Veidai

2020.03.04 20:08

Žurnalistas Liudas Dapkus – apie tai, kodėl keliaudamas ieško prasmės: augome dideliame, bet narve

Liudo Dapkaus paauglystė prabėgo maištingai: LRT OPUS laidoje „Švelnūs tardymai“ jis prisiminė, kaip už „Pink Floyd`ų“ tekstų vertimą gavęs namų arešto apklijavo duris „plytomis“. Tarptautinei naujienų agentūrai rašantį žurnalistą nervina tai, jog pasaulio žiniasklaidai vis dar tenka apie Lietuvą aiškinti kai kuriuos dalykus, pavyzdžiui, kad nuimtų prierašą „buvusioje Sovietinėje Respublikoje“.

Ne tik žurnalistą, bet ir rašytoją bei keliautoją L. Dapkų kalbina LRT OPUS laidos „Švelnūs tardymai“ vedėjas Richardas Jonaitis.

– Įsivaizduoju, kad žmonės vis drąsiau ir dažniau prie visų kitų tavo titulų prideda ir keliautojo titulą. Ką jums tai reiškia?

– Dabar beveik visi keliautojai, bet aš išskirčiau dvi grupes žmonių: turistai ir keliautojai. Keliautojus dar galima skirstyti į porūšius, o turistai – žmonės, kurie vyksta pagal senąją definiciją. Žodis „tour“ reiškia turą, o kas yra turas? Tie, kas žaidžia šachmatais, žino, kad yra bokštas – kitaip tariant, turizmas – judėjimas iš taško A į tašką A, ėjimas ratu. Tai žmonės, kurie išvyksta ne tam, kad pasiektų kokį nors tikslą, o „užmuštų“ laiką. Yra daugybė žmonių, kuriuos neša minia: jie mėgsta paprastus sprendimus, „atsižymi“ prie kokio objekto ir prasmės neieško.

– Ar buvo momentų vaikystėje, kurie jus įkvėpė būsimoms kelionėms? Tai greičiausiai vis vien buvo knygos?

– Mano gyvenime buvo daug magijos. Mano tėvas – jaunimo teatro aktorius. Patekdavau į teatrą ne taip, kaip visi mirtingieji, o pro užkulisius. Įkvėpdavau to kvapo, kuris man iki šiol magiškas. Grimo, keistų daiktų, kurie iš vienos pusės nudažyti, o iš kitos ne... Aš ir namie žaisdavau teatrą, pasidarydavau sceną, sesuo vaidindavo antraplanius vaidmenis, aš – pirmaplanius.

Pirmas filmas, kurį atsimenu, buvo apie keliones. Žmonės skrido oro balionais, juos peršovė kažkokie laukiniai, tada šie nusileido Havanoje... Neatsimenu siužeto, tik kad tai buvo prancūzų kinas. Po to, aišku, užgriuvo Žiulis Vernas, visokie main ridai, Jamaikos maronai... Visi dalykai, kuriuos sovietijoje augę žmonės žaisdavo kiemuose. Tai buvo šiek tiek daugiau nei tik noras keliauti. Augome uždaryti, kad ir labai dideliame, bet vis dėlto narve. Tas narvas, ko gero, išugdė ilgesį ir norą kažkada ištrūkti.

Laisvi žmonės dažniausiai būdavo mokytojai, kurie buvo dviveidystės meistrai. Jie buvo mūsų realaus gyvenimo aktoriai.

– Iki Sąjūdžio, Nepriklausomybės atgavimo jau buvote paaugliško amžiaus. Ar sutikdavote kokių laisvų žmonių? Kas tais okupacijos metais buvo tikrai laisvas žmogus?

