Veidai

2020.03.01 19:43

Edvardas Kubilius apie buvimo žurnalistu kainą: dauguma nesukuria šeimų ir įgyja žalingų įpročių

Lina Daugirdaitė, Socialinis projektas „Būti“, LRT.lt2020.03.01 19:43

Neįdomių temų žurnalistui negali būti: jo užduotis – temą padaryti įdomią, įsitikinęs Edvardas Kubilius. Beveik 10 metų LRT RADIJUJE dirbantis žurnalistas, socialinio projekto „Būti“ herojus sako, kad ši profesija turi savo kainą ir tai ne vien tik itin ankstus kėlimasis rytais – kai kuriems tenka paaukoti ir savo asmeninį gyvenimą.

LRT.lt socialinis projektas „Būti“ – apie klausimus, kuriuos daug kas norėtų užduoti, tačiau nedrįsta, ir tiesius atsakymus iš drąsių pašnekovų lūpų. Kiekvieną trečiadienį kviečiame susipažinti su žmonėmis, kurių istorijos ir atvirumas suartina.

– Kada šį rytą kėleisi?

– Šiandien kėliausi truputėlį po 4 val., nes 5 val. jau turėjau būti darbe.

– Ar pripratai prie tokio režimo?

– Iš pradžių buvo sunkoka, bet manau, kad įprantu, nes 22–23 val. jau beveik miegu, noriu to ar ne. O keltis 4 val. yra kažkodėl lengviau negu 7 val.

– Kaip žurnalisto darbas tave pakeitė?

– Jeigu tu nori gerai atlikti savo darbą ir išsilaikyti toje rinkoje, turi domėtis viskuo. Ir tu negali sakyti, kad šita tema yra neįdomi. Temos yra tokios, kokios yra – tu turi galvoti apie tai, kaip padaryti, jog tema nuskambėtų įdomiai. Čia yra esminis dalykas.

Matome daug žurnalistų, kuriems nepavyksta sukurti sėkmingų šeimų. Matome daug vienišų žurnalistų, kurie taip ir nesugebėjo sukurti jokios šeimos. Manau, kad tai yra tam tikra kaina, kurią tu moki, jeigu nori dirbti žurnalistu ir išlikti rinkoje.

Kai tu tai suvoki, tada yra lengviau dirbti, išsilaikyti rinkoje ir tobulėti. Manau, kad jeigu nebūčiau papuolęs į žurnalistiką, manęs nesuptų taip viskuo besidomintys žmonės. Turbūt bučiau kuklesnis, galbūt ramesnis, mažiau žinantis, besidomintis ir apskritai mažiau degantis gyvenime.

– Kaip rasti balansą tarp darbo ir laisvalaikio?

– Man atrodo, kad žurnalistai neieško to balanso arba, jeigu ir ieško, tai jiems sunkiai sekasi jį atrasti. Matome žurnalistus, Seime sėdinčius ir iki 20–21 val. O kitą dieną jie nuo ankstaus ryto vėl dirba. Matome daug žurnalistų, kuriems nepavyksta sukurti sėkmingų šeimų. Matome daug vienišų žurnalistų, kurie taip ir nesugebėjo sukurti jokios šeimos.

Manau, kad tai yra tam tikra kaina, kurią tu moki, jeigu nori dirbti žurnalistu ir išlikti rinkoje. Nemažai žurnalistų rūko, turi polinkį po sunkios darbo dienos arba bent jau po sunkios darbo savaitės eiti po barus. Ir ne vienam, ne dviem alaus, o gerai nusitaškyti iki pat paryčių. To, matyt, reikia ir tai tokia profesinė savybė.

Būti. Žurnalistas Edvardas Kubilius: negali sakyti, kad tema yra neįdomi – tavo tikslas ją įdomia padaryti

Tikrai nesakau, kad [taip elgiasi] visi – dabar netgi, sakyčiau, tai keičiasi – tokių žurnalistų mažėja. Bet tarp tos kartos žmonių, kurie yra žurnalistikoje 10 metų, tokios tendencijos yra vis dar gajos. Pažiūrėjus į savo bendrakursius, deja, tenka konstatuoti, kad dauguma iš jų nevengia apsilankyti baruose ir dauguma iš jų stebuklingų šeimų nesukūrė.

Atvyksti pas žmogų, iš jo paimi interviu ir tada tas žmogus prabyla apie kokią nors jį labai kamuojančią problemą. Tu, kaip žurnalistas, gi gali aiškintis, kur yra šitos problemos priežastys. Turėdamas viešumo įrankį, gali kai kurias bėdas šiek tiek pajudinti iš mirties taško.

– Kokia tavo misija?

– Aš manau, kad visų mūsų, žurnalistų, pagrindinis tikslas yra ginti viešąjį interesą. Kuo galbūt truputėlį skiriuosi nuo kitų žurnalistų, kad labai girdžiu, ką sako žmonės, kurie paskambina arba parašo, arba kuriuos tu sutinki. Pavyzdžiui, atvyksti pas žmogų, iš jo paimi interviu ir tada tas žmogus prabyla apie kokią nors jį labai kamuojančią problemą. Tu, kaip žurnalistas, gi gali aiškintis, kur yra šitos problemos priežastys ir kiek tu, patikrinęs, gali tą problemą kelti į viešumą. Galbūt tai yra tam tikra problema, aktuali ne tik šitam konkrečiam žmogui, bet didesnei grupei žmonių. Tu, turėdamas viešumo įrankį, gali kai kurias bėdas šiek tiek pajudinti iš mirties taško.

Ta pati Rusnės estakados istorija – žmonės 40 metų skęsta, per potvynį negali nuvažiuoti į Šilutę, žmonės – į darbą, vaikai – į mokyklą. Apie tai išgirstama kartą arba du kartus per metus. Visi žurnalistai važiuoja, rodo, kad kelias apsemtas, kaip žmonės su traktoriais ir tralais keliasi per tą apsemtą kelio ruožą... Bet jokie žurnalistai niekada neprispaudė institucijų prie sienos, nepadarė įtakos tam, kad institucijos galbūt persvarstytų savo prioritetus ir vieną kartą imtų ir nukreiptų visą savo energiją ir pinigus į tą vieną problemą.

Manau, aš, kaip žurnalistas, labai daug prie to prisidėjau, kad Rusnės estakados problema būtų nuolat primenama visuomenei, politikams ir atsakingoms institucijoms. Kai tu nuolat apie tai rašai, kalbi radijuje ir tiesiog klausi politikų, ar yra normalu, kad 21 a. Lietuvoje yra vieta, kurioje 2 tūkst. žmonių negali nuvažiuoti į darbą ir į mokyklą. Visi, žinoma, sako, kad nenormalu. Tada kitas klausimas: tai ką jūs, tiek ir tiek laiko būdami valdžioje, padarėte, kad šita bėda išsispręstų? Paaiškėja, kad iš esmės nieko nepadaryta.

Po kurio laiko atsiranda politinė valia paskirstyti prioritetus kiek kitaip, skirti finansavimą, paskelbti visus konkursus. Kaip skaidriai įmonės juos laimi – kitas klausimas. Bet mes turime rezultatą. Kai Lietuvos radijas iškėlė šitą klausimą, po dvejų metų estakada jau stovėjo. Ta estakada, kuri niekaip neatsistojo per 40 metų: nei sovietmečiu, nei per 30 mūsų nepriklausomos Lietuvos metų.

Plačiau – vasario 20 d. socialinio projekto „Būti“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Būti. Žurnalistas Edvardas Kubilius: negali sakyti, kad tema yra neįdomi – tavo tikslas ją įdomia padaryti