Veidai

2020.03.15 09:14

Vaidotas Valiukevičius – apie pažintį internete su mylimąja ir mamą, įkvėpusią parašyti eurovizinę dainą

LRT TELEVIZIJOS laida „Stilius“, LRT.lt2020.03.15 09:14

Grupės „The Roop“ lyderis Vaidotas Valiukevičius su papuošalų kūrėja Deimante kartu jau 12 metų, tačiau tuoktis neskuba. Šviesųjį laikotarpį išgyvenantis muzikantas LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ teigia, kad santuoka nieko nepakeičia ir žmonių nesulaiko. Tačiau keisti gyvenimą iš esmės, kad netektų būti „gyvu lavonu“, dainininkui reikėjo ne kartą – vyras ilgą laiką buvo nugrimzdęs į depresijos liūną.

Iš pažiūros kuklus, tačiau ryžtingai siekiantis gyvenimo tikslų, kad ir kokios būtų gyvenimo negandos. Taip galima apibūdinti šiuo metu bene daugiausiai Lietuvoje aptarinėjamą žmogų – grupės „The Roop“ lyderį V. Valiukevičių. Ir nors iki didžiosios „Eurovizijos“ Roterdame liko dar keli mėnesiai, jau dabar konkurso gerbėjai bei ekspertai mūsų šalies atstovams pranašauja vieną aukščiausių vietų per visą šio grandiozinio renginio istoriją. Pats V. Valiukevičius taip pat tiki, kad šis kartas gali būti išskirtinis, tačiau prisipažįsta, kad „Eurovizija“ nėra pagrindinis jo gyvenimo tikslas.

„Eurovizija“ yra tiktai dalis gyvenimo. Tikrai nenoriu savęs peikti, jeigu nepakliūsime, svarbiausia maksimaliai padaryti, ką tuo metu gali, ir viskas. Tada viską atiduoti į rankas vertintojų, žiūrovų, kurie arba balsuos, arba nebalsuos“, – kalba atlikėjas.

Dar prieš pasirodydamas praėjusių metų „Eurovizijos“ konkurse bei projekte „Šok su žvaigžde“ V. Valiukevičius kurį laiką buvo dingęs iš viešumos. Tada jis galvojo, kad televizija yra blogis ir ten jam ne vieta. Tačiau permąstęs tam tikrus dalykus vyras suvokė, nuomonė – tik jo vidinių problemų pasekmė. Tad, apsvarstęs visus „už“ ir „prieš“, prieš metus jis grįžo į viešąją erdvę su naujomis dainomis ir pradžiugino šokiais su profesionalia šokėja Leta Kripaite.

„Buvau truputėlį nuvertinęs televiziją, nes ji man labai įkyrėjo. Galvojau, kad viskas ten yra labai blogai, kad visa televizija supuvusi, dėl to iš jos išėjau, specialiai nedalyvavau jokiose laidose. Bet po to supratau, kad ne televizijoje problema, o manyje. Todėl, kad televizija yra tik platforma, o tu, žmogau, save pateik, kaip nori. Jeigu moki save pateikti ir turi ką papasakoti, ji nieko blogo tau nepadarys.

Tada mes nusprendėme eiti į „Euroviziją“. Ėjau su tokia baime, galvojau: vėl lendu į tą teliką, kas čia bus, gal nereikia. Bet pasiteisino. Ir šį kartą aš televizijos nebijau. Supratau, kad viskas priklauso nuo manęs“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

V. Valiukevičiaus muzikinis kelias prasidėjo, kai grupės „Omega“ prodiuseriai jį pakvietė koncertuoti didžiausiose Lietuvos scenose. Tada atrodė, kad pildosi slapčiausios vyro vaikystės svajonės – būdamas mažas jis įsivaizduodavo koncertuojantis miniai žmonių.

„Aš pasirinkau muziką, kuri man ne iki galo patiko, bet labai norėjau būt ant scenos. Man buvo 18-a ar 19-a metų – dar ką tik iš vaikystės išlipęs žmogus. Mane, be abejo, apakino tas greitas šuolis į viršų. Kai sutikau prisijungti, pirmas koncertas buvo po dviejų savaičių. Po to vėl buvo koncertų, kuriuose pilna žmonių, visi dainuoja. Bet nusprendžiau, kad vis dėlto reikia kurti savo, nesusiklostė ir santykiai. Nutariau įkurti „Kosmo“. Supratau, kad galiu įgyvendinti savo projektą.