– Laisvi žmonės dažniausiai būdavo mokytojai, kurie buvo dviveidystės meistrai. Jie buvo mūsų realaus gyvenimo aktoriai: turėdavo pasakyti oficialiąją dalį, o neoficialiai kartais netgi išraiškomis, dėstydami kokį nors Lenino vaikystės diskursą, leisdavo sau šaipytis. Lietuvių kalbos mokytoja buvo griežta, laužė mus išmokti apie lietuvių autorius, kurie, kaip vėliau pasirodė, ir nebuvo kolaborantai, o kolaborantus nustumdavo į šoną tarsi netyčia. Suprantu, kad mums pasisekė – matyt, buvo visokių mokytojų, kiti, kaip partiniai kirviai, kaldavo vaikams į galvas tai, ką jiems „nuleisdavo“ iš viršaus.

– Liudai, mokyklos laikais bandėte nelegaliai prisidurti versdamas „Pink Floyd`ų“ tekstus. Kas tai per istorija?

– Gėdinga istorija, kuri baigėsi dvejetu iš drausmės. Turėjau verslų draugą, kuris vis gaudavo tokių diskų, atrodančių kaip numesti iš praskrendančio ateivių laivo. Jis turėjo labai gražų originalų 1979 m. „AC/DC“ diską „Highway to Hell“. Pirmasis užnešė tą verslumo virusą – perfotografuodavo ir parduodavo nuotrauką po rublį ar du. Aš ėjau literatūriniu keliu, kaip būsimasis tekstų redaktorius ir kūrėjas. Nutariau, jog reikia išversti „Pink Floyd`ų“ „Sieną“, kad pagaliau vaikai suprastų, apie ką ten dainuoja Rogeris Watersas.

Kaip suprantate, tais laikais nebuvo nei guglo, nei interneto – buvo tik lietuvių–anglų, anglų–lietuvių žodynas ir net ne visas, nes kai kurių žodžių ten nebūdavo. Mokytoja man nepadėjo, nes sakė, kad čia niekai. „Pink Floyd`ai“ buvo kairuoliški ir nebuvo toleruojami. Aš išverčiau ir pradėjau dalyti, paskui – netgi rinkti pinigus. Ir kažkas paskundė. Teko už viską atsakyti: buvo viskas atimta, netgi gavau namų arešto. Sovietinių durų stiklą protestuodamas išklijavau baltais A4 formato lapais, kaip „Pink Floyd`ų“ „Sienos“ plytomis, tokiu būdu atsiribodamas nuo žiauraus pasaulio.

Mane „užkniso“ kiekvieną sykį priminti redaktoriams Niujorke ir Londone, kad jie išbrauktų savo nelemtą prierašą „buvusioje Sovietinėje Respublikoje“. Sakau, tai gal tada pridėkite ir prie savo rašinių apie Jungtines Valstijas: „Buvusi britų kolonija išsirinko naują prezidentą.“

– Kaip ruošiatės Kovo 11-ajai?

– Atsakingai. Dėl to, kad tai proga parašyti apie Lietuvą. Aš, be viso kito, rašau tarptautinei naujienų agentūrai – esu tas, kuris formuoja mūsų valstybės įvaizdį, parenku žinias, kurios atsiranda „The New York Times“, „The Washington Post“ ar kituose didžiuosiuose leidiniuose pasaulyje.

Šį tą man pavyko „prastumti“, sakiau, žiūrėkite, kolegos, nebūtina rašyti apie blogus dalykus, Rusijos grėsmę. Prieš 30 metų mes buvome tie bičai, kurie pradėjo klibinti pamatus. Tada jie sako: gal sujunkime, padarykime bendrą ir apie latvius, estus. Sakau: ne, tie vaikinai palaukė dar beveik metus prieš paskelbdami Nepriklausomybę. Mes, kaip ir 1918 m., šokome į dilgėles pliki.

Dar mane užkniso kiekvieną sykį priminti redaktoriams Niujorke ir Londone, kad jie išbrauktų savo nelemtą prierašą. Jie visą laiką rašo „buvusioje Sovietinėje Respublikoje“. Sakau, tai gal tada pridėkite ir prie savo rašinių apie Jungtines Valstijas: „Buvusi britų kolonija išsirinko naują prezidentą.“ Atsipalaiduokite, vakariečiai, mes irgi jau vakariečiai.

Visas pokalbis – vasario 24 d. laidos „Švelnūs tardymai“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.