Veidai

2020.03.05 08:44

Neringa Rekašiūtė: draskiausi dėl nieko ir nepastebėjau, kad čia pat vyksta labai svarbūs dalykai

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.03.05 08:44

„Būdama 29-erių išgyvenau nemenką krizę. Atrodė, kad viskas, ką stačiau, ką kūriau ir dėl ko stengiausi, subliuško“, – kalbėdama portalui LRT.lt prisimena fotografė Neringa Rekašiūtė, sunkumus įveikusi rašydama knygą. Šiandien savo kūryba ji stengiasi užmegzti prasmingus pokalbius ir dažniausiai tai daro labai netikėtais sprendimais.

– Savo socialinių tinklų paskyroje jau užsiminėte apie naują projektą „Vyrai yra gėlės“, pasidalijote ir kadrais iš užkulisių, kuriuose matyti apsinuoginę vyrai, prisidengę gėlių kompozicijomis. Ką šiuo projektu norite papasakoti?

– Projektas – paroda „Vyrai yra gėlės“ – susideda iš dvylikos apsinuoginusių vyrų portretų ir jų istorijų. Kiekvienam jų uždaviau po tris klausimus – teiravausi, kada paskutinį kartą verkė, kaip vertina savo kūną ir kokie buvo santykiai su tėvu.

Visi herojai labai skirtingi: stipriausiu pasaulio žmogumi ne kartą tituluotas Žydrūnas Savickas, kurį galima pavadinti stereotipinio vyriškumo simboliu, paralimpietis Augustas Navickas, sėdintis neįgaliojo vežimėlyje, taip pat Pasienio apsaugos tarnybos tarnautojas, tatuiruočių meistras, juodaodis šokėjas ar homoseksualus maisto stilistas, save vadinantis namų ponia, ir kt.

Moterys šiandienos pasaulyje turi nemažai erdvių, kuriose gali pasikalbėti apie emocijas ir apie tai, ką šiandien reiškia būti moterimi. Mūsų nelydi tokia didelė baimė pasirodyti emocionaliomis ar silpnomis, visuomenė mums leidžia būti atviroms ir laisvai reikšti jausmus, ieškoti atsakymų ir pagalbos. Vyrams yra kitaip.

Pavyzdžiui, aš turiu sudariusi rekomenduojamų psichologų sąrašą. Išsiunčiau jį gal kokius 400 kartus, bet vien tik moterims. Jos dažnai rašydavo, kad ieško pagalbos broliui, vyrui, draugui, net tėčiui.

Manau, Vakarų pasaulis išgyvena vyriškumo krizę, apie kurią jau garsiai kalba ir psichologai, pavyzdžiui, Esther Parel. Pastaruoju metu tiek daug girdime apie toksišką vyriškumą, apie vyrus grobuonis. Labai gerai, kad mes, kaip visuomenė, keičiamės ir nebetoleruojame smurto bei manipuliacijų. Ir visgi norisi pasikalbėti apie kuriančią, švelnią, ieškančią ir norinčią pažinti vyriškumo pusę.

Bendraudama su psichologais sužinojau, kad dažniausiai į psichoterapiją ateina vyrai, kuriems jau per trisdešimt, kurie yra įvykdę viską, ką visuomenė jiems buvo nurodžiusi įgyvendinti

– Dažnai menininkai pasakoja, kad idėjos ateina iš asmeninės patirties, kaip jums kilo ši idėja?

– Ir man idėją padiktavo asmeninės įžvalgos, mano fotografinė patirtis. Sakyčiau, vyrus buvau nustūmusi į tam tikras paraštes, dažniausiai fotografuoju moteris ir, nors vyrai teiraudavosi dėl fotosesijų, jų fotografuoti nenorėjau.

Matyt, man atrodė, kad viskas jiems geriau klostosi, jiems atitenka visos privilegijos, tėvai ir visuomenė juos labiau myli, taigi kokios pagalbos jiems gali reikėti?

