Aktorius Almantas Šinkūnas nekaltina gydytojų už klaidą, dėl kurios jo dukra tapo neįgali, jis tik džiaugiasi, kad per gimdymą pavyko išgelbėti ir žmoną. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ vyras pažymi – ypatinga dukra kasdien primena, jog gyvenimas ne vien rožėmis klotas. Aktoriaus sūnus Paulius Šinkūnas – visiška priešingybė: nenustygstantis vietoje choreografas labiau už viską vertina laisvę.
Nuo pat vaikystės choreografas Paulius Šinkūnas nejuto suvaržymų rinkdamasis. Jo tėtis, garsus aktorius Almantas Šinkūnas antrina sūnui – abu su žmona Jautre visada pasitikėjo savo vyresnėliu, net kai Paulius ilgai rinkosi studijas. Sutuoktiniai džiaugiasi, kad jam pavyko baigti aukštąjį mokslą, nors Paulius buvo įstojęs net į penketą įvairiausių studijų programų.
Sekdamas tėčio pėdomis pirmas studijas pasirinko Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Choreografas iki šiol pamena režisieriaus Rimo Tumino, tuomet rinkusio kursą, po stojamųjų pasakytus žodžius.

„Pamenu, kad man pasakė: šiemet stojo 127 abiturientai, iš jų 126 perpratau, o tu esi genijus arba debilas“, – sako jis.
Jo tėtis prisimena, kad tuo metu Paulius buvo baltai nusidažęs plaukus, atrodė tikrai keistai, tad, matyt, R. Tuminą tai pritrenkė. Tačiau tai nesudarė sąlygų uždaryti sūnų į narvelį – tėvai žinomam vyrui leido išbandyti viską, ko jis norėjo, nes tiesiog juo labai pasitikėjo.
„Mes vadovaujamės tokiu dalyku: nori, eik, bandyk. Turbūt dabar matosi tokio mūsų auklėjimo rezultatai. Jis drąsiai bando, jeigu nori. Tai, manau, tikrai svarbu. Kol mama neprivertė baigti aukštojo mokslo, tol jis ir nebaigė. „Kam man jo reikia?“ Ir iš tikrųjų jam jo nereikia, nes jis susikuria darbo vietą, netgi kitiems jas gali sukuri“, – pagyrų sumaniam sūnui negaili tėtis.
Mano vaikystė nebuvo nuostabi. Nieko šviesaus, išskyrus tai, kad, kadangi manęs niekas nekontroliavo, iki 5 ryto prasėdėdavau prie knygų. Buvau grynai knyginis žmogus: kai visi bėgdavo į kiemą žaisti futbolo, krepšinio, tai sakydavau: ne, aš dabar skaitau. Vadinasi, negaliu.

Pauliaus įgytu laisvalaikio ir pramogų edukacijos diplomu ypač džiaugėsi mama, puiki pianistė, tuomet dirbusi muzikos mokytoja.
Vietoje nenustygstantis choreografas diplomą išdidžiai padėjo ant stalo, bet prieš tai pasidalijo savo skaičiavimais, kiek baigtas aukštasis mokslas pagerino jo finansinę padėtį. Žinoma, Pauliaus įvardyti skaičiai nuskambėjo ironiškai ir juokingai, tačiau mamai buvo svarbu, jog sūnus paisė jos patarimų dėl aukštojo mokslo būtinybės.
„Tuo metu dirbau valstybinėje įstaigoje šokių mokytoju, tad valandinis atlygis priklausė nuo išsilavinimo, patirties ir daugybės žingsnių. Kai įgijau aukštąjį išsilavinimą, mano valandinis užmokestis pakilo.
Man pasakė, kad nuo šiol tavo valandinis atlyginimas bus ne 6 eurai, o 6,5. Tada nepatingėjau paskaičiuoti, paskambinau mamai ir pasidalijau rezultatais. Sakau, mama, labai ačiū, kad privertei pabaigti studijas, bet paskaičiavau, kad ten, kur dirbu, turėčiau dirbti 120 metų be atostogų, kad atsipirktų universitetas. Atvažiavau, atidaviau mamai diplomą ir po to ieškojau jo čia kažkada, kai reikėjo“, – pasakoja pašnekovas.

