Veidai

2020.04.28 21:20

Edita Mildažytė: ar buvo verta skirtis, parodo visas tavo likęs gyvenimas

LRT RADIJO laida „Geriausi dalykai namie“, LRT.lt2020.04.28 21:20

Žmonės yra susitelkę į nereikšmingus dalykus – jei galvotume, kad krūtys skirtos kūdikiams maitinti, o ne vyrams žaisti, viskas supaprastėtų, įsitikinusi LRT TELEVIZIJOS laidos „Geriausi dalykai namie“ pašnekovė Edita Mildažytė. Pasak žinomos žurnalistės, namuose atmosferą sukuria moteris, o blogiausias sprendimas – eiti per gyvenimą it buldozeriui.

Žurnalistę, laidų vedėją, prodiuserę E. Mildažytę kalbina LRT RADIJO laidos „Geriausi dalykai namie“ vedėja Beata Nicholson.

– Kokie tavo geriausi dalykai namie?

– Atmosfera, be jokios abejonės. Tai, ką žmonės sugeba sukurti būdami namuose. Ir ką mes besakytume, atmosfera namuose priklauso nuo moters.

– O kaip moterys sukuria namuose tą atmosferą?

– Nežinau, turbūt jaučia, kaip ją reikia sukurti. Manau, tai moters jautrumas, kuris duotas gamtos. Sako, kad jei mama pučia vaikui pirštą, jam iš tikrųjų skauda mažiau, nes išsiskiria novokainas. Matyt, cheminės medžiagos skiriasi ne tik šituo atveju.

Man atrodo, pats baisiausias dalykas – buldozerizmas, kai žmogus sugalvoja savo planą ir tada jį bando įgyvendinti nepaisydamas jokių šalia esančių nuomonės. Pavyzdžiui: „Šiandien šeštadienis ir mes tvarkysimės.“ Tai visur veikia labai blogai ir gali duoti tik neigiamų rezultatų.

Kai žiūriu į virtinę skyrybų, kurios dabar vyksta, galvoju, kad visi tame kraujyje ramiai plaunasi rankas ir jiems atrodo, jog tie žmones nekenčia, jiems paprasta, o aš žinau, kaip jiems sudėtinga ir kaip tai nepakeliamai sunku. Man tik norisi jiems pasakyti: geriau jau nebus, bus tik blogiau. Problemos išlieka tos pačios, tavo geriausias draugas tampa geriausiu priešu, kuris žino visas tavo silpniausias vietas, o jeigu jūs turite vaikų, tu su juo neišsiskiri niekada.

Visų pirma, tu netenki beveik visų draugų, išskyrus vaikystės drauges, kurios iki jūsų santykių užsimezgimo buvo tavo draugės. Nes visos poros, su kuriomis turėjai ryšių, nežino, kaip elgtis, dėl to jūs liekate tam tikrame vakuume.

Kitas dalykas, ar vertėjo skirtis? Nesakau, kad niekada neverta skirtis, tik sakau, kad reikia 9 kartus pamatuoti ir bandyti reanimuoti tai, kas dar kruta. Nes ar buvo verta skirtis, parodo visas tavo likęs gyvenimas. Jeigu jis buvo toks sėkmingas, koks buvo mano, tada gal ir vertėjo, bet turėdama savo patirtį sakyčiau, kad reikia labai daug sykių pagalvoti.

– Kai pora išsiskiria, vaikai staiga turi dvejus namus. Ar vaikai gali dvejuose namuose vienodai gerai jaustis? Kaip tau pavyko?

– Ne tik vaikai – yra kompleksas dalykų. Visų pirma, tu netenki beveik visų draugų, išskyrus vaikystės drauges, kurios iki jūsų santykių užsimezgimo buvo tavo draugės. Nes visos poros, su kuriomis turėjai ryšių, nežino, kaip elgtis, dėl to jūs liekate tam tikrame vakuume. O vaikai ir šiaip šeimoje yra darbas, o kai tokia komplikuota situacija, jie nesusigaudo, kas čia vyksta. Tu turi būti pasiruošęs narplioti tūkstančius psichologinių voratinklių.

– Kaip prieiti ir būti savo šeimos psichologu?