Tačiau pamažu, pradėjusi fotografuoti vyrus, supratau, kad mums visiems skaudu dėl tų pačių dalykų – jie taip pat išgyvena dėl išvaizdos standartų, dėl negalėjimo atsiverti kitiems, o kai kurie turi siaubingų traumų iš vaikystės: vienam trūko tėvo, kitam teko augti matant jo smurtą, trečiam stigo vyro pavyzdžio, todėl pačiam tenka atsakyti į klausimą, ką šiandien reiškia būti geru vyru.

Jei visuomenė nusigręžia nuo vyrų jausmų ir ieškojimų, jei aš pati nusigręžiu, veikiausiai neverta tikėtis sukurti gerą, mylinčią, pagarbią visuomenę, kurioje kiekvienas galėtų jaustis gerai. Atstumdami dalį žmonių, tokios visuomenės nesukursime.

Taip pat buvo ir labai ilgų pokalbių su mano vaikinu Margiriu. Tos kantrios diskusijos padėjo suvokti, kad ir feminizmas turi tamsiųjų pusių, neleidžiančių praplėsti standartų ribų bei padaryti vietos tam, kad visi kartu galėtume kurti geresnę visuomenę ir geresnį būvį. Apskritai, gyvename laiku, kai esame apsaugoti nuo fizinio smurto, bet vietoj jo, atrodo, atsirado reputacinis smurtas – kuo greičiau nurašyti, už klaidą pasmerkti, atstumti.

Toks bendravimo klimatas yra labai nesveikas ir neleidžia kalbėtis skirtingai mąstantiems žmonėms. Dėl to vis daugėja susiskaldymo ir pleištų viešoje erdvėje. Dėl to tiek nuolatinio pjudymosi, o ne darbo išvien.

– Prisidėjote ir prie projekto „#Amžius nesvarbu“, kurio herojais tapo vyresni žmonės. Tai dar viena tema, mūsų visuomenėje apipinta įvairiais stereotipais, kaip manote, pavyko bent truputį tas klišes sugriauti?

– Manau, kad man pavyko pagauti vyresnių žmonių emocijas, nuotraukose jie atrodo labai gyvybingi, linksmi ir atviri. Norėjau, kad susidarytų įspūdis, jog herojai tarsi tuoj išlįs iš portreto ir atsistos šalia. Kiek girdėjau atsiliepimų, tai pavyko įgyvendinti.

Be to, ir pati fotosesija kai kuriems jų buvo kone gyvenimo įvykis – vieni atsivežė savo raugintų agurkų, kiti – savo siuvinėtų darbų parodą. Visą dieną praleidome kartu – senjorai herojai ir mano jauna komanda. Ta diena man labai įsiminė, nes supratau, kad reikalinga erdvė, kurioje įvairios kartos galėtų ką nors kartu nuveikti.

Ir nors dažnai galima išgirsti, kad vyresni žmonės būna paniurę ar skundžiasi mažomis pensijomis, fotosesijos dieną niekas nesiskundė, tik labai daug šypsojosi, sakė, kad jie džiaugiasi turėdami sveikatos, tam tikros patirties, o didžiausias džiaugsmas jiems – padaryti aplinkinius laimingus. Manau, tai nuostabu.

Kantrios diskusijos padėjo suvokti, kad ir feminizmas turi tamsiųjų pusių, neleidžiančių praplėsti standartų ribų bei padaryti vietos tam, kad visi kartu galėtume kurti geresnę visuomenę.

– Yra žmonių, kurie perkopę per trisdešimt, pradeda kalbėti apie tai, kad jie jau per seni vieniems ar kitiems dalykams. Pastebite, kad galbūt ir jūsų bendraamžiai dėl savo amžiaus išgyvena tam tikrą nerimą?

– Iš tiesų, net ir kalbantis su dvidešimtmečiais ar sulaukusiais devyniolikos, jau tenka išgirsti, kad jie nerimauja dėl to, kad dar nieko gyvenime nepasiekė, neturi atsakymų į daugelį gyvenimiškų klausimų ir abejoja, kad jiems pavyks ką nors nuveikti.