Deja, kad ir kokia laisve augdamas džiaugėsi Almanto sūnus, pats dramos aktorius negali pasigirti laiminga vaikyste. Likimas jo nelepino – būdamas vos šešerių jis neteko mamos, tad toliau augo giminaičių šeimoje. Nors niekas jo neskriaudė, sulaukęs penkiolikos Almantas žengė į suaugusiųjų pasaulį. Teko išmokti tvarkytis tiek su pinigais, tiek su užgriuvusia buitimi. Tačiau net ir sunkiausiu metu jaunas žmogus surasdavo gyvenime džiugesio – o jį jam suteikdavo knygos.
„Dėdė ir teta buvo puikūs žmonės, bet labai paprasti ir jokių krypčių man nenurodydavo. Teta irgi mirė, [likau] su tuo dėde... Tas pradėjo gerti, tai man atiduodavo pensiją, kad išlaikyčiau šeimą. Mano vaikystė nebuvo nuostabi. Nieko šviesaus, išskyrus tai, kad, kadangi manęs niekas nekontroliavo, iki 5 ryto prasėdėdavau prie knygų. Buvau grynai knyginis žmogus: kai visi bėgdavo į kiemą žaisti futbolo, krepšinio, tai sakydavau: ne, aš dabar skaitau. Vadinasi, negaliu“, – kalba aktorius.
Imdavosi visų įmanomų darbų
Almantas iki šiol stebisi, kaip jo gyvenimo kelias pasuko aktorystės link. Dar mokinys jis svajojo tapti dailininku arba laivo kapitonu. Pastarosios svajonės atsiradimą lėmė knygos – juk skaitomuose puslapiuose tolimos kelionės, jūra atrodė romantiškai. O kad Almantas atsidūrė ant Lietuvos muzikos ir teatro akademijos slenksčio, dėkoti reikėtų auklėtojai, įžvelgusiai jo talentą.
„Vidurinėje mokykloje man prastai sekdavosi matematika, tai ateidavau pas mokytoją, sakydavau: jeigu trejetą ar ketvertą su minusu išvesite, tai tada per kovo 8-tąją mokyklos salėje paskaitysiu eiles, o jeigu ne, tai tada neskaitysiu. Vykdavo toks teroras – visi labai norėjo, kad aš skaityčiau viešai. Paskui mano auklėtoja Dzinkeviciūtė, labai šauni mokytoja, pasakė, kad gal tau į aktorinį reikėtų ar kur. Ir užsikabinau, nes savo minčių, kur turėčiau eiti, tais laikais neturėjau. Atsimenu, stojo 300 žmonių, priėmė 20. Nieko ten nedariau: paskaičiau eilėraštuką, pašokau, etiudėlį suvaidinau ir visi susileido, kaip čia gražu“, – prisimena vyras.
Kai artėja pensinis amžius, pradedi galvoti, kad gal be reikalo buvau toks ištikimas, toks nuoseklus. Visi tie „freelanceriai“ pamato daugiau, daugiau pajaučia ir daugiau sužino. Įsikibimas į vieną taškelį kažin ar labai geras žmogui.
Iš pirmo karto įstojęs į aktorių kalvę bei nugalėjęs daugiau nei du šimtus konkurentų Almantas nei tuomet, nei dabar nesipuikuoja savo išskirtinumu. Nors su vienu iš garsiausių režisierių R. Tuminu dirba jau trisdešimt metų, tai priima kaip įprastą gyvenimo dalį. Paulius, klausydamas tėčio pasakojimo apie vaidmenis, gastroles, santuoką bei gyvenimą be blaškymosi, nepraleidžia progos paprieštarauti, jog tėtis esąs pernelyg kuklus, nes tikrai turi kuo pasigirti ir didžiuotis.
„Gyvenimą praleidau be galo nuobodžiai – viena žmona, vienas darbas, vienas namas. Na taip, buvo nuklydimų nuo teatro į kiną, į televiziją, į garsinimus. Dabar, kai artėja pensinis amžius, pradedi galvoti, kad gal be reikalo buvau toks ištikimas, toks nuoseklus. Visi tie freelanceriai pamato daugiau, daugiau pajaučia ir daugiau sužino. Įsikibimas į vieną taškelį kažin ar labai geras žmogui“, – svarsto Almantas.

Tačiau jo atžala pabrėžia – jo tėtis išnaršęs pusę pasaulio, pažinęs begalę kultūrų. Pasak Almanto, aktoriai skirstomi į dvi kategorijas: vieni – pirmo ryškumo žvaigždės, kiti – artojai. Prie pastarųjų jis priskiria ir save. Kad ir kokius vaidmenis teatre turėjo, jie nesuteikė jam itin didelio pripažinimo. Tačiau vyras dėl to nėra nusivylęs, džiaugiasi visais darbais, o gavęs siūlymą nusifilmuoti seriale arba užsiimti įgarsinimu televizijoje neatsisako, nevaidina žvaigždės, kuriai priimtina tik teatro scena.
„Visi papildomi darbai gelbsti šiuolaikinį aktorių. Niekam ne paslaptis – mūsų kultūra yra šiek tiek prispausta. Jeigu tu kuri kažkokią buitį, turi vaikų, tai išgyventi iš aktoriaus algos neįmanoma. Dabar gal kažkiek [atlygis] kyla, bet anksčiau tai iš viso – turint paskolų, tai niekaip, nebent žmona uždirbtų milijonus. Tekdavo imtis visų darbelių – nieko tame gėdingo nematau“, – pabrėžia jis.
Per gimdymą vos neteko žmonos
Prisimindamas savo meilės istorijos su žmona pradžią, Almantas ir vėl išlieka kuklus. Nuo pat pirmojo susitikimo su Jautre jiedu krito vienas kitam į akį. Almantas skaitė mylimajai eiles, tačiau pirštis neskubėjo, todėl po dvejų metų draugystės ji pati pasiūlė tuoktis. Dabar jiedu kartu jau 34-erius metus.
O Paulius, priešingai nei tėtis, sutikęs mylimąją Andrą, kuklumu nepasižymėjo, iš karto ėmėsi iniciatyvos ir merginimo gudrybių. Nors jiedu dar nesusituokę, tačiau jau dvylika metų puoselėja rimtus santykius ir augina prieš metus gimusį Beną. Paulius prisipažįsta, kad tik visai neseniai suprato, kas yra tikrasis tėvystės džiaugsmas.
„Vyrai viską supranta vėliau. Šiaip vyrai yra tūpi. Vyrui, paėmus kūdikį ant rankų, reikia maždaug devynių mėnesių, kad jis suprastų, ką jis ten turi. Su tuo, kiek jis [vaikas] evoliucionuoja, pradeda judėti, spurdėti, leisti garsus – tada šitas durnius supranta, kad: o, čiagi mano. Aš tik dabar suvokiu, kokį džiaugsmą ir laimę turiu“, – prisipažįsta choreografas.

