Veidai

2020.03.19 08:58

„Mildažytės dukros“ etiketės nenorinti juvelyrė Rūta Petronytė darbinę monotoniją išsklaidė ėmusi dirbti bare

LRT TELEVIZIJOS laida „Stilius“, LRT.lt2020.03.19 08:58

Artimiausiems žmonėms kurti papuošalus lengva – žinai, kas jiems tiks ir patiks, be to, įkvepia prisiminimai ir su konkrečiu žmogumi susijusios giliausios mintys. Taip apie kūrybinį procesą LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ pasakoja juvelyrė Rūta Petronytė. Daug kam kaip žurnalistės Editos Mildažytės dukra žinoma mergina sako norinti būti garsi ne dėl šio „nuopelno“, o dėl savo darbų.

Kiekvienas žmogus turi savo braižą, sako R. Petronytė, tačiau pripažįsta, kad vos pradėjus kurti kiekvienas kopijuoja tai, ką būna matęs.

„Paskui išsigrynina, keičiasi, bet užstrigti nesinorėtų: čia mano drakoniukas, visad darysiu drakoniuką. Gal iš komercinės pusės taip yra gerai, nes esi atpažįstamas, bet man [svarbus] keitimasis ir ieškojimas. Braižą turiu, visi turime, bet kas yra mano ženklas, aš nežinau“, – svarsto pašnekovė.

Nenuostabu, kad kūrėjui prireikia laiko atrasti savo stilistiką ir perprasti save. Kūryboje kantrybė, nuoseklumas ir gyvenimiškos patirtys padeda – tai padėjo ir R. Petronytei. Daugiau kaip penkerius metus juvelyrikos pasaulyje besisukanti moteris nesivaiko madų ir su niekuo nekonkuruoja.

„Jeigu konkuruoji, tai gali jausti. Bet, man atrodo, yra skirtinga pasiūla, kelios mokyklos, kurios moko žmones, neturinčius patirties. Jie pramoksta ir pradeda daryti. Nematau tame nieko blogo – tada kiekvienas žmogus gali rasti, kas jam artima pagal piniginę ir stilių. Aš esu linkusi pasidžiaugti įdomia kūryba.

Man neatrodo, kad kažkas iš manęs atima duoną. Bet gal aš per kukli? Nežinau, galbūt kartais galėčiau būti drąsesnė. Nors šiaip esu labai spontaniška, ganėtinai pasiutusi. Tik galbūt esu tas žmogus, kuris ne iš karto atsirakina. Reikia laiko ir pačiai atsiverti, ir kitiems mane pažinti“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Nuo pat mažens R. Petronytė domėjosi menu, lankė dailės mokyklą. Paskutiniais mokyklos metais ji ypač susidomėjo papuošalų gamyba, tad sulaukusi aštuoniolikos įstojo į Estijos dailės akademiją. Išvykti iš tėvų namų – smagu, tačiau palikus gimtuosius namus aplanko ne vien pozityvios mintys. Juvelyrė prisipažįsta, kad pirmaisiais studijų metais svetimame mieste jautėsi vieniša.

Prisimenu, kaip su bičiuliu čiliečiu grodavome traukiniuose. Padainuoji ir su stikline eini rinkti pinigų per vagoną. Dabar taip nelabai norėčiau, nes tu supranti, kad spaudi žmones duoti tų skatikų.

„Galvojau apie skulptūrą arba tapybą, bet įsijungė pragmatiškas galvojimas, kad galbūt su tomis specialybėmis nepasiseks. Man atrodo, reikia sėkmės. Tai loterija, ar tu iš to galėsi gyventi, ar ne. Tada pasirinkau juvelyriką, nes esu kruopšti, man įdomūs smulkūs dalykai – turiu potraukį žiūrinėti smulkius dalykėlius. Susiradau studijas ir išvažiavau į Taliną. Gal pusantrų metų buvo vieniši ir sunkoki. Tada pusmečiui išvažiavau į Barseloną atsigauti. O grįžus į Taliną viskas pasidarė smagu“, – pasakoja laidos herojė.

Studijos svetur – tikra gyvenimo ir išgyvenimo mokykla. R. Petronytė, pusmečiui išvykusi pagal studentų mainų programą į Ispaniją, ten sulaukė ne vieno iššūkio. Ji juokiasi prisiminusi, kaip teko tapti gatvės muzikante, nes reikėjo užsidirbti pinigų ir kaip nors išgyventi.

