Veidai

2020.02.18 20:43

Pirmąją knygą išleidusi Laima Kybartienė: svarbiausia – pamilti save, nes kitas už tave gyvenimo nenugyvens

LRT TELEVIZIJOS laida „Labas rytas, Lietuva“, LRT.lt2020.02.18 20:43

„Esu labai jautrus žmogus, tad, jei galėčiau, galbūt tą dvasinį jautrumą pakeisčiau dvasine ramybe. To visada prašau maldose ir siekiu pati“, – sako dienai LRT TELEVIZIJOS laidos „Labas rytas, Lietuva“ veidu tapusi diktorė, televizijos laidų vedėja Laima Kybartienė, paklausta, kokią savo savybę išmainytų, jei turėtų galimybę. Neseniai knygą „Koralų šypsenos“ parašiusi L. Kybartienė atvira – ją aplankė noras savo mintis palikti vaikaičiams.

L. Kybartienė – ne tik daugeliui puikiai pažįstamas televizijos veidas, bet ir keturių, kaip pati sako, pačių nuostabiausių vaikaičių močiutė, o dabar dar ir rašytoja. Būtent iš noro užfiksuoti savo mintis ir jas perduoti anūkams ir gimė L. Kybartienės debiutas – knyga „Koralų šypsenos“.

„Tai buvo debiutas, kurio vengiau, kiek tik galėjau, gal net kokius 18 metų“, – šypteli L. Kybartienė. Laidų vedėja sako, kad mintis parašyti knygą žmogui kyla tuomet, kai jame susikaupia tiek informacijos, kad atsiranda noras išdėstyti ją juodomis raidėmis ant balto lapo. „Galime kalbėti su draugais, per televiziją, bet žodis – kaip paukštis, nuskrido ir nepagausi, nesugrąžinsi. Atėjo laikas, kai norisi kažkaip užfiksuoti savo mintis, idėjas, galbūt filosofiją, gyvenimo kelio etapus. Labai norėjau kažką palikti savo vaikaičiams“, – apie tai, kaip kilo mintis išleisti knygą, pasakoja L. Kybartienė.

Įdomi ir jos knygos pavadinimo istorija, susijusi ne tik su tuo, jog pati L. Kybartienė yra „Karoliniškių vaikas“ – Vilniaus mikrorajono, neretai pačių vilniečių humoristiškai vadinamo „Koralais“, gyventoja. „Kartą, kai man buvo atliekama operacija, mintimis skraidžiau koralų tuneliais. Galbūt anestezija buvo per stipri... Tačiau tas tunelis buvo nusėtas spalvingiausiais koralais. Tada man kilo toks didžiulis įspūdis, kurį prisimenu dar ir šiandien, – išgyventą jausmą prisimena L. Kybartienė. – Beje, tuose koraluose buvo šypsenos. Ir nors patyriau paranormalių dalykų, pasijutau maloniai. Išeidama tų šypsenų paklausiau, ar galiu apie tai papasakoti žmonėms, ar jie nesijuoks. „Pasakok, – atsakė, – tau