Tačiau Šinkūnų šeimoje ne visada viskas klostėsi taip sklandžiai, kaip galėtų atrodyti iš šalies. Paulius nėra vienturtis sūnus šeimoje, jis turi ir jaunėlę sesę Kamilę, kuri dėl gimdymo metu patirtos traumos negali judėti be neįgaliojo vežimėlio. Almantas džiaugiasi, kad po sunkaus gimdymo pavyko išgelbėti ne tik žmoną, bet ir dukrą. Ir nors šeimai likimas nepašykštėjo išbandymų auginant ypatingą vaiką, nei Almantas, nei Jautrė nenuleido rankų. Visada stengėsi, kad Kamilei nieko netrūkų. O žinomo aktoriaus žmona netgi baigė socialinius mokslus, tapo mokslų daktare ir universiteto dėstytoja, kad įgytų daugiau žinių ir įgūdžių tam, jog galėtų slaugyti neįgalią dukterį.
Mes kažkaip to nesureikšminome, tais laikais negalėjai pareikalauti iš ligoninės trijų milijonų eurų už tai, kad jie padarė klaidą ir sugadino vaiką. Gali dėkoti, kad išgelbėjo žmoną. Kaip čia kažką kaltinsi.
„Kaip mes kartais su žmona juokaujame, Dievas mus labai keistai apdovanojo – vieną davė šokėją, o antroji – rateliuose. Jai cerebrinis paralyžius, ji netgi rateliuose sunkiai sėdi. Ačiū Dievui, protas šviesus – ji visą laiką palaiko savo judrųjį brolį. Bet mes turime tokią Dievo dovaną, žmogų, kuris visą laiką vien tuo, kad yra, primena, jog ne viskas rožėmis klota.
Kiek mums metų bebūtų, visą laiką turime kūdikį, kurį reikia saugoti, prižiūrėti, slaugyti, nors žodis „slaugyti“ netinka – ji labai šauni mergina, visą laiką šypsosi, išskyrus tuos atvejus, kai užsiožiuoja. Nors ji už Paulių jaunesnė tik porą metų, yra paauglė, save vadina vabaliuku. Mes kažkaip to nesureikšminome, tais laikais negalėjai pareikalauti iš ligoninės trijų milijonų eurų už tai, kad jie padarė klaidą ir sugadino vaiką. Gali dėkoti, kad išgelbėjo žmoną. Kaip čia kažką kaltinsi“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

Susitaikius su likimo smūgiais, mokant džiaugtis tuo, ką turi, gyvenimas leis pajusti pilnatvę, kurios nesuteiks net patys didžiausi pasaulio pinigai, sako Almantas. O jo sūnus Paulius visą gyvenimą bus dėkingas tėvams už suteiktą laisvę, suformavusią jį tokį, kokį matome scenoje bei televizijos ekranuose.
„Man laisvė yra svarbiausias dalykas, todėl aš ir nedirbu normalaus darbo nuo 8 iki 17, nes tai vis tiek nelaisvė. Laisvė man vertybė numeris vienas. Sugalvojau kažką ir galiu tai daryti nevaržomas. Žinoma, yra aplinkybės, dabar jų yra daugiau – dabar jau galvoju ne tik apie save, net ne apie du, o jau apie tris, su šunimi gal keturis, bet aš vis tiek noriu tos laisvės“, – teigia Paulius.

O Almantas, gyvenime neuždirbęs aukso kalnų, jau suprato, kad laimę teikia tikrai ne pinigai: „Kiek man metų reikėjo, kol aš tą supratau... Jis [Paulius] tai suprato anksti. Man patinka viena mintis, kad kiekviena karta yra vyresnė už tą, kuri buvo.“
Plačiau – vasario 22 d. laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.