– Manau, kad šeima – darinys, kuriame nieko negalima nuslėpti, kur visi žino tavo silpnybes ir būtų gerai, kad jas išpažintum. Bet ir kitas jų turi – mes žinome vienas kito silpnybes. Tada būna taip: arba guli ant pilvo kaip šuo, kuris pasitiki žmogumi, ir žinai, kad tau niekada niekas neįspirs, arba gyveni susigūžęs. Kitas dalykas – kalbėtis be galo ir be krašto.

– Tu dabar labai daug dirbi. Daug dirbai ir kai tavo vaikai buvo mažesni. Visada buvai eteryje. Kaip tu sugebėdavai ir valgyti paruošti, ir namus aptvarkyti? Ar visuomet turėjai daug tarnaičių?

– Pirmiausia turėjau auklę. Dėl to, kad kitaip nebūčiau susitvarkiusi. Ir turėjau moterį, kuri ateidavo išvalyti namo. Penki vaikai eina per namus ir palieka balas, dar eina pusė gimnazijos – tai nenutrūkstamas procesas. Aš galvoju: arba stoviu visa susinervinusi ir rėkiu, su skuduru valau grindis ar sakau „susitvarkyk“, arba pasistengiu uždirbti tiek lėšų, kad galėčiau susimokėti tarnautojui, ir niekas dėl to nesinerviname. Mes pasirinkome antrą variantą. O valgyti virdavau visada – kitaip neišeidavo.

Aš galvoju, kad mes susitelkiame į dalykus, kurie iš esmės neturi reikšmės. Jeigu mes galvotume, kad krūtys – tai pieno liaukos kūdikiams išmaitinti, o ne du bumbulai vyrams žaisti, viskas supaprastėtų.

– Esi pasakojusi apie gerą tradiciją, kad antradieniais pasiimdavai laisvą dieną ir visą dieną gamindavai maistą. Kaip tai vykdavo? Ką tu gamindavai?

– Viskas būdavo labai paprasta. Antradieniais, todėl, kad pirmadieniais turgus neveikia, eidavau į turgų ir pirkdavau viską, ką sugalvodavau pagal meniu. Daug kas sakydavo, kodėl neidavai su vyru? Jis man tikrai galėjo padėti, bet jie taip blaško! Suardo visą pirkimo tvarką. Aš užtai ir neprašydavau pagalbos. Tą padarydavau savarankiškai.

Namie metodiškai pagal susidarytą tvarkaraštį gamindavau. Pavyzdžiui, jeigu šiandien bus mėsos pyragas su sultiniu, tai rytoj bus plovas, penktadieniui užsimarinuoji mėsos kepsnių, šeštadieniui susipjaustai befstrogeną, o sekmadieniui – ką nors šventiškesnio, pavyzdžiui, didelį paukštį, kuris užmarinuotas gali ilgai išbūti ir nuo to jo kokybė tik gerėja.

– O turi kokias nors valgymo taisykles?

– Aš galvoju, kad mes susitelkiame į dalykus, kurie iš esmės neturi reikšmės. Jeigu mes galvotume, kad krūtys – tai pieno liaukos kūdikiams išmaitinti, o ne du bumbulai vyrams žaisti, viskas supaprastėtų. Tada nereikėtų skirti tiek rūpesčio kūnui. Nesakau, kad nereikia rūpintis tiek, kiek reikia, bet žmogaus užduotis gyvenime – ką nors įvykdyti, o kūnas yra skirtas tai užduočiai įgyvendinti.

Esu iš ydingai besimaitinančių – niekada nevalgau pusryčių, valgau vieną kartą ir grįžusi namo dar ką nors užvalgau.

– O kaip namuose ilsiesi?

– Jeigu būnu labai pavargusi, įsijungiu televizorių ir buku žvilgsniu žiūriu, kaip jis mirguliuoja. Bet paprastai neturiu laiko – arba turiu planą, pagal kurį gyvenu, arba, jei plano neturiu, laiko turiu dar mažiau. Tada galiu daryti dalykus, kuriuos buvau atidėjusi.

Visas pokalbis – vasario 14 d. laidos „Geriausi dalykai namie“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Taip pat skaitykite