Veidai

2020.02.29 21:29

Paskutinis Nelly Paltinienės interviu LRT: turėjau sunkių patirčių, bet Dievui esu dėkinga ir už jas

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.02.29 21:29

„Negaliu įsivaizduoti, kad galėčiau būti be Arvydo. Manau, kad ir jis negali savęs įsivaizduoti be manęs“, – dar prieš kelias savaites apie savo vyrą portalui LRT.lt sakė legendinė Nelly Paltinienė, kurios gyvybė paskutinę žiemos dieną užgeso Manheime. Tąkart ji dėkojo vyrui už rūpestį ir bendrą šeimą, kurios neturėjo vaikystėje.

Šeštadienį Anapilin išėjusi scenos legenda Nelly Paltinienė prieš savo gimtadienį, kurį minėjo vasario 16-ąją, portalui LRT.lt pasakojo apie sunkius vaikystės išbandymus, meilę ir pagarbą vyrui Arvydui Paltinui.

Perpublikuojame N. Paltinienės duotą interviu:

– Vasario 16-ąją – jūsų gimtadienis. Nors liga kiek pristabdė gyvenimo tempą, ar tądien jaučiate pakilią nuotaiką?

– Vasario 16-oji – ne tik mano, bet ir visos Lietuvos gimtadienis. Man tai labai svarbu, nes Lietuva visuomet mano širdyje. Tai mano tėvynė, kurios man visada labai reikia, o dabar ir labai trūksta.

Pamenu, kaip švęsdavome su „Kopų balsais“, estradiniu ansambliu, kuriame dainavau daugiau nei 20 metų. Švęsdavome su Arvydu trankiai mano bute. Visada minėdavome ne tik mano, bet ir Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo dieną. Todėl aiškintis, kodėl švenčiame, dažnai atvykdavo LTSR vidaus reikalų ministerijos pareigūnai. Kad jie įsitikintų, kad tai mano gimtadienis, visuomet parodydavau pasą.

Tiesą sakant, per savo gimtadienį prisimenu LRT. Jau labai seniai, nuo 1965-ųjų, bendradarbiauju su LRT TELEVIZIJA. Jau atgavus nepriklausomybę, Vasario 16-osios proga ten dažnai dainuodavau.

Neturėjau vaikystės, neturėjau tikros šeimos patirties. Tai, ką padarė Holokaustas, – mano patirtis.

Šia proga noriu perduoti linkėjimus visiems LRT žmonėms. Juos atsimenu su dideliu dėkingumu. Mes bendravome ne vieną dešimtmetį. Žinoma, daugelis jų jau nebedirba, tačiau LRT vis tiek saugo tradicijas ir nepamiršta tų, kurie su jais dirbo. Labai dėkoju, kad esate. Labai dėkoju ir visai Lietuvai, kad mane prisimena.

Taip pat skaitykite

– Metų pradžioje paminėjote ir 57-ąsias vestuvių metines. Kaip manote, kas jums padėjo tiek metų išlikti drauge, išlaikyti abipusę meilę ir pagarbą?

– Mums padėjo mūsų širdies muzika. Kai atėjau į A. Paltino vadovaujamą orkestrą, pati buvau likusi be orkestro. Tas, kuriame dainavau, vadovaujamas mano pirmosios scenos mokytojos Aurelijos Daunorienės, iširo, o pati Aurelija išvyko į Kauną.

Ji norėjo kartu pasiimti ir mane, bet tuo metu jau turėjau, kur gyventi, – savo butą, tad važiuoti nenorėjau. Tada Aurelija mane nuvedė pas Arvydą, į jo vadovaujamą orkestrą, vėliau tapusį estradiniu ansambliu „Kopų balsai“.

Lietuva visuomet mano širdyje. Tai mano tėvynė, kurios man visada labai reikia ir labai trūksta.

– Ten ir užgimė jūsų meilė?

– Tiesą sakant, daugelis vyrų mane įsimylėdavo, įsimylėjo ir Arvydas. Tačiau jis mane įsimylėjo ypatingai, nes ir pats buvo ypatingas. O aš atsiliepiau į tą jausmą. Jis buvo asmenybė, tikras vadovas, pedagogas, antrasis mano vokalo mokytojas. Taip, kartu dirbant, gimė tikra meilė. O tikra meilė yra kantrybė, pagarba ir tarnavimas.

Aš jam viską atleisdavau, o už ką atleisti buvo – muzikantų gyvenime visko pasitaiko. Bet aš taip pat nesu auksinė, todėl ir Arvydas turėjo, už ką man atleisti: kartais už mano aštrų charakterį, kartais už mano užsispyrimą. Dabar mes dieną ir naktį kartu. Kadangi sunkiai vaikštau, jis kiekvieną dieną manimi rūpinasi, dažnai neša kavos ir pusryčius į lovą.

Vienas kitam seniai viską atleidome, o tai, kas svarbiausia, visada buvo ryšys, kuris išliko, ir tikiu, kad liks amžinai. Negaliu įsivaizduoti, kad galėčiau būti be Arvydo. Manau, kad ir jis negali savęs įsivaizduoti be manęs.