Manau, tai bendro visuomenės klimato, kuriame gyvename, pasekmė, vyrauja jaunystės kultas, baimė ir savęs nuvertinimas, lyginimas savęs su kitais ir labai aukšti lūkesčiai.

Net mūsų eurovizinė daina yra apie tai, kad dėl amžiaus patys save nurašome anksčiau laiko! Šis požiūris turi keistis.

Be to, manau, kad pasiekimai karjeros srityje neretai yra pervertinami ir užkeliami ant pjedestalo, per retai susimąstoma, kad buvimas žmogumi, buvimas geru žmogumi, aplinkinių džiuginimas jau taip pat yra pasiekimai, kurių pakanka, kad būtume šioje planetoje.

– Kada pačiai atėjo toks suvokimas?

– Būdama 29-erių išgyvenau nemenką krizę. Atrodė, kad viskas, ką stačiau, ką kūriau ir dėl ko stengiausi, subliuško. Viskas tebuvo iliuzija. Vieną dieną supratau, kad šeimos nesukūriau, su vaikinu, su kuriuo kūriau bendrą ateitį, išsiskyriau, viena likau gyventi Visagine, buvau įnikusi į tam tikrą izoliaciją nuo pasaulio.

Suvokiau, kad visą laiką draskiausi dėl nieko, o tuo metu vyko labai svarbūs dalykai – pats gyvenimas vyko, kurio nepastebėjau. Visos mano mintys, energija buvo skirta tam, kad kažką turiu pasiekti, gauti, įsitvirtinti. Neturėjau supratimo, kad galima tiesiog būti, kurti lėtai, atsipalaidavus, nepasiduodant nežmoniškam spaudimui būti produktyviai ir veikliai.

Vėliau bendraudama su psichologais sužinojau, kad dažniausiai į psichoterapiją ateina vyrai, kuriems jau per trisdešimt, kurie yra įvykdę viską, ką visuomenė jiems buvo nurodžiusi įgyvendinti: turi gerą darbą, būstą, prabangų automobilį, šeimą, vaikų, tačiau vis tiek nesijaučia laimingi.

Manau, atėjus tam suvokimui, gali pasijusti apgautas – supranti, kad tiek laiko praleidai kažko siekdamas, nors jį geriau galėjai skirti dalykams, kurie teikia daugiau džiaugsmo, ar tiesiog poilsiui.

– Vienas iš būdų kovoti su užklupusia krize buvo ir praėjusiais metais pasirodžiusi jūsų knyga „How to Swim Through Pain“, tiesa?

– Tiesa. Kaip tik tada, kai man buvo sunkiausia, pradėjau ją rašyti. Dariau tai atlikdama tam tikrą savianalizę, tyriau save ir bandžiau užmegzti pokalbį su savo pačios pasąmone, traukdama į dienos šviesą tai, kas buvo giliai užkišta.

Tuo metu, matyt, norėjau pabėgti nuo visko, kas tuo metu griuvo, ir pamatyti save iš šalies, tad viena išvykau į Iraną. Būtent kelionė tapo akstinu vėl atrasti poeziją, kurią anksčiau kurdavau. Žinau, kad daug kas kuria eiles, nes tai puiki terapinė priemonė. Tik aš buvau pakankamai įžūli, kad dar ir savo knygą išleisčiau.

– Šiandien knygas rašo dažnas, kodėl sakote, kad jūsų poelgis buvo įžūlus?

– Vis dėlto manau, kad reikia tikėti, jog knyga yra reikalinga, taip pat tai reikalauja drąsos. Man drąsos suteikė sekėjai socialiniuose tinkluose – dalijausi savo poezija ir gaudavau tam tikrą atsaką, žinojau, kad yra žmonių, kurie laukia ir kuriems reikia šios knygos, todėl buvo lengviau elgtis įžūliai.

