Veidai

2020.02.21 08:11

Emocijų gaisrus po dviejų menininkų Marcinkevičių stogu tenka gesinti ir kaimynams

LRT TELEVIZIJOS laida „Gyvenimo spalvos“, LRT.lt2020.02.21 08:11

Menininkų Indros ir Vilmanto Marcinkevičių kūriniai išsiskiria ryškiomis spalvomis, bet ir jųdviejų gyvenime žaismės netrūksta. LRT TELEVIZIJOS laidos „Gyvenimo spalvos“ herojė I. Marcinkevičienė teigia, kad kūryba jai – ir priemonė kalbėti apie aktualias problemas arba jas „suaktualinti“: naujausiame projekte kūrėja kelia klausimą apie barakudas, o sykį „užkonservavo“ nuolankumą – moterų ydą.

Nuotaikingi, ryškūs ir nebijantys provokuoti – Indra ir Vilmantas Marcinkevičiai yra žinomi meno kūrėjai ne tik Lietuvoje. Jų darbai išsiskiria ryškiomis spalvomis bei drąsa, o neretai ir provokuojančia tematika. Menininkai siekia ne tik kalbėti su publika, bet ir ją išjudinti, priversti prabilti garsiai apie tai, kas nutylima. Ir nebijoti, kaip nebijo ir jie atvirai kalbėti, įsileisti į namus ir širdis.

„Provokacija visada gerai, bet kai nėra per daug negatyvi. Ji turi turėti pozityvų atspalvį. Mano darbų ir gyvenimo filosofija – būti ir savikritiškam, ir saviironiškam. Nes jei gali pasijuokti iš savęs, tai gali ir iš kitų“, – įsitikinusi I. Marcinkevičienė.

Menininkė pasakoja šiuo metu dirbanti ties naujausiu projektu – 13 madonų. Ji kuria 12 gerų, liūdnų, linksmų, žaismingų, o vieną – labai blogą madoną. Kurti neigiamą personažą visada įdomu: ir savo ydas bandai išnagrinėti, ir kitų, sako kūrėja. O ir pavadinimą pastarajam kūriniui suteikė sarkastišką – „Santa Morčius“ pagal „Santa Morte“, kaip Meksikoje vadinama narkomanų, prostitučių ir viso kito andergraundo globotoja.

„Dabar nagrinėju tokią moters būseną, kai jai prasideda morčius. Tai taip žiauru – absoliuti katastrofa visiems. Man atrodo, atėjo laikas apie tai garsiai kalbėti. Tos temos niekas neplėtoja, ji mūsų visuomenėje tabu. Bet gal jau laikas garsiai ištarti, kas yra barakuda, kas yra vidurio amžiaus moters krizė. Norisi kalbėti. Aišku, negalima, bet negaliu tylėti. Tokia esu – tai ir laimė, ir nelaimė“, – kalba laidos pašnekovė.

Nors bendrų darbų nekuria, Marcinkevičiai vienas kitą besąlygiškai palaiko. Bet pora turi savų taisyklių. V. Marcinkevičius prašo nežerti pagyrų, kol darbas nebaigtas – pasak menininko, ankstyvi komplimentai ne visada reikalingi. O jo žmona žino, kad gali neriboti savęs.

„Vilmantas man atskleidė tokių klodų, kokių aš pati nesuvokiau. Jis visą laiką sakydavo: „Indra, tik nesismulkink. Jeigu pradėjai, daryk gigantiškai.“ Tai mane padarė drąsią ir išskleidė sparnus. Nes daryti gigantiškai nėra lengva – reikia drąsos ir palaikymo. Savo šeimoje aš jį turiu“, – teigia I. Marcinkevičienė.

Meno kritikų šamane vadinama moteris neslepia ugningos prigimties, kaip ir fakto, kad jų namuose kartais kyla tikras emocijų gaisras.

Dažnai moteris tiesiog užčiaupiama. Į ją žiūrima kaip į daiktą. Ir vaikai, augdami šeimoje, kurioje mama nuvertinta, pradeda jos negerbti. Tai katastrofa, ir aš noriu su tuo kovoti.

„Mes dažnai ginčijamės: kartais diskusijos būna tokios, kad prireikia kaimynų pagalbos, bet gerai, kad jie turi humoro jausmą – ateina ir užpila po kibirą šalto vandens, kad atsipeikėtume. Aišku, perkeltine prasme. Bet kovos būna aršios ir tai nėra blogai. Dažnai Vilmantas būna teisus. Bet kartais – ir neteisus“, – pažymi laidos herojė.

Jau 25 metus drauge gyvenanti ir savitus meno pasaulius kurianti pora tikina, kad svarbiausia yra jausti, jog eini gyvenimo keliu drauge. Su pagarba, meile ir palaikymu. I. Marcinkevičienės gyvenimo portrete nemažai dramatiškų atspalvių, o dabar jos interesų laukas – moters vidinis pasaulis. Kūrėjos nuomone, mūsų šalyje moteris vis dar nuvertinama. Net ir meno pasaulyje vyrai lengviau skinasi kelią.

„Aš galvoju, kad ji [moteris] sutverta ne tik vaikams gimdyti, ne tik tarnauti. Ji sutverta šeimoje būti karaliene. Moters gyvenime labai svarbi ir paslaptis, tyla. Juk visada moteris, turinti paslaptį, daug įdomesnė. O „tylos pilnoji“... Pažiūrėkite, kiek daug prasmių tame žodyje, tyloje. Net agresijos: „Tylėk!“ Ir žiaurumo. „Tylos pilnoji“ man beveik tas pats, kaip „skausmo pilnoji“, nes dažnai moteris tiesiog užčiaupiama. Į ją žiūrima kaip į daiktą. Ir vaikai, augdami šeimoje, kurioje mama nuvertinta, pradeda jos negerbti. Tai katastrofa, ir aš noriu su tuo kovoti“, – mintimis dalijasi ji.

Gyvenimo spalvos. Nepamirštamą treniruotę ir gardų pyragą „SOS vaikų kaimo“ lankytojams padovanojo menininkai Marcinkevičiai

Žengiant į paauglystę – mamos netektis

Moteris džiaugiasi turinti tokį išmintingą vyrą ir negaili jam komplimentų – ne tik tylos minutėmis, bet ir tylos dienomis ar net mėnesiais ji jaučia jo globą ir meilę. Pašnekovė neslepia, kad šeima gyvena iš sutuoktinio uždirbamų pinigų – I. Marcinkevičienė nėra komercinė menininkė.

Nors sakoma, kad gyventi dviem kūrėjams po vienu stogu yra iššūkis, neretai – ir terpė konkurencijai, V. Marcinkevičius tikina, kad skirtingos jų meninės kalbos niekada nesukūrė tokios situacijos. Jo mylimoji vaikystėje išgyveno daug dramų – pirmiausia mamos netektį, tada – gyvenimą su pamote. Be to, ir su dabartiniu vyru ji susipažino jau su vaikeliu ant rankų, dėl to I. Marcinkevičienė dabar ypač vertina tai, ką turi.

„To nelinkėčiau nė vienam. Tai didžiulė netektis, lydinti visą gyvenimą. Kai netekome vieno brangiausių savo šeimos narių, tėtis mums, vaikams, buvo kaip Dievas. Buvo baisu jį prarasti, mes jo klausėme besąlygiškai. Man pasisekė, kad augome didelėje šeimoje ir tapome kaip kumštis. Ta nelaimė mus beprotiškai sujungė“, – pasakoja pašnekovė.

V. Marcinkevičiaus vaikystė ir pirmieji savarankiško gyvenimo metai nebuvo tokie dramatiški, nors savęs ieškojimo ir baimės suklysti renkantis kelią netrūko. Pradinėse klasėse labiau apie sportinę veiklą svajojęs berniukas buvo priverstas rinktis dailę, nors jam visada atrodė, kad brolis piešia geriau. Vėliau teko nuspręsti, ar rinktis labiau žemišką architekto profesiją, ar eiti ten, kur mažiau stabilumo, bet įdomiau – į Dailės akademiją. Tačiau ir šis pasirinkimas ramybės neatnešė, nes čia užvirė tikra konkurencinė kova su talentingais bendramoksliais.

„Pirmųjų akrilo piešinių parodos plakatą specialiai pakabinau ant akademijos valgyklos durų. Jis buvo gana erotiškas, tad kai kurias dalis užklijavo juodu lipduku. Ir Arvydas Šaltenis sakė: na, kas čia per plakatas, kaip galima. Moralizavo“, – prisimena jis.

Tapytojas ėmė rinktis didesnes drobes, aštresnes temas ir vis drąsiau provokuoti pavadinimais bei vaizdais. Jaunuolį pastebėjo „Lietuvos aido“ galerija, kurioje tuo metu kabėjo elitinių dailininkų darbai. Tai buvo ir iššūkis, ir dovana, pažymi menininkas.

Darbų demonstravimas prestižinėse vietose atnešė ne tik žinomumą meno pasaulyje, bet ir galimybę išplaukti į platesnius vandenis. Vyro talentą pastebėjo ir pasiūlė bendradarbiauti galerija iš Danijos – 1996-aisiais tai buvo didžiulis įvykis. Kaip juokauja pats dailininkas, jis į Europos Sąjungą įstojo anksčiau nei visa šalis.

Šiais laikais geriau būti pozityviai drąsiam negu negatyviai kukliam ir nuolankiam. Ypač moters pasaulyje nuolankumas yra yda. Gal anksčiau tai buvo dorybė, bet šiandien, mano galva, – yda.

Sulaukė prašymo nutapyti velionio karstą

Lietuvis dailininkas užsitarnavo tokią danų meilę ir pasitikėjimą, kad jam buvo pasiūlyta nutapyti Danijos karališkosios šeimos narių portretus. Apie tokį pasitikėjimą svajoja ne vienas danų kūrėjas. V. Marcinkevičius prisimena, kad tai buvo ne tik įsimintina, bet ir nemažai streso sukėlusi patirtis.

„Nėra kalbos, ar yra įkvėpimas, ar jo nėra. Jei pirmadienį 9 val. pradedam darbą, vadinasi, tie žmonės ir tikisi, kad pradėsi... Po 10-mečio, kai tapiau princo Henriko portretą, karalienė per pokalbį prisiminė tuos kitus, savo anūkų, portretus: kaip jie atrodo, kokia kompozicija, kokios spalvos. Tada supranti, kad jie matomi“, – mintimis dalijasi laidos herojus.

Dėl daugiau nei 2 dešimtmečius trunkančios draugystės su danais užaugo ne viena V. Marcinkevičiaus gerbėjų karta. Nenutrūkstantys ryšiai su šia šalimi ir jos žmonėmis kelia pasididžiavimą. Nors pasitaiko situacijų, kai tenka ant skirtingų svarstyklių lėkštučių dėti savo jauseną ir dėkingumą. Kartą dailininkas sulaukė jo kūrybos gerbėjo verslininko, kurį jis pažinojo daug metų, sūnaus skambučio. Šis pranešė apie tėvo mirtį ir kreipėsi į lietuvį su prašymu, kuris pribloškė – nutapyti velionio karstą.

„Galvoju, visiška nesąmonė, jau per daug. Bet kalbėdamas suprantu, kad jie gyvena su tais kūriniais daug metų, galbūt esu tos šeimos dalis. Tada supratau, kad negaliu atsisakyti. Vėliau supratau, kad gilesnio atsisveikinimo ir negali būti. Buvo didelis stresas, įtampa. Draugų paprašiau, kad išvežtų, kai tik baigsiu. Vėliau, matyt, nuo įtampos susirgau. Skrendant atgal sprogo ausų būgneliai, tai dar 2 mėnesius vaikščiojau tyloje“, – prisimena vyras.

Išgyvendami kartais iššūkių kupiną menininko kasdienybę kūrėjai, auginantys 3 dukras, nelinkę spausti vaikų rinktis jų profesiją. Abu tikina, menininko kelias nėra lengvas, bet jeigu tai pašaukimas – to neužpildysi niekuo kitu.

„Gali būti puikus menininkas, bet jei nelabai nusiseks ta dėlionė... Nori nenori, kažkas turės medaus į korius prinešti. Ir jeigu nieks neneša, o tik kuria, kuria... Yra tokių pavyzdžių tarp mūsų draugų. Tada žmona turi aukotis arba atvirkščiai. Aš labiau vakarietiško požiūrio šalininkas – nėra blogai, jei iš kūrybos gali išgyventi. Kančios kelias irgi įdomus, bet jis nebūna lengvas artimai aplinkai“, – svarsto V. Marcinkevičius.

Abiem kūrėjams ne taip svarbu, ar dukros pasuks jų keliu. Jiems daug svarbiau, kad jos išsaugotų šeimoje įdiegtas vertybes, gebėtų atrasti save ir išlikti savimi.

„Savo mergaites mokau būti tvirtas, turėti savo nuomonę. Nenoriu, kad būtų įžūlios, bet kad mokėtų už save pakovoti, kad negalėtų į jas kojų valytis. Šiais laikais geriau būti pozityviai drąsiam negu negatyviai kukliam ir nuolankiam. Ypač moters pasaulyje nuolankumas yra yda. Gal anksčiau tai buvo dorybė, bet šiandien, mano galva, – yda. Esu sukūrusi ne vieną darbą, vadinasi „Užkonservavau tau savo nuolankumą“. Kaip agurkus konservuoja, taip aš savo mylimam žmogui užkonservavau [nuolankumą]“, – pasakoja kūrėja.

Vaikai, kuriems reikia ne saldainių

Vaikystėje netekusi mamos ir užaugusi gausioje šeimoje, kur įprato viskuo dalytis, I. Marcinkevičienė įsitikinusi, kad žmogaus stiprybė yra gebėjimas duoti. Laidoje „Gyvenimo spalvos“ meno kūrėjai pasirinko padėti vaikams iš išsiskyrusių, skurdą ar kitų gyvenimo sunkumų patiriančių šeimų. Labdaros aukcionams savo darbus dovanojantis V. Marcinkevičius pabrėžia, kad pagalba turi atitikti jos laukiančiojo lūkesčius.

„SOS vaikų kaimo“ dienos centre kasdien po pamokų susirenka apie 15 vaikų. Kad ir kokios gyvenimo negandos slėgtų, nors trumpam pabėgus nuo jų visiems norisi tų pačių dalykų.

„Pirmiausia būti išklausytiems ir priimtiems. Kad į juos atkreiptų dėmesį. Vaikams nereikia saldainių“, – sako Vilniaus dienos centro „Parama šeimai“ koordinatorė Olga Stremauskaitė.

Kad per vieną dieną suteiktų džiaugsmo kuo gausesniam būriui vaikų, Marcinkevičiai sutarė užsiimti skirtingomis veiklomis. V. Marcinkevičius mažuosius nusprendė supažindinti su savo pomėgiu – badmintonu. I. Marcinkevičienė atskleidė, kaip gimsta jos įspūdingi darbai iš tekstilės, ir išmokė kepti mėgstamiausią jų šeimos pyragą.

„Išsivežiau labai gerą emociją, nes nemačiau nė vieno liūdno vaiko. Matyti, kad jie darbštūs, nori ir dirbti, ir būti pastebėti. Džiaugiuosi, kad vaikai turi kur ateiti, su kuo pasitarti, pasidžiaugti, gal kartais ir paliūdėti. Džiugu, kad yra tokių centrų. Vaikai, ypač, jei jie iš problemiškų šeimų, čia pamato teisingą ir gerą [šeimos] modelį“, – mintimis dalijasi I. Marcinkevičienė.

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Gyvenimo spalvos. Nepamirštamą treniruotę ir gardų pyragą „SOS vaikų kaimo“ lankytojams padovanojo menininkai Marcinkevičiai
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt