš išklausysiu iki galo. Ir gal priimsiu trupučiuką tiesos, nes jeigu perimsi viską, tai tu tiesiog aklas sekėjas. Turėti savarankiškai mąstančių žmonių, manau, yra tai, ko labiausiai reikia.“

Šioje šeimoje apie žinomumą ar šlovę nekalbama. Jų vaikai dar tik pradeda suprasti, kad tėvai yra žinomi žmonės. Kai kurios situacijos mažiesiems kelia nuostabą, o tėvams juoką.

„Antanui dabar 10 metų ir jis pradeda suvokti. Ateina žmonių, sako: galima nuotrauką? O jis taip žiūri, labai rimtas berniukas: mama, kodėl jie, paprasti žmonės, nori su tavimi fotografuotis? Ir kaip paaiškinti? Dėl to, kad aš esu dainininkė. „Na, ir kas?“ Mes neakcentuojame tokių dalykų. Manau, kad neverta“, – kalba E. Jennings.

Užaugęs Kolumbijoje, kur garsenybės be apsaugos nežengia žingsnio, J. Didžiulis vertina lietuvių gebėjimą scenos žmonėms suteikti privatumo jausmą, leisti gyventi įprastą šeimos gyvenimą. E. Jennings šis pojūtis primena gimtąją Airiją, kur net ir visame pasaulyje žinomi dainininkai gali jaustis netrikdomi.

„Turime ir „U2“, bet visi gyvena ramiai. Airiai nemėgsta tokių: o, darome nuotraukas. Dėl to visi sako, kad ten lengva gyventi. Manau, tai geras požiūris“, – pasakoja laidos herojė.

Mes kartu tiek laiko, kad nebe taip vertiname vienas kitą. Jei būtum dykumoje ir neturėtum vandens, tai radęs tą gurkšnį sušuktum: o, čia kažkas ypatingo! O kai gyveni su šaltiniu, gali greitai persisotinti. Manau, mums palaikyti atstumą labai sveika.

Dėl santaikos šeimoje atsisakė bendrų projektų

Anksčiau buvę dažni muzikinių projektų ir konkursų dalyviai, dabar jie kuria kiekvienas savo projektus. J. Didžiulis dirba su verslu, institucijomis ir bendruomenėmis, o E. Jennings nori likti muzikos scenoje tol, kol turi ką pasakyti.

„Kai baigiau verslo vadybos studijas, supratau, kad muzikos rinka yra laimėtojų rinka. Laimėtojas vienas, o visi kiti lieka be nieko. Yra daug talentingų muzikantų, bet jie nematomi, nepripažinti, jie netgi negali iš to gyventi. Vėliau supratau, kad pati rinka yra bloga, išryškinanti prasčiausias mūsų savybes. Net muzika, kurios klausomės, nėra geriausia, kokia galėtų būti. Tada supratau, kad esu nelaimingas toje rinkoje.

Svarstau, na, ką dar galima nuveikti su muzika? Sakau: aš noriu paveikti žmones, pasaulį. Kuo labiausiai norėčiau pasidalinti su kitais menininkais, tai verslo vadybos įgūdžiais ir žiniomis. Kaip suprasti rinką, žmonių poreikius, adaptuoti tai, kas man brangu, ką man patinka daryti, kad galėčiau tenkinti kitų žmonių poreikius ir už tai gauti pinigus. Todėl man teko išeiti iš tos rinkos“, – pasakoja buvęs grupės „InCulto“ lyderis.

O E. Jennings vis dar bando išsilaikyto toje rinkoje: „Per 20 metų mačiau daug, bet mes visada turėjome, ką pasakyti, dainos buvo prasmingos. Manau, dėl to ir po 20 metų vis dar esu čia. Kol mano širdyje yra noro, aš tęsiu toliau. Manau, muzika gydo, ji yra dvasinis dalykas. Dėl to vis dar noriu dainuoti. Žinau, kad labai sunku popmuzikos industrijoje, bet turbūt tai mano misija.“

Jau daugiau kaip 10 metų susituokę žinomi atlikėjai buvo sukūrę ir bendrą muzikinį projektą, tačiau ilgainiui suprato, kad tai tampa rimtu išbandymu jų santykiams ir gali baigtis net skyrybomis. E. Jennings sako, kad kartu rašyti dainas, koncertuoti su sutuoktiniu jai tikrai patinka, tačiau kai tai tapo darbu, pasidarė nebemalonu.

Apskritai kalbėdama ne tik apie bendrus kūrinius, bet ir apie gyvenimą drauge pora pripažįsta, kad tenka pasukti galvą, kaip išlikti kartu, kad būtų gera abiem.

„Mes kartu tiek laiko, kad nebe taip vertiname vienas kitą. Tarkime, jei būtum dykumoje ir neturėtum vandens, tai radęs tą gurkšnį sušuktum: o, čia kažkas ypatingo! O kai gyveni su šaltiniu, gali greitai persisotinti. Manau, mums palaikyti atstumą labai sveika. Reikia kitaip žiūrėti: ką reiškia santuoka, kas yra šventa, kas ne, kas svarbu, kas nesvarbu. Ir net paklausti savęs, kodėl mes vis dar kartu. Mes ieškome būdų, kaip padaryti, kad tai būtų veiksminga“, – mintimis dalijasi muzikantas.

Visgi E. Jennings teigia, kad svarbiausia tai, jog jiedu vis dar gali išgirsti vienas kitą, keistis ir augti tiek kartu, tiek atskirai. Tai ir yra partnerystė, pažymi pašnekovė, o ne prievolė būti šalia tik dėl to, kad yra popierius.

Aukščiausia išraiškos forma vadina savanorystę

Žinoma pora neslepia, kad ir jiems šeimoje teko išgyventi keblių situacijų, ieškoti sprendimų, ir tai nebuvę lengva. Jiedu nevaidina sukūrę tobulus santykius, nes nenori meluoti nei sau, nei kitiems. Jiems kaip tik norisi, kad žmonės nustotų bijoję, pripažintų savo bėdas ir drąsiau ieškotų pagalbos.

„Žmonės nevertina psichologinės terapijos. Man liūdna, kai lietuviai prisipažinimą, kad sunku, kad depresija, kad nesuprantu, kad nesu visavertis, vertina kaip silpnybių pripažinimą. Mes visi turime problemų, o jei neieškome pagalbos, negalime augti, išsigydyti“, – sako J. Didžiulis.

O E. Jennings juokiasi, kad kai kuriems nuostabą kelia tai, jog jiedu – taip ilgai kartu: „Jurgis sako: žinai, ką pastebėjau, labai daug žmonių klausia: o tu vedęs? Vis dar? Turi 3 vaikus? Su ta pačia moterim? Jis jaučiasi kaip koks vienaragis, nes visi arba išsiskyrę, arba apskritai neturi žmogaus.“

Savanorystę pirmiausia priimu kaip vieną aukščiausių galimų išraiškų. Yra tiek daug žmonių, kurie turi kuo apsirengti, ką valgyti, turi stogą. Tai kur ieškoti pilnatvės? Atsakymas paprastas. Esu įsitikinęs, kad savanoriška veikla gydo žmones.

Humoro jausmas – jų nuolatinis palydovas, suteikiantis spalvų santykiams ir kasdienybei. Tačiau tikram ryšiui reikia ir gebėjimo nuoširdžiai pasikalbėti, išgirsti ir atsiprašyti. O to, anot muzikos kūrėjų, dažnas vengia.

„Kartais, kad prasidėtų emocinio gijimo procesas, tiesiog reikia pripažinti: man tas nepatiko, skaudėjo, jaučiausi nesaugus. Kai kitas žmogus tai pripažįsta ir sako: „Išgirdau tave“ – jau ir tai padeda. Lietuvoje žmonės nemoka atsiprašyti. Atsiprašymas čia silpnumo ženklas. Bet atsiprašyti kartais tolygu pripažinti, kad esi žmogus. Kad ir kaip atrodytų keista, būtent pažeidžiamumas, emocinis atvirumas yra tai, ko mums dabar labiausiai reikia. O būti su pažeidžiamais žmonėmis yra emocinė treniruotė. Vieni lavina raumenukus, kiti lavina kitus įgūdžius, bet išmokti būti empatiškam reikia ištvermės ir laiko“, – įsitikinęs J. Didžiulis.

Ieškantys ir nebijantys įvairių patirčių Didžiuliai mielai sutiko apsilankyti Valakampių socialinių paslaugų namuose. Čia gyvena ir lankosi proto negalią turintys žmonės. Žinomi atlikėjai atvyko drauge pamuzikuoti ir pabendrauti.

Jiedviem lengva priimti neįgalius žmones galbūt dėl to, kad užaugo aplinkoje, kurioje laisvai gyveno ir tokie žmonės. E. Jennings puikiai prisimena pirmą apsilankymą Lietuvoje – jai užkliuvo, kad čia neįgalių žmonių nebuvo matyti, o sužinojus, kodėl taip yra, pasidarė labai liūdna.

„Savanorystę pirmiausia priimu kaip vieną aukščiausių galimų išraiškų. Dėl to, kad tai darai savo noru. Ne per prievartą, ne dėl pinigų. Darai dėl savęs ir dėl kitų. Yra tiek daug žmonių, kurie turi kuo apsirengti, ką valgyti, turi stogą. Tai kur ieškoti pilnatvės? Atsakymas paprastas. Esu įsitikinęs, kad savanoriška veikla gydo žmones“, – mintimis dalijasi J. Didžiulis.

Atlikėjas kasdienėje veikloje bando priminti žmonėms, kaip jie gali paveikti savo aplinką. Jeigu atėję į darbą pradėsite spinduliuoti gerumu, šypsotis, jūs paveiksite aplinkinius – ne tik žmones, kurie yra šalia, bet ir tuos, su kuriais jie susitiks vėliau, pasakoja jis. „Ir paskui tai sugrįš jums patiems“, – priduria laidos herojus.

Plačiau – kovo 4 d. laidos „Gyvenimo spalvos“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Atvirą ryšį su vaikais kuriantys Erica ir Jurgis: su jais kalbame apie viską, nes norime suteikti teisingesnę informaciją