Juvelyrė Rūta Petronytė: madų nesivaikau ir su niekuo nekonkuruoju

„Tai buvo pasaulio pažinimo ir savęs paieškų metas. Skvotai, dainuodavome gatvėje, užsigrodavome šiek tiek pinigų, iš tų pinigų gyvendavome. Buvo svaigus laikas. Esu paprasta, stengiuosi nesusireikšminti. Man nesunku dirbti kokį nors darbą, išvalyti, panešti ar sukrauti malkas. Prisimenu, kaip su bičiuliu čiliečiu grodavome traukiniuose. Padainuoji ir su stikline eini rinkti pinigų per vagoną. Dabar taip nelabai norėčiau, nes tu supranti, kad spaudi žmones duoti tų skatikų. Bet patirtis smagi“, – pasakoja moteris.

Kad išsklaidytų darbinę monotoniją, įsidarbino barmene

Gyvendama Barselonoje R. Petronytė sukūrė savo pirmąją kolekciją. Pirmasis blynas juvelyrei neprisvilo – ji sako, kad dažniausiai kolekcijas kuria ne snobams, o tiems žmonėms, kurie neieško gilių filosofinių klodų. Konkursai ir surengtos parodos Europos didmiesčiuose menininkei leidžia išeiti iš kūrybinių rėmų.

Ji prisimena, kaip gyvendama Vilniuje, Užupio rajone, sėdėdama galeroje su draugais įsivaizduodavo vieną dieną tapsiantys didžiais menininkais. O surengti parodą Berlyne ar Paryžiuje buvo viena didžiausių R. Petronytės svajonių. Ir kaip dažniausiai atsitinka su idiliškais įsivaizdavimais ir svajonėms – jiems išsipildžius, deja, neužkariauji profesinio olimpo.

„Įsivaizdavimas ir svajonė skiriasi nuo buvimo realioje situacijoje. Atsimenu, kai pradėjau mokytis, galvojau, kaip norėčiau surengti parodą Berlyne, Paryžiuje: vau, tai bus viršūnė, labai faina. Ir Paryžiuje surengiau parodą, ir Berlyne... Berlyne buvo labai faina, nes atvažiavo daug draugų: vienas atskrido iš Londono, kita iš Briuselio, trečias iš Estijos, lydėjo brolis iš Vilniaus, kuris mane palaiko kūrybiniame kelyje. Po atidarymo nuėjome į labai gražų barą po geležinkelio bėgiais. Aš tiesiog sėdėjau su tais žmonėmis ir galvojau: Berlynas atrodo kitaip, nei aš įsivaizdavau; fainiausia, kad turiu žmones, kurie mane lydi gyvenimo kelyje, kažką darau teisingai“, – kalba pašnekovė.

Kaip ir daugumos kuriančiųjų, R. Petronytės kelyje nestigo lūžių ir abejonių. Net kilo klausimas, ar ji tikrai esanti savo vietoje. Būtis tik su savimi nėra tokia paprasta, kaip atrodo. Namie juvelyrikos studiją įsirengusi menininkė sako neturinti nuolatinių darbo valandų – kuria tada, kai norisi, dirba tada, kai gali. O sumažėjus darbo krūviui praėjusių metų žiemą ji net buvo atsitraukusi nuo papuošalų gamybos.

Nuostabu būti už baro, nes tai yra priešinga mano darbui. Sėdėdamas vienas prie dirbtinės šviesos pavargsti, o atsistojusi kitoje baro pusėje visada būnu gerai nusiteikusi, niekada nepavargusi.

„Atrodo, tarsi nėra idėjų, gal rutina. Galvojau, mesiu visą šitą reikalą. Bet paskui per Kalėdas pas mane buvo vakarėlis, buvau sukvietusi visus draugus, kalbėjomės su viena drauge, kuri mane labai įkvepia – ji gera tapytoja. Pasakoju jai, o ji sako: tiesiog daryk, nepasiduok. Iš tiesų gyvenime nuoseklumas labai svarbus. Kartais tiesiog prarandi jėgas ir valią – šita specialybė tokia, kad tu viską darai pats vienas. Kartais pavargsti.

Bet sėkmę gali prisišaukti tik darbu. Vieną vakarą grįžau namo, atsidariau elektroninį paštą – parašė iš MO muziejaus, kad kviečia pateikti savo darbus. Darbas, pastangos ir nuoseklumas atsiperka“, – pasakoja R. Petronytė.