Bet buvau tame pačiame rate, toje pačioje mokykloje: kaip reikia kurti popdainas ir panašiai... Bijojau išeiti iš komforto zonos, nes, kaip jaunas žmogus, tuo metu gaudavau visai gerus pinigus – mano visi kurso draugai, režisieriai, gyveno bendrabutyje, kambaryje po du ar tris, o aš nuomojausi dviejų kambarių butą vienas. Man tas komfortas susuko galvą“, – prisimena pašnekovas.

Vieną kartą ant durų rankenos radau liemenėlę, pakabintą su telefono numeriu: jeigu nori turėti turinį, tai paskambink. Žmonės, sakyčiau, keisti ir kai kada keistai rodo dėmesį.

Periodas, kai komfortas žinomam dainininkui buvo susukęs galvą, šiek tiek užsitęsė. Koncertai bei dideli honorarai padarė savo. Po dvejų metų iširus V. Valiukevičiaus įkurtai grupei „Kosmo“ jis su popmuzikos kūriniais ir toliau koncertuodavo pasivadinęs Milano pseudonimu. Tais laikais jam buvo lipdoma „berniuko saldainiuko“ etiketė, kuri, tiesą sakant, vaikinui visai nepatiko. Tačiau V. Valiukevičius suprasdavo, kad taip turi būti. Nemenkai susukęs galvą buvo ir merginų dėmesys, tačiau greta to dainininkui kirbėdavo mintis, kad žinomumas anksčiau ar vėliau baigsis.

„Tave atpažįsta, nori autografo, nusifotografuoti, kalbina. Atsirado tokių merginų, kurios sužinojo, kur gyvenu, ir po langais, pavyzdžiui, iš žvakučių sudėliodavo vardą – truputį creepy, kai dabar pagalvoju. Bet taip būdavo. Vieną kartą ant durų rankenos radau liemenėlę, pakabintą su telefono numeriu: jeigu nori turėti turinį, tai paskambink. Žmonės, sakyčiau, keisti ir kai kada keistai rodo dėmesį. Tuo metu galvojau, kad esu labai žinomas, bet teko susidurti su tikru gyvenimu, jis parodė, kad nežinomas, tau dar dirbti ir dirbti, vaikeli. Tu dar čia nieko nepadarei“, – teigia muzikantas.

Vaidotas Valiukevičius atviras: kelias iki sėkmės nebuvo lengvas – ilgi metai lyg ne savo vietoje ir išgyventa depresija

Gyvendamas dėl kitų susirgo depresija

Prieš daugiau nei dešimt metų užgriuvus ekonominei krizei ir sumažėjus koncertų užsakymų V. Valiukevičius nusprendė palikti sceną. Jis ketino pradėti gyventi paprasto žmogaus gyvenimą. Niekada nedirbęs jokioje kontoroje su draugų pagalba tapo naujai įkurtos įmonės, kuri užsiėmė vaizdo seminarų organizavimu bei pardavimu, direktoriumi. Tačiau, kad ir kaip puikiai sekėsi pasirinktame kelyje, muzika iš vyro gyvenimo niekur nedingo.

„Mano užduotis buvo suburti komandą ir išmokti visų tų įgūdžių: kaip motyvuoti, kas yra buhalterija, kas yra apskaita, kaip plėsti finansus, kaip juos tiksliai suskaičiuoti. Tai buvo labai gera patirtis, bet po kiek laiko susiradau „The Roop“ žmones ir mes pradėjome po truputėlį repetuoti, bandyti. Sakome, niekur neskubame, bet po darbo susitinkame, kad atrastumėme, ko iš tikrųjų visi norime, į kurią pusę judėti. Tai mane viduje labai uždegė. Bet buvau direktorius, turėjau visus sužiūrėti... Supratau, kad man trūksta laiko vystyti „The Roop“, – prisimena grupės lyderis.

Po darbų vaikštinėdamas gatvėmis V. Valiukevičius vis dažniau susimąstydavo, kad tai, kuo jis užsiima, priverčia jausti tuštumą. Pasak dainininko, tą patį jis matydavo ir praeivių veiduose, kurie būtų lyg jo paties atspindys. Tokie atlikėjo jausmai užsitęsė beveik penkerius metus, o vieną rytą atsikėlęs vyras suprato, kad daugiau taip gyventi negali. Muzikanto kelias buvo vienintelis, nors tuo metu V. Valiukevičius neturėjo jokių santaupų.

„Jutau, kad darau ne tai. Dėl to, kad pavalgyčiau ir susimokėčiau už butą, bet ar apie tai gyvenimas? Eidavau ir galvodavau, tai apie ką gyvenimas? Kaip uždaryto nelaisvėje gyvūno, kuris būna vienoje dėžutėje, kitoje dėžutėje, tarp jų pavalgo, pamiega kažkur nugriuvęs. Ir aš galvojau: ne, aš nenoriu, nežinau, kiek dar gyvensiu, ir man reikia kažką daryti, kažkaip iš to pabandyti išlipti. Nebuvo kito ėjimo, kaip tik palikti visus darbus.

Neturėjau jokių santaupų, kai išėjau iš darbų, bet sau pasakiau: Vaidotai, tu dabar turi papildomas 8–9 valandas. Ryte atsikeli, ne miegi iki 12-tos, nes tau nereikia niekur eiti. Atsikeli, sėdi ir mąstai, susirašai strategijas, ką reikia pasidaryti: kada kuri, kada galvoji, kur tą kūrybą paskleisti. Ir dirbi. Buvo baimės, bet supratau, kad jeigu nekeisiu savo gyvenimo, bus blogai. Pinigai, kuriuos gausiu iš nemėgstamo darbo, manęs nepagydys. Mano mentaliniam, fiziniam gydymui vėliau jų reikėtų daugiau, negu aš uždirbsiu. Neturėjau kito pasirinkimo, nes būčiau gyvas lavonas“, – mintimis dalijasi dainininkas.

Tas etapas nelabai saldus. Toks, kad esi niekam nereikalingas, nesupranti savo vietos. Galvoji, ar būtum čia, ar tavęs nebūtų – jeigu nebūtų, gal net kitiems būtų lengviau. Gal reikėjo susirasti kažkokį darbą, bet tuo momentu galvoji: aš nieko nemoku.

Dar prieš dešimt metų tapęs vegetaru, jau penkerius metus V. Valiukevičius yra pasirinkęs ir veganizmą. Jau keletą metų jis nevartoja ir alkoholio. Atrodytų, sveikas gyvenimo būdas bei mylima veikla leis gyventi visavertį gyvenimą, mėgautis tuo, ką turi. Tačiau prieš ketverius metus jis viešai prabilo apie užklupusią depresiją, kurią, kaip pats mano, lėmė tam tikros visuomenės normos, kurių tuo metu jis neatitiko. Sulaukęs 35-erių, lyg ir privalai turėti šeimą, vaikų, namus, nuolatinį darbą. Laidos herojus viso to neturėjo ir nevisavertiškumo jausmas jį nugramzdino į depresijos liūną.

„Keldavausi sunkiai... Tas etapas nelabai saldus. Toks, kad esi niekam nereikalingas, nesupranti savo vietos. Galvoji, ar būtum čia, ar tavęs nebūtų – jeigu nebūtų, gal net kitiems būtų lengviau. Tokių jausmų būdavo, grynai depresyvių. Gal reikėjo susirasti kažkokį darbą, bet tuo momentu galvoji: aš nieko nemoku. Toks totalus savęs nuvertinimas. Buvo toks etapas.

Kalbėjau su psichoterapeutu ir manęs paklausė, kodėl tu lyginiesi. Kaip jautiesi atskyrus visą aplinką. Tiesiog kaip tu jautiesi. Tada supratau, kad – oi, truputėlį dėl kitų gyvenau, dėl pasimaivymo prieš kitus, o ne dėl savęs. Šitą suvokęs kažkaip pradėjau iš to kapstytis“, – prisimena pašnekovas.

Mylimąją sutiko socialinėje erdvėje

Išbristi iš depresijos V. Valiukevičiui padėjo ne tik psichoterapeutas, nuolatinis fizinis judėjimas, bet ir mylimoji, papuošalų kūrėja Deimantė. Kaip pats sako, pačiu sunkiausiu periodu ji pasirinko kantrybę išlaukti ir padėti, o ne trenkti durimis ir palikti mylimąjį, kai jam buvo sunku. Jųdviejų meilės istorija prasidėjo, kaip dabar dažnai nutinka, socialinių tinklų erdvėje, ir rutuliojosi žaibišku greičiu: po pusės metų pora apsigyveno kartu ir jau dvylika metų vienas kitam puoselėja šiltus jausmus. Nors jų kelyje buvo visko.

„Susipažinus, kažkiek susirašinėjus galvojau, bet taip negali būti, kad ji man taip patinka. Dar nemačiau jos gyvai – kaip taip gali būti, man niekados taip gyvenime nebuvo. Sakiau sau: na gerai, Vaidotai, reikia su ja susitikti, ramiai atsigerti kavos, kad baigtųsi tos nesąmonės. Nes gal prisisvaigau. Na ir susitikome tos kavos, neprisimenu, ką kalbėjome – nei flirtavome, nei kažką. Bet aš sėdėjau, išėjau ir supratau – galėčiau ją vesti. Viskas. Ir jai taip pat buvo. Nuo to susitikimo taip ir esame“, – pasakoja pašnekovas.

Mes nesame prieš vedybas, bet pasveriame, ar mums dabar to reikia. Meilė nėra įsipareigojimas. Lietuvoje daugiau negu pusė porų išsituokia. Tai ar štampas apsaugojo? Neapsaugojo.

Pora neskuba žengti prie altoriaus. Abu mano, kad meilė – nebūtinai įsipareigojimas elgtis taip, kaip visi: atėjus tam tikram laikui sukurti šeimą ir susilaukti vaikų. Pasak V. Valiukevičiaus, antspaudas jųdviejų gyvenime nieko nepakeis. O paklaustas apie atžalas, jis prisipažįsta, kad jiedu svarsto netgi apie įsivaikinimą.

„Mes nesame prieš vedybas, bet pasveriame, ar mums dabar to reikia. Neturime visi standartizuotis. Gal kitais metais susituoksime, gal niekada nesusituoksime, gal susituoksime 60-mečiai. Tai dabar nėra privaloma. Aš sakyčiau – meilė nėra įsipareigojimas. Kai kartais kas iš vyresniųjų sako, tai kaip čia susimetę skudurus gyvenate. O tai kaip tie skudurai keisis, kai bus štampas? Štampas nieko nepakeičia.

Lietuvoje daugiau negu pusė porų išsituokia. Tai ar štampas apsaugojo? Neapsaugojo. Reikia šitą pergalvoti. Būna visokių norų – ir užeina, ir praeina. Bus kaip bus. Žinote, yra visokių variantų. Yra ne vien nuosavi vaikai, yra daug vaikų, kurie laukia tėvų. Tai ir šita opcija svarstoma“, – atvirauja V. Valiukevičius.

Dabar laidos herojus išgyvena šviesųjį laikotarpį ir ne tik dėl išsigydytos depresijos ar laimėto „Eurovizijos“ atrankos finalo. Jis jaučiasi ramus viduje, užsiima mėgstama veikla ir visa tai nori savo gyvenime išlaikyti kuo ilgiau. Ir dar – už viską jis dėkingas savo tėvams, nes jie niekada neprieštaravo jo pasirinkimams. Anot V. Valiukevičiaus, jo mamos pavyzdys tik įrodo, kad niekada nėra vėlu siekti gyvenimo tikslų. Tai byloja ir jo eurovizinė daina.

„Tėvai man daug davė, buvo ir dabar yra nuostabūs. Mama man gyvas pavyzdys. Net ir šita eurovizinė daina yra truputėlį apie mano mamą. Visą laiką jos svajonė buvo būti režisiere ar aktore. Nuo pat paauglystės, bet tarybiniais laikais jai niekas neleido ten stoti. Ji nuėjo dirbti į drabužių fabriką technologe. Visą laiką buvo užsiėmusi ne tuo darbu.

Vienu metu, kai buvo Nepriklausomybės perversmai, jai buvo užkrautas penkių žmonių darbas. Aš matydavau, kaip ji keliasi penktą ryto, grįžta aštuntą vakaro ir tada dar namuose dirba iki dešimtos. Kaip jai važiuoja stogas... Ji – puikus pavyzdys, nors labai daug ko bijo gyvenime. Nuo pat mažens labai bijojo, nes jos nelabai kas drąsino, bet vis dėlto ji kažkada sprogo. Pasakė: gal užteks, gal reikia pasirūpinti savimi“, – pasakoja V. Valiukevičius.

Plačiau – vasario 29 d. laidos „Stilius“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Vaidotas Valiukevičius atviras: kelias iki sėkmės nebuvo lengvas – ilgi metai lyg ne savo vietoje ir išgyventa depresija