Kalbu apie sveiką įžūlumą, kurio kiekvienam reikia tam, kad ką nors padarytum iki galo, kad nuneštum idėją iki finišo tiesiosios. Ir galiu patikinti, kad nuo tada, kai atsiranda idėja, iki tol, kol atsiranda galutinis produktas, vidiniai išgyvenimai primena amerikietiškus kalnelius. Vieną akimirką atrodo, kad nieko iš tavo idėjos neišeis, kitą – vėl atsiranda tikėjimas tuo, ką darai.

Sakyčiau, vyrus buvau nustūmusi į tam tikras paraštes, dažniausiai fotografuoju moteris ir, nors vyrai teiraudavosi dėl fotosesijų, jų fotografuoti nenorėjau.

– Nors skonį dažnai vadiname subjektyviu, kūrėjams ir menininkams dažnai tenka išklausyti ir kritikos. Jautriai ją priimate?

– Anksčiau, kai man buvo 25-eri, reaguodavau tikrai jautriai, norėjau pakeisti pasaulį, kaip ir daugelis jaunų žmonių, jaučiau poreikį įtikinti kitus savo tiesa. Tačiau neretai gaudavau per snapą, sulaukdavau konstruktyvios ar dažniau nepagrįstos kritikos ir labai išgyvendavau.

Kritikos lavina užgriuvo ir pristačius projektą „Jie laimėjo loteriją“. Supratau, kad neverta kažką įrodinėti – svarbiausia, kad aš pati žinau, ką noriu papasakoti, žinau savo intencijas ir kaip menininkė turiu teisę kurti. Neprivalau visiems patikti.

Nors negaliu sakyti, kad man visai nerūpi, nepagrįsta kritika skaudina, tačiau negromuloju jos, o judu toliau. Tikiu, kad ir mano projektas „Vyrai yra gėlės“ sulauks įvairių vertinimų, galbūt ir nemalonių komentarų, tačiau noriu, kad jis taptų proga atvirai ir drąsiai pasikalbėti.

Pradėjusi fotografuoti vyrus, supratau, kad visiems skaudu dėl tų pačių dalykų – jie taip pat išgyvena dėl išvaizdos standartų, dėl negalėjimo atsiverti kitiems, o kai kurie turi siaubingų traumų iš vaikystės.

– Beje, šiuo metu jus galima sutikti sostinėje, tačiau dar prieš kurį laiką gyvenote Visagine, kuris jūsų namais buvo beveik ketverius metus.

– Tai buvo vienas įdomiausių laikotarpių mano gyvenime. Pamenu, kai pasakiau, kad kraustausi, daug kas į mane žiūrėjo kreivai ir sukiojo pirštą prie smilkinio.

Daug kas galvojo, kad išvažiuosiu, pamatysiu, kad nebus ką ten veikti, ir netrukus susikrovusi lagaminus grįšiu atgal. Veiklos ten galbūt trūktų tiems, kuriems patinka lankytis restoranuose, baruose, norintiems dalyvauti įvairiuose renginiuose ir norintiems būti matomiems.

Man viso to nereikia. Tai pamatė ir mano draugai – maždaug po pusmečio visi, kurie manęs iš pradžių gailėjo, pradėjo žavėtis mano sprendimu. Kai draugai atvažiuodavo, eidavome į žygius, apžiūrinėdavome vietos architektūrą, čiuožinėdavome pačiūžomis ant ežero, kūrėm.

Tai buvo puikus įrodymas, kad reikia pasitikėti savo intuicija. Jei ji sako kraustytis į Visaginą, reikia jos klausyti, net jei aplinkiniai sakys, kad tai visiška nesąmonė. (Juokiasi). Tas metas buvo puikus ir buvo labai sunku priimti sprendimą Visaginą palikti. Matyt, butas man pasidarė per mažas ir per pilnas prisiminimų. Tačiau kaip kadaise drąsiai tą savo gyvenimo puslapį atverčiau, taip drąsiai turėjau jį užversti.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt