Dėl maudynių lediniame vandenyje, o ne įkurto teatro daugiau dėmesio sulaukusi aktorė Redita Dominaitytė nesistebi. Kaip LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimo spalvos“ teigia žinoma moteris, žmonės kaip niekada ieško būdų sau padėti. Dabar spektaklių kūrėjos interesų laukas – moteriškumas: „Pats įdomiausias dalykas – intuicija. Šitas jausmas užgožtas technologijų – mes savęs absoliučiai negirdime.“
Ankstyvą žiemos rytą prie Vilnelės šalia Pučkorių atodangos vienas po kito pabyra žmonės. Kelios minutės pasirengti ir, nusimetę drabužius, jie tuoj žengs į ledinį vandenį.
„Procesas netrunka ilgai, daugiausiai 3 minutes. Aišku, viskas priklauso nuo žmogaus fizinių savybių, kiek jis nori ir gali išbūti. Kam įdomu, reikia labiau įsigilinti. Nėra taip, kad staiga šokame – yra tam tikra sistema. Kaip tik atvirkščiai: reikia labai lėtai lįsti į vandenį ir iš jo išlįsti. Paskui žmonės gali kone pusę valandos su maudymosi kostiumėliais esant minusinei temperatūrai vaikščioti. Ir nėra diskomforto. Diskomfortas – nusirengti ir lėkti, psichologiškai pereiti tam tikras ribas“, – kalba R. Dominaitytė.
Aktorė stebisi, kad sukūrusi teatrą nesulaukė tiek dėmesio, kiek maudydamasi šaltame vandenyje. Tačiau pati iškart randa atsakymą, kodėl. „Dabar kaip niekad žmonės ieško būdų sau padėti“, – tikina moteris, pati neseniai atradusi Vimo Hofo metodą ir jau spėjusi juo užkrėsti kitus.
„Supratau, kad tai – ne tik maudynės, ne tik vanduo, grūdinimasis, bet bendruomeniškumas. Mums sudėtinga bendrauti, ir tai dar viena priemonė susitikti, apsikabinti – mes tai visada darome, – palinkėti geros dienos ir pasisėmus geros energijos imtis savo veiklų“, – pasakoja pašnekovė.
R. Dominaitytė atvirauja, kad iš pradžių tiek ji pati, tiek jos vyras su vaikais į maudynes stingdančioje upėje žiūrėjo skeptiškai ir ne itin rimtai. Tačiau pamatę, kiek ši veikla įtraukia žmonių, koks tokio maudymosi poveikis, nuomonę pakeitė.
„Tik vėliau pradėjau domėtis, ką veikiu vandenyje, kas antrą dieną lįsdama į Vilnelę. Nors neturiu rimtų psichologinių problemų, kurias reikėtų spręsti čia ir dabar, bet pirmame plane visada yra būtent prevencija: depresijos, psichologinių problemų“, – sako ji.
Artimiau susipažinusi su maudynių bendraminčiais aktorė patyrė, kad daug kas išgyvena skyrybas ar turi kitokių bėdų, kurios užgožia džiaugsmingas akimirkas. Tad maudynės šaltame vandenyje – tarsi būdas palengvinti sau gyvenimą.
„Girdžiu iš moterų, kad jei ne Vilnelė, maudynės, joms būtų labai sudėtinga. Tai tam tikra psichologinė pagalba kitokiomis priemonėmis. Ir nieko nekainuojanti, tik pastangą pabandyti: o gal tai bus tavo kelias? Paskutiniu metu sulaukiu daug dėmesio dėl šios veiklos. Jos neidentifikuoju kaip savo, nesijaučiu heroje, darau, kas man patinka, ką diktuoja mano vidus“, – pažymi pašnekovė.
Mes nebuvome kokie nors ypatingi ar išskirtiniai. Viskas kūrėsi, buvo didelis žmogiškųjų išteklių poreikis. Visos pozicijos buvo paklausios, todėl atsirado įdomių iniciatyvų, reiškinių, teatro formų.
Moteris įsitikinusi – buvimas kartu arba energija, kurią atsinešame ar vienas kitam padaliname, yra didžiausia vertybė: „Mes nebemokame bendrauti. Tarp mūsų daug tarpinių zonų: telefonai, planšetės ir pan. O akis į akį, apsikabinimo momentas... Net mano teatre spektaklis baigiasi pasakant vienas kitam komplimentą. Čia ir dabar. Aš einu žiūrovams sakyti komplimentų, jei žmogus prisileidžia, apsikabinu. Man tai yra išrišimas, svarbiausia žinutė.“
Likusi be vaidmenų pati įkūrė teatrą
Aktorė vadina save azartišku žmogumi – jai įdomu išbandyti naujus dalykus. Tad ir vaidybos kelią ji pasirinko atsitiktinai, vedama intuicijos, o ne išankstinio pasirengimo.
„Augau tarnautojų šeimoje. Tai buvo gana kūrybingi žmonės, bet ta kūryba labiau [reiškėsi] buitiniame kontekste. Tėvelis buvo oratorius, dalyvaudavo vestuvėse ir buvo piršlys, turėjo iškalbos dovaną, buvo kompanijos žmogus. Mama buvo siuvėja. Tame galima įžvelgti meno apraiškų.
Bet iš tikrųjų neturėjau sąsajų nei su teatru, nei apskritai su menu. Iki pasirinkdama profesiją buvau mačiusi tik vieną spektaklį – „Merę Popins“. Tai negalėjo turėti įtakos mano pasirinkimui. Esu smalsus žmogus, gerąja prasme turintis aferizmo, todėl linkęs daug ką išbandyti. Ačiū Dievui, neįstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą, kur vienintelis galimas profesinis pasirinkimas buvo pradinių klasių mokytoja. Man nepavyko išlaikyti egzamino, teko grįžti į Kauną ir dirbti tokius darbelius, kurie padėjo išgyventi“, – prisimena laidos herojė.
Būsimą aktorę į teatrą priviliojo skelbimas laikraštyje. Tuo metu aktorių taip trūko, kad teatrai ėmė jų ieškoti tiesiog taip ir bandyti išsiugdyti menininkus scenoje. Pamačiusi skelbimą R. Dominaitytė nieko nesuvokdama apie šitą meną tiesiog nusprendė pabandyti.
Anas laikotarpis buvo geriausias moters karjeros režisierius. Nepriklausomybės pradžioje kūrėsi nauji teatrai, komerciniai televizijos kanalai, jauniems talentingiems žmonėms atsivėrė neregėtos galimybės.
„Mes nebuvome kokie nors ypatingi ar išskirtiniai. Dėl to, kad buvome aktoriai, būdavome kviečiami į atrankas, turėjome nemažai galimybių, patys įkūrėme Kauno mažąjį teatrą. Viskas kūrėsi, buvo didelis žmogiškųjų išteklių poreikis, kūrybininkų, vadybininkų – visos pozicijos buvo paklausios, todėl atsirado įdomių iniciatyvų, reiškinių, teatro formų.
Vėliau atėjo diplomai, kai kam net labai vėlai. Šneku apie save, nes savo pirmąjį diplomą gavau prieš 3–4 metus – Muzikos ir teatro akademijos teatro vadybos diplomą. Bet tai nepamaišo mums vis dar mąstyti, turėti idėjų. Labai sveika pasimokyti po tiek laiko“, – įsitikinusi aktorė.
Buvo laikas, kai R. Dominaitytė vedė populiarias televizijos laidas, kūrė vaidmenis teatro scenoje, filmavosi serialuose. Tačiau aktoriaus dalia permaininga: vieną dieną esi visur, o kitą – tavęs nėra niekur. Likusi be vaidmenų, bet ilgėdamasi teatro aktorė nusprendė jį susikurti pati. Taip atsirado „Knygos teatras“.
Priėjau išvadą, kad moteriškumas arba jo trūkumas, moterystės klausimas yra daugiasluoksnis ir opus. Man pasirodė, kad mes, moterys, pasidarėme tokios stiprios, galingos, verslios, beveik viską galinčios, kad mūsų gyvenime labai mažai vietos lieka vyrams.
„Knygos teatras“ išskirtinai inscenizuoja lietuvių literatūrą ir tai vienintelis toks teatras. Mums turbūt labiau įprastas kitoks modelis, kai yra dramaturgas, parašoma arba imama pjesė ir adaptuojama scenai. Mums prisideda dar keli uždaviniai – kaip inscenizaciją paversti teatro kalba. Šita idėja kilo vėlgi pasąmoningai. Vėliau, kai per atstumą vertini, ką esi padaręs, suvoki, kad nieko atsitiktinai nebūna, tai ateina iš ankstesnio gyvenimo laikotarpio.
Pamenu, kaip sekmadieniais važiuodavome su tėveliais į sodą ir 12 valandą klausydavomės inscenizuotų radijo pjesių. Taip pasąmonėje gimė skaitovo žanras. Kai pasakai „skaitovo žanras“, atsiranda dviprasmybė. Daugelis galvoja, kad atsisėsime, paskaitysiu knygelę ir viskas tuo pasibaigs. Iš tikrųjų taip nėra. Mes nesėdime ir neskaitome knygelių – lygiai taip pat vadovaujamės klasikinio teatro principais. Bet visada yra istorijos pasakotojas, kuris sukuria tam tikras aplinkybes. Toks žanras turi daug interaktyvumo, o šiandien man tai be galo įdomu ir kaip aktorei, ir kaip režisierei, ir kaip vadovei“, – pasakoja R. Dominaitytė.
Moteriškumas ir moteriška intuicija – įdomiausios temos
„Knygos teatras“ neturi nuolatinių patalpų ir tai, pasak aktorės, yra pranašumas, nes spektaklis gali vykti bet kokioje erdvėje. Žiūrovui leidžiama patirti, kad teatras yra visoks. Jo scena gali tapti ne tik vadinamoji juodoji dėžė, bet ir paprasčiausia pieva, kurioje gali vykti meninės transformacijos stebuklai.
„Stebėdama aplinką, analizuodama save mąstau, koks kitas darbas teatre būtų aktualus šios dienos žmogui. Priėjau išvadą, kad moteriškumas arba jo trūkumas, moterystės klausimas yra daugiasluoksnis ir opus. Man pasirodė, kad mes, moterys, pasidarėme tokios stiprios, galingos, verslios, beveik viską galinčios, kad mūsų gyvenime labai mažai vietos lieka vyrams. Šitoje aktyvioje, stiprioje moteriškoje pozicijoje pasigedau būtent moteriškumo – kaip priemonės bendrauti.
Pastaruoju metu man pats įdomiausias dalykas – intuicija. Nežinau, kiek yra tiesos, neva moterys intuicijos turi daug daugiau nei kita pasaulio dalis. Ir kaip retai mes ja remiamės, nes šitas jausmas užgožtas technologijų – mes savęs absoliučiai negirdime. Man ši tema svarbi, todėl ji ir atsirado naujausiame spektaklyje. Jis sukurtas moterims, apie moteris, su moterimis ir kaip joms smagu būti. Ir ne dėl to, kad jos neįsileistų į savo moterišką pasaulį vyrų – atvirkščiai, jos daug kalba apie vyrą. Svarbiausias objektas yra vyras“, – teigia pašnekovė.
Su fotografu Deiviu Luku du paauglius auginanti aktorė džiaugiasi, kad pati niekada nebuvo patekusi į krizinę situaciją, kai dėl nesantaikos šeimoje pagalbos būtų reikėję ieškoti už namų sienų.
„Pagalvojau, Viešpatie, kokia aš laiminga, jog man neatsitiko taip, kad būčiau tiesiogiai susijusi su moterų krizių centrais ar problemomis, kurias sprendžia moterys“, – sako ji.
Aktorės pažintis su jos gyvenimo partneriu, fotografu prasidėjo nuo fotosesijos. „Tai buvo tarnybinis romanas“, – neslepia R. Dominaitytė ir priduria, kad neįsivaizduoja bendro gyvenimo su žmogumi, kuriam menas yra svetimas.
„Neturėjau kito vyro, tai man sunku pasakyti, kas būtų, jei būtų. Net neįsivaizduoju, kaip bendraučiau su vyru, kuris negalėtų kalbėti apie mano teatrą arba apie kultūrą, apie meną. Net sudėtinga matyti tokį modelį. Turbūt labai greitai viskas pasibaigtų, jei apsiribotų buitimi“, – mintimis dalijasi žinoma moteris.
Jaučiausi blogai, buvo labai liūdna, sunku, bet visa aplinka tarsi sakė: užtenka, kiek gali liūdėti. Aš nesulaukiau supratimo leisti liūdėti tiek, kiek reikia. Man buvo leidžiama suprasti, kad kažkas negerai. Tada pagalvojau, kad man reikia rimtos pagalbos.
Krizinio nėštumo centre savanoriauja ir vyrai
R. Dominaitytė prisipažįsta nežinojusi, kad Lietuvoje, be moterų krizių centrų, veikia ir Krizinio nėštumo centras, besilaukiančioms moterims ir poroms teikiantis įvairią pagalbą. Šiame centre durys plačiai atvertos ir savanoriams.
Aktorei, kaip dviejų paauglių mamai, savanorystė nesvetima – dabar vaikai jau pirmoje klasėje pradeda savanoriauti. Tačiau pati R. Dominaitytė neslepia, kad nėra savanoriavusi.
„Man įdomu stebėti šiuolaikinius jaunus žmones, nes jiems tai natūralu, tam tikri įgūdžiai, edukacija ateina iš mokyklos. Mūsų karta to nepatyrė, tai dabar man vaidinti ir sakyti, kad visur savanoriauju, nėra jokio reikalo. Bet verčia susimąstyti, kiek tai vertinga“, – pažymi ji.
Krizinio nėštumo centras, kuriame aktorė nusprendė savanoriauti, padeda moterims, išgyvenančioms neplanuotą nėštumą ar vaikelio netektį dėl persileidimo. Taip pat čia teikiama pagalba patyrusioms abortą ar prislėgtoms pogimdyvinės depresijos mamoms.
Šis centras nuo 2013-ųjų pagalbos tiltą nutiesė daugiau kaip tūkstančiui gyvenimo kryžkelėje paklydusių moterų. Eglė čia kreipėsi pagalbos praradusi labai lauktą kūdikį.
„Jaučiausi blogai, buvo labai liūdna, sunku, bet visa aplinka tarsi sakė: užtenka, kiek gali liūdėti. Aš nesulaukiau supratimo leisti liūdėti tiek, kiek reikia. Man buvo leidžiama suprasti, kad kažkas negerai. Tada pagalvojau, kad man reikia rimtos pagalbos, dėl to ir kreipiausi. Mes nemokame apie tai kalbėti, vertiname šias patirtis, tarsi nieko nebuvo ir nereikia į tai kreipti dėmesio. Man atrodo, tai neteisinga. Gerai, kad yra tokių vietų, į kurias galima kreiptis“, – patirtimi dalijasi Eglė.
Idėja kurti tokį pagalbos centrą kilo Zitai Tomilinienei, buvusiai Seimo nario Tomo Tomilino žmonai. Trečią vaikelį tuo metu auginusi moteris pati buvo išgyvenusi negimusio kūdikio netektį, o vėliau susidūrė su vyro neištikimybe. 15 metų išgyvenęs santuokoje politikas paliko žmoną su 3 vaikais ir vedė kitą. Radusi jėgų išbristi iš savo gyvenimo krizės moteris dabar padeda kitiems ir pati ant rankų sūpuoja jau ketvirtą atžalą.
Į Krizinio nėštumo centrą savanoriauti ateina ir vyrai. Jų pagalba itin vertinga. Vytis Martinaitis jau kelerius metus čia nuolatinis pagalbininkas. Visgi vyriškų rankų prireikia ne vien moterims – kartais palaikymas būtinas ir jų vyrams.
„Geriausia psichologinė pagalba – pokalbis. Apie gyvenimą, apie tai, kokį galų gale vaikai teikia džiaugsmą. Kita vertus, būna situacijų, kai atsiranda trečias, ketvirtas vaikas, ir tėvas, būdamas atsakingas, sutrinka, išsigąsta, kaip reikės išlaikyti. Pats turiu 4 vaikus, daugelį tų dalykų teko pereiti. Kalbi iš savo patirties, ir to pokalbio dažniausia užtenka, kad žmogus atsitokėtų, taptų ramesnis ir galėtų toliau padėti žmonai ar draugei kurti šeimą“, – kalba V. Martinaitis.
R. Dominaitytė įsitikinusi – viskas susideda iš nedidelių dalykų. Anot jos, savanoriaujant neturi būti herojus, darantis didelius žygdarbius – tereikia ateiti, pabūti, skirti laiko nedideliems darbams. Tai ir yra didžioji prasmė, sako ji.
Plačiau – vasario 26 d. laidos „Gyvenimo spalvos“ įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