– Ką šiandien pavadintumėte didžiausiomis dovanomis, kurias jums padovanojo gyvenimas? Sceną? Šeimą? Patirtis?

– Scena – mano didžiausia laimė. Esu labai dėkinga žmonėms, savo pirmajai orkestro vadovei A. Daunorienei už šią laimę. Dėkinga Dievui, Švenčiausiajai Mergelei Marijai, kuri, tikiu, nuo pat mažens mane globojo. Su scena aš gavau visą Lietuvą, daug gerbėjų, daug draugų, Dievo žmonių.

Pažįstu kunigų, jie mane kviesdavo giedoti į įvairias šalies šventoves. Ir gyvendama Vokietijoje taip pat buvau kviečiama, giedojau Kelno katedroje, taip pat ir Paryžiaus Dievo Motinos katedroje. Taigi scena yra tai, ką man dovanojo Dievas. Manau, ne veltui esu gavusi ir apaštalinį Benedikto XVI palaiminimą.

Nors mano patirtys buvo ir sunkios, esu Dievui už jas dėkinga.

Šeima – taip pat dovana. Tai mano vyras Arvydas ir, be abejo, mano sūnus, anūkai, proanūkiai. Jie visada yra su manimi, net ir būdami toli.

Man dovanotos ir labai didelės patirtys. Nors iš pradžių jos gali atrodyti blogos ir negatyvios, ypač vaikystės patirtys. Mano mama mirė, kai buvau visiškai maža mergaitė. Mane augino tėtis ir pamotė Ema. Antrojo pasaulinio karo metais tėtį mobilizavo į armiją, o mūsų žydų kilmės pamotę, kuri buvo nepaprastos širdies žmogus ir kurią vadinome mama, sušaudė naciai.

Mes su sesute likome vienos. Neturėjau vaikystės, neturėjau tikros šeimos patirties. Tai, ką padarė Holokaustas, – mano patirtis. Taip, tai labai baisu. Ir man baisu, kad antisemitizmas atgyja, ir netgi Lietuvoje. Labai norėčiau, kad žmonės nejaustų neapykantos kitiems. Tai griovė mano gyvenimą.

Nors neturėjau tikros šeimos patirties, šiandien labai saugau šeimą ir esu laiminga, nes turiu draugų, kuriuos taip pat saugau. Tai irgi mano patirtis. Tarp mano draugų yra nemažai žydų kilmės žmonių. Galiu pasakyti, kad ypatingas dvasinis ryšys mane sieja su visai Lietuvai žinoma profesore Irena Veisaite. Taigi, nors mano patirtys buvo ir sunkios, esu Dievui už jas dėkinga.

Vakaro autografas. Dainininkė Nelė Paltinienė: kai einu į sceną prieš publiką, aš žinau – čia mano mieli draugai

– Pase įrašyta, kad gimėte 1929-aisiais, tačiau ne kartą pasakojote, kad tiksliai nėra žinomi jūsų gimimo metai. Ar minėta sunki vaikystė, kurios dalis prabėgo gatvėje, ir yra ta priežastis, kodėl dokumentuose atsirado kita data?

– Po to, kai atsidūrėme gatvėje, o vėliau – vaikų namuose, tik ten komisija bandė nustatyti mūsų amžių. Vėliau iš armijos grįžęs tėtis mus pasiėmė, tačiau ir jis tikslių gimimo metų neprisiminė.

Todėl nesu tikra, kad metai, įrašyti dokumentuose, tikslūs. Tačiau aiškiai prisimenu, kad ir prieš karą mano gimtadienį visada švęsdavome būtent Vasario 16-ąją, dėl to abejonių nėra. Ir nors dėl tikslių metų abejoju, dabar jau nesvarbu – keleri metai ten ar šen, vis tiek jų jau nugyvenau nemažai.

Ar vien tik retro?   N. Paltinienė ir E.Ivanauskas

Jis mane įsimylėjo ypatingai, nes ir pats buvo ypatingas. O aš atsiliepiau į tą jausmą.

– Kokių norų dar turite?

– Mano norai nemirę. Aš labai gerai suprantu, kad į sceną negrįšiu, tačiau dar labai norėčiau pabūti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, pažiūrėti naujus operų pastatymus, o ypač baletus, naujuosius ir senuosius. Manau, kad baletas – svarbiausias menas, bent aš jį labiausiai mėgstu iš visų.

Dabar didžiausias mano džiaugsmas – langas ir tai, ką per jį matau. Matau medžius, voveraitę, saulę. Už tai ir dėkoju. Matyti gyvenimą per langą, atrodo, nėra taip daug, bet tai yra taip gera. O svarbiausia – norėti gyventi ir džiaugtis. Galiu pajuokauti, kad turiu apetitą ir dažnai noriu valgyti. Tai reiškia, kad gyvenu.

Taip pat skaitykite

Nostalgija. Vokalinis duetas N. Paltinienė ir E. Ivanauskas. (I dalis).
Nostalgija. Vokalinis duetas N. Paltinienė ir E. Ivanauskas (2 dalis).
Prisiminkime. Dainuoja Nelė Paltinienė ir Eugenijus Ivanauskas
Nelė Paltinienė ir Eugenijus Ivanauskas – „Tu ateik į pasimatymą“