Greta kūrybinių dvejonių, moters darbas susijęs ir su ilgais procesais, tad jame nestinga monotonijos. Ji sako norėjusi į savo gyvenimą įnešti kitokių spalvų, todėl įsidarbino barmene viename bare.

„Nuostabu būti už baro, nes tai yra priešinga mano darbui. Dirbdama savo darbą sutinku žmones, bet tai labai mažas dienos procentas. Iš esmės sėdi vienas prie dirbtinės šviesos ir krapštaisi, kas yra labai puiku, bet nuo to pavargsti. Atsistojusi kitoje baro pusėje visada būnu gerai nusiteikusi, niekada nepavargusi“, – kalba pašnekovė.

Nori būti garsi darbais, o ne dėl žinomos mamos

Visgi ir darbas bare įgriso, tad juvelyrė ėmė blaškytis: vasarai buvo išvažiavusi į Palangą, vėliau mėnesį keliavo po Ameriką. Iš kelionių R. Petronytė parsivežė medžiagų savo gaminamiems papuošalams. Žinoma, menininkę įkvepia ne tik kelionės, bet ir asmeninės patirtys bei artimieji žmonės. Ji sako, kad kuriant neįmanoma nuo savęs pabėgti.

„Paauglystėje trumpą laiką buvau gotė, dažiausi lūpas juodai, ant veido piešiau juodą ašarą, klausiau tam tikros muzikos. Tiesiog vieni vaizdai užkabina, kiti ne. Šiuo metu – brutalistinė architektūra, šikšnosparniai, vampyrai, sapnai. Kaip bebūtų, tu kuri savo, bet vis tiek esi tarp žmonių – man atrodo, tai, kokia esu šiandien, nėra mano nuopelnas. Čia yra visko, kas buvo: ir žmonės, kurie supo. Svarbu atsižvelgti į tuos, kurie turi reikšmę, duoda patarimų, kažką siūlo“, – mintimis dalijasi laidos herojė.

Nenuostabu, kad juvelyrė mieliau kalba apie savo darbus, o ne apie garsią šeimą. Tenka pripažinti, kad žinomų žmonių vaikams nėra labai lengva eiti savo keliu ir palikti savas pėdas. R. Petronytė, būdama televizijos laidų vedėjos Editos Mildažytės dukra, tik patvirtina tiesą ir neslepia norinti būti garsi savo darbais, o ne dėl žinomos mamos.

Beje, tiek mamai, tiek savo artimiausiems žmonėms menininkė mielai kuria papuošalus ir sako tai daranti remdamasi giliausiomis mintimis ir prisiminimais: patirtais, pamatytais, išjaustais dalykais.

„Savam žmogui lengva kurti, nes jį pažįsti. Tiesiog kaifas daryti draugams, dažnai dovanoju. Žinai, ką sukursi, žinai, kas tiks ir patiks. Kurdama visą laiką galvoju apie tą žmogų, ką esame kartu nuveikę – į tuos daiktus tiesiog įkrauni kažkokios energijos“, – pasakoja R. Petronytė.

O kuriant papuošalus mamai prisiminimų daug. E. Mildažytė – daug metų per LRT TELEVIZIJĄ rodytos laidos „Bėdų turgus“ autorė ir vedėja. Įvairių labdaros projektų iniciatorės duktė iš arti matė savo mamos geraširdiškumą svetimiems žmonėms, tačiau vienas įvykis merginai įstrigo labiausiai.

„Greta mūsų sodybos, miške, toks valkata rinkdavo grybus. Jis buvo alkoholikas, dažnai duodavome pavalgyti. Jis būdavo labai nešvarus – atsimenu, sykį mama nusivedė jį į pirtį ir prausė. Aišku, kvapas ir visa kita, bet aš galvojau: kam ji tai daro? Gražus aktas – padėti vargstančiam, bet šitą visi žino, kad ji padeda. Tačiau pagelbėti gražiam ir teisingam yra labai paprasta, o padėti tam, kuris yra nepatrauklus ir atstumiantis, labai sunku. Nors jam labiausiai ir reikia pagalbos“, – svarsto pašnekovė.

Plačiau – vasario 29 d. laidos „Stilius“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Juvelyrė Rūta Petronytė: madų nesivaikau ir su niekuo nekonkuruoju