Veidai

2020.03.08 10:30

Aktorė Toma Vaškevičiūtė: kai tai randi, kūryba tampa lengvumu, o ne kančia

LRT OPUS laida „Švelnūs tardymai“, LRT.lt2020.03.08 10:30

Vaikystėje meilę gamtai iš senelio perėmusi teatro ir kino aktorė Toma Vaškevičiūtė būdama paauglė tapo skaute, tačiau tai sykį per filmavimą nepadėjo nepasiklysti miške, nors rasti būdą ištrūkti pagelbėjo. LRT OPUS laidoje „Švelnūs tardymai“ T. Vaškevičiūtė pasidalijo mintimis ir apie savo profesiją, kuri, pasak pašnekovės, gali būti ir inkaru, ir trukdžiu.

T. Vaškevičiūtę kalbina LRT OPUS laidos „Švelnūs tardymai“ vedėjas Richardas Jonaitis.

– Kokia buvo tavo vaikystė? Kokie patys šviesiausi, gražiausi dalykai? Esi labai gražiai sakiusi apie savo senelį: vaikystė buvo pripildyta senelio.

– Taip, aš su juo praleisdavau daug laiko, mane kartais pas jį palikdavo ir mėnesiui, kai, tarkime, tėvai darė remontą. Vėliau jis netgi iš Radviliškio atsikraustė į Vilnių. Senelis – turbūt šviesiausias vaikystės etapas.

Jis buvo labai kūrybingas, sugalvodavo įvairiausių keisčiausių nuotykių, žaidimų. Mes eidavome gaudyti ir drugelių, kad ir kaip žiauriai dabar tai skambėtų, bet vaikystėje tai atrodė tobula. Jis sukurdavo daug svajonių, scenarijų, buvo agronomas, tai sode [padarydavo] įvairiausių namelių iš kanapių. Priminei labai gražų etapą.

Buvau gamtos vaikas. Su tėvais važiuodavome į žygius su baidarėmis, vėliau tapau skaute... Vaikystėje ir jaunystėje daug laiko buvau su gamta. Kitas senelis, tėvelio tėtis, buvo tremtinys.

Turiu melancholijos, nostalgijos iš tėčio, jis viduje toks poetas, pavyzdžiui, laukia rudens ir sako: kai paskutinis obuolys nukrenta, žinau, kad atėjo žiema... Tie prieskoniai manyje yra, galiu daug galvoti apie praėjusį laiką, jį analizuoti.

– Ką tau davė žinojimas, kad tavo senelis buvo ištremtas?

– Aš jo nespėjau pažinti. Jis mirė, kai gimiau. Bet jaunystėje tai kėlė didelį smalsumą. Yra kažkoks ryšys su šia giminės istorija.

– Ką tau reiškia draugystė? Ar daug turi žmonių, kuriuos gali vadinti draugais?

– Šiuo klausimu esu labai turtinga. Man tokių žmonių padovanojo labai daug. Tai nuostabu – labai didelis turtas. Juos tam tikrais momentais mokėjau ir išsaugoti, nes man atrodo, kad draugystė tuo ir yra svarbi, kad ją reikia mokėti puoselėti, kaip ir kiekvieną ryšį.

– Kaip save apibūdintum: ar sakytum, kad esi šitame laike pilna koja, ar turi nostalgijos, kad gal truputį gimei ne tuo laiku?

– Aš šiame laike jaučiuosi gerai. Žinoma, šiaip turiu melancholijos, nostalgijos iš tėčio, jis viduje toks poetas, pavyzdžiui, laukia rudens ir sako: kai paskutinis obuolys nukrenta, žinau, kad atėjo žiema... Tie prieskoniai manyje yra, galiu daug galvoti apie praėjusį laiką, jį analizuoti, bet esu labai laiminga šiuo metu gyvendama pasaulyje. Tai labai geras laikas.

Buvo visokių etapų, bet nuostabu, kad ta profesija, nors kartais gali labai kenkti, atima laiką iš asmeninio gyvenimo, turi skaudžių pasekmių, bet tampa inkaru – atsidavęs kūrybai gali turėti didelę atramą.

– Vienoje laidoje esi linkėjusi: dirbkite su meile tai, ką darote. Tau pačiai tai sekasi?

– Manau, kad taip. Ir kuo toliau, tuo geriau. Nemeluosiu – aktoriniame [kelyje] buvo visokių etapų, bet nuostabu, kad ta profesija, nors kartais gali labai kenkti, atima laiką iš asmeninio gyvenimo, turi skaudžių pasekmių, bet tampa inkaru – atsidavęs kūrybai gali turėti didelę atramą.

Man atrodo, kad kuo toliau, tuo labiau išgryninu santykį su kūryba. Manau, kad šiuo metu išgyvenu tiesiog nuostabų etapą santykyje su ja. Esu joje laiminga, myliu tai, ką darau. Šiuo metu turiu daug atsakymų, kodėl aš tai darau, ką noriu tuo pasakyti. Kai randi šitą stuburą, kūryba tampa labai dideliu džiaugsmu, lengvumu, o ne kažkokia kančia.

– Papasakok, kaip tavo gyvenime atsirado skautai. Tu buvai skaute ar lieki skautė visam gyvenimui?

– Lieki visam gyvenimui. Skautai atsirado ankstyvoje paauglystėje. Manau, kad mane nuvedė draugė – klasikinė istorija. Tai nuostabi bendruomenė kiekvienam rasti savo vietą. Buvo nuostabus etapas: žygiai žiemą, vasarą, viską organizuodavome patys, greitai tapome vadovais. Tai moko disciplinos ir tiesiog būti su žmonėmis, gyventi tarp žmonių. Mokykloje kartais to nemoko. O ten moko – gyventi su gamta ir žmogumi.

– Tai išleista į mišką vidury žiemos išgyventum?

– Gal ir išgyvenčiau, bet jeigu atvirai – baugintų. Žinau būdus, bet esu pasiklydusi miške. Nes, žinoma, einu labai drąsiai, nes aš gi skautė – grįšiu. Viename filmavime taip ir nusigrybavau.

Filmavome Mykolo Vildžiūno sodyboje ir visi buvo filmavimo aikštelėje, o aš išėjau grybauti, nes man buvo laisvas vakaras. Pradėjo temti, žiūriu, kad neberandu kelio... Ačiū Dievui, skautų žinios – suradau elektros liniją ir paskambinau Mykolo tėčiui, kad aš prie elektros linijos. Jis mišku važinėdamas galų gale mane rado.

Visas pokalbis – kovo 2 d. laidos „Švelnūs tardymai“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.