Veidai

2020.02.29 10:14

LRT žurnalistė Jolanta Paškevičiūtė – apie pažintis su karališkosiomis šeimomis ir asmenukę su prezidentu

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.02.29 10:14

„Sutikau ne vieną valstybės vadovą ir supratau, kad jie yra tik žmonės“, – portalui LRT.lt sako ilgametė LRT TELEVIZIJOS užsienio naujienų žurnalistė Jolanta Paškevičiūtė. Per ilgą karjerą ji buvo susitikusi su švedų karališkąja šeima, graudinosi su Latvijos prezidente Vaira Vyke-Freiberga, turi asmenukę, darytą Lenkijos prezidento Andrzejaus Dudos.

– Teko girdėti, kad užsienio politikos įvykiai jus domino dar tada, kai buvote moksleivė ir apie žurnalistiką negalvojote. Tiesa?

– Tiesa, dar būdama vaikas skaitydavau laikraščius ir sekdavau naujienas. Man kažkodėl buvo įdomu. O galbūt, galėdama papasakoti naujausias žinias, norėdavau suaugusiesiems padaryti įspūdį. (Juokiasi.) Be to, jei tikrai domiesi politika, ji ne mažiau įdomi už gerą literatūrinį romaną, ypač jei seki tęstinius procesus, giliniesi į tai, kas dedasi užkulisiuose.

– Vis dėlto nemažai jūsų kolegų yra pasakoję, kad prieš kelis dešimtmečius svajoti beveik neapsimokėjo – nemažai karjeros dalykų už juos nuspręsdavo personalo skyrius, teikdavęs paskyrimus.

– Mano atveju viskas susidėliojo savaime. Nepasakyčiau, kad sovietiniais laikais buvau labai aktyvi. Dirbau radijo informacijos tarnyboje, kur redaguodavau užsienio naujienas ir nuolat sukausi jų sraute. Taip sukaupiau nemenką žinių bagažą, vėliau padėjusį daryti tam tikrus palyginimus, išvadas.

Su atėjusia nepriklausomybe keitėsi ir mano darbo kokybė, ir entuziazmas buvo visai kitoks. Dar dirbdama radijuje su dideliu noru ėmiausi rengti dešimties minučių trukmės laidą „Planetos pulsas“ apie užsienio naujienas. Nesigirdama turiu pripažinti, kad laida turėjo ganėtinai aukštus reitingus. Taip įsitvirtinau kaip užsienio naujienų žurnalistė. Darbą dirbau su didžiausiu malonumu ir darau tai iki šiol.

Kaip yra aukštos prabos metalas, taip yra ir aukštos prabos žmonių.

– Darbas jus nuvedė ten, kur retas gali užsukti, kalbėjotės su žmonėmis, kuriuos kiti gali pamatyti tik televizoriaus ekrane. Veikiausiai buvo atvejų, kai prieš interviu rankos virpėjo iš jaudulio.

– Išties, vieną dieną patenki į kambarius, kuriuose ranką vienas kitam spaudžia prezidentai, aukšti užsienio šalių diplomatai, kitą, pavyzdžiui, – į Norvegijos kalnuose įrengtą karinę bazę, kuri iš tiesų įrengta kalno ar uolos viduje. Tokios akimirkos tikrai labai įsimena.

Žavi ir tai, kad galėjau pamatyti aukščiausių valstybės vadovų žmogiškumą. Pamenu, kai tuometinis Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas su oficialiu vizitu viešėjo Vokietijoje, kur susitiko su legendine asmenybe, Vokietijos kancleriu Helmutu Kohliu.

Abu vyrai buvo įspūdingo stoto, tad kancleris iškart pajuokavo, kad juos fotografuoti reikėtų su plačiakampiu objektyvu. Tokios akimirkos pasilieka, o ir reportažas, margintas tokiomis detalėmis, yra patrauklesnis.

Kalbant apie jaudulį, kažkodėl labai jaudinausi prieš susitikimą su Vilniuje viešėjusiu NATO generaliniu sekretoriumi George`u Robertsonu. Tačiau vos tik jis man padavė ranką, supratau, koks tai šiltas ir simpatiškas žmogus. Esu sutikusi ne vieną valstybės vadovą ar politiką ir supratau, kad jie, kaip ir mes visi, yra tik žmonės, su savo silpnybėmis, privalumais ir trūkumais.

– Galbūt per tiek metų susitikimai su valstybių vadovais jau tapo įprastu dalyku, ar nebūna taip, kad, stovėdama netoli pasaulio lyderių, pati tuo negalite patikėti?

– Iš tiesų dabar tarptautinė žiniasklaida tampa įprastu dalyku, o žurnalistai, išvykę į užsienį, jaučiasi kaip katinai savo kieme. Atgavus nepriklausomybę, aš ir mano kolegos buvome tie, kuriems teko praminti kelius. Prieš trejetą dešimtmečių tai ne tik stebino aplinkinius, bet ir mums patiems tai buvo labai ypatinga. Dažnai norėdavosi sau žnybtelti ir įsitikinti, kad tikrai esu ten, kur esu. Žinoma, kartais dar ir sėkmė nusišypsodavo.

– Ką turite omenyje?

– Už sėkmingą interviu, parsivežtą iš Paryžiaus, kur su oficialiu vizitu viešėjo Algirdas Brazauskas, esu dėkinga tuometiniam Prancūzijos prezidentui Jacques'ui Chiracui. Žurnalistams buvo pasakyta, kad dėl laiko stokos prezidentai į klausimus neatsakinės.

Taigi stovėjau nusiminusi prie Eliziejaus rūmų laiptų ir galvojau, kad pavyks sumontuoti vos minutės trukmės reportažą. Tačiau ant rūmų laiptų pasirodžius prezidentams, A. Brazausko žvilgsnis nukrypo į mane. Mandagiai paprašiau prieiti. Pačiai buvo labai netikėta, kad su mūsų prezidentu kartu priėjo ir J. Chiracas.

Nors prancūziškai skaitau, susišneku viešbučių kalba, dėl jaudulio prezidentui klausimų prancūziškai užduoti nesiryžau. Kadangi priėjo vertėja, mano klausimas nuskambėjo lietuviškai.

Mane nustebino tai, su kokiu pasigėrėjimu ir pagarba prezidentas klausėsi mano gimtosios kalbos. Galbūt tai išmoktas gestas, galbūt išsiauklėjimo klausimas, tačiau tai krito į akis ir buvo labai malonu. Galiausiai interviu pavyko puikus.

Panaši situacija susiklostė ir viešint Lenkijoje. Kiek pavėlavome į vietą, kurioje referendume dėl Lenkijos narystės Europos Sąjungoje balsavo tuometinis prezidentas Aleksandras Kvasnevskis. Taigi žmonės jį tiesiog apsupo, supratau, kad mes su operatoriumi arčiau neprieisime. Atsistojome nuošaliau ir galėjome tik viltis, kad prezidentas praeis pro mus.

A. Kvasnevskis kaip tik pajudėjo į mūsų pusę, taigi mandagiai paprašiau prieiti, ir jis, sužinojęs, kad esame iš Lietuvos, mielai atsakė kelis klausimus. Gavau išskirtinį interviu. Vėliau kolegė iš naujienų agentūros „Reuters“ netgi priėjo ir mane pasveikino.

Dažnai norėdavosi sau žnybtelti ir įsitikinti, kad tikrai esu ten, kur esu.

– Beje, kolegos iš LRT neretai sako nepažįstantys kito žmogaus, kuris tiek daug žinotų ir apie karališkąsias šeimas.

– Man įdomi karališkųjų šeimų, jų dinastijų istorija, koks tose šeimose auklėjimas, kodėl vieni nori prisiimti oficialias pareigas, kiti – ne. Ši tema taip pat kupina įvairiausių įdomių detalių.

Esu sutikusi ne vieną valstybės vadovą ar politiką ir supratau, kad jie, kaip ir mes visi, yra tik žmonės, su savo silpnybėmis, privalumais ir trūkumais.

– Galbūt daugiau pasidomėjote ir princo Harry bei Meghan Markle atveju, kai pora atsitraukė nuo savo oficialių pareigų?

– Kažkiek sudomino, tačiau manau, kad šis atvejis kiek išpūstas. Princas Harry yra šeštas eilėje į sostą, tad nemanau, kad ir šį jo sprendimą reikėtų taip sureikšminti. Juolab kad kiekvienas žmogus turi teisę apsispręsti ir pasirinkti. Žmogaus laisvės riboti negalima.

– Karališkosiomis šeimomis ne tik domitės, bet ir turėjote galimybę susitikti su Švedijos karaliumi Karoliu XVI Gustavu ir jo žmona Silvija. Kokius įspūdžius paliko ši pažintis?

– Akimirka buvo išties jaudinanti . Visuomet taip maniau, tačiau po šio susitikimo tik dar kartą įsitikinau: kaip yra aukštos prabos metalas, taip yra ir aukštos prabos žmonių. Šis susitikimas mano atmintyje išliko labai šiltas.

– Sakėte, kad pavyksta pamatyti aukščiausių vadovų žmogiškumą, nors dažniausiai jus dominantys klausimai susiję su valstybės reikalais. Ar būna, kad jie pasidalija labai asmeniškomis detalėmis?

– Paprastai mes apie tai nesikalbame, tačiau kartais neišvengiamai yra pajudinamos tam tikros bendražmogiškos stygos. Didžiulį įspūdį man darė Latvijos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga. Vadovė, kuri į žurnalistų klausimus gali atsakyti daugybe skirtingų kalbų.

Esu dariusi su ja interviu, per kurį abi apsiašarojome. Kalbėjomės apie pabėgėlius, ir ji prisiminė savo šeimos istoriją – jos tėvai buvo karo pabėgėliai, su jais ji turėjo palikti gimtąją Latviją. Ji tarsi šiuolaikinė pelenė, patekusi į pilį.

– Jums teko stebėti ir istorines mūsų šaliai akimirkas, teko girdėti, kad ir pati ne kartą graudinotės.

– Ašaros akyse spindėjo 1993-aisiais, kai Lietuva įstojo į pirmąją tarptautinę organizaciją – Europos Tarybą. Pamenu, su kolegomis stovėjome prie kylančios trispalvės ir kaupėsi ašaros. Netrukus prie manęs priėjo liuksemburgietė, ET Spaudos departamento darbuotoja, mane apsikabino ir pravirkome abi. Tai mane iki šiol jaudina.

Ne mažiau įsimintina diena – Lietuvos įstojimas į NATO. Turėjau vesti dvi tiesiogines transliacijas iš Vilniaus. Pirmąją – įteikiant ratifikacinius dokumentus tuometiniam sekretoriui Colinui Powellui, o antrąją – iš JAV prezidento George`o Busho kalbos.

Pamenu, turėjau pasiruošti 3 min. trukmės kalbą, o vėliau turėjo tiesiog būti transliuojama prezidento kalba. Tačiau G. Bushas vėlavo gal pusvalandžiu. Jam pasirodžius, mano balse buvo tiek džiaugsmo... (Juokiasi.)

Iš tiesų, tai buvo labai didelis įvykis. Į Lietuvą atvyko autoritetingi to meto lyderiai – lenkų politikas Lechas Valensa, Čekijos respublikos prezidentas Vaclavas Havelas, tuometinis Vengrijos prezidentas Ferencas Madlas.

Buvau skaičiusi, kad minėtų šalių vadovai buvo nuvykę į Vašingtoną, kur pirmieji pasiprašė į NATO. Jie sakė: „Leidote mums įkvėpti laisvės oro, tad leiskite juo kvėpuoti.“ Prasidėjo svarstymai, derybos, ir jų šalys buvo priimtos į bloką, vėliau įstojome ir mes. Taigi diena, kai įstojome į NATO, JAV prezidento kalba, pusvalandis laukimo... visa tai man taip pat giliai įsirėžė į atmintį.

Jei tikrai domiesi politika, ji yra ne mažiau įdomi už gerą literatūrinį romaną.

– Užsienio politika atrodo labai sustyguota sritis, ar darbe pasitaiko kuriozų?

– Iš tiesų, kuriozų nepasitaikė – dirbant su užsienio politika, viskas labai aiškiai surikiuota diplomatinio protokolo. Veikiau buvo tiesiog linksmų nutikimų. Turbūt esu vienintelė, kuri turi prezidento darytą asmenukę. (Juokiasi.) Neseniai viešėjau Lenkijoje, kur buvau susitikusi su Lenkijos prezidentu A. Duda.

Po mūsų interviu Varšuvoje norėjome įsiamžinti bendroje nuotraukoje. Iš pradžių operatorius bandė kažką padaryti, tačiau netrukus prezidentas paprašė telefono ir pats mus įamžino. Tiesa, iškart po to jis pakvietė savo fotografą, kad šis padarytų kokybiškesnę nuotrauką, tačiau labai smagu turėti paties prezidento darytą asmenukę.

– Ar yra žmogus, kurį svajojate pakalbinti? Galbūt mielai užduotumėte kelis klausimus, pavyzdžiui, karalienei Elžbietai II?

– Karalienės pakalbinti neatsisakyčiau, tačiau nepasakyčiau, kad svajoju ką nors pakalbinti. Man tiesiog įdomu dirbti savo darbą ir sakau, kad mano hobis ir darbas sutampa. Tiesa, jaunystėje turėjau svajonę pakalbinti Zbignevą Bžezinskį, buvusį JAV patarėją nacionalinio saugumo klausimais. 1994 m. jis kaip tik lankėsi Lietuvoje, kur ambasados buvo pakviestas į vieną konferenciją. Su diplomatų pagalba man pavyko pasikviesti jį pasikalbėti gyvai į „Panoramą“.

Man tai buvo labai didelis įvykis, o didžiausiu rūpesčiu tapo tai, kad man reikėjo jį užimti ir prieš mūsų interviu. Tačiau mūsų susitikimą prisimenu labai šiltai – pasikalbėjome apie labai bendražmogiškus dalykus – šeimas, per televiziją rodomas reklamas ir pan. Tai buvo mano svajonės išsipildymas.

– Galbūt savo prisiminimus reikėtų sudėti į knygą?

– Galbūt, pagalvosiu apie tai. (Juokiasi.)

– Tikrai atrodo, kad jūsų darbas yra ir jūsų pomėgis. Kitų turite?

– Man patinka kinas, teatras, muzika, labai mėgstu dailę. Domiuosi istorija, mėgstu skaityti istorines ir memuarų knygas.

Nors geriau pagalvojus, istorija ir politika – labai susijusios sritys. Besidomint istorija neretai galima rasti atsakymų į kai kuriuos šiandien aktualius klausimus, paaiškinimus, kodėl kažkas susiklosto vienaip, o ne kitaip. Kaip ir minėjau, mano laisvalaikis ganėtinai susijęs su darbu, taigi man pasisekė, kad darau tai, kas man įdomu, ir už tai dar atlyginimą gaunu. (Šypsosi.)

Taip pat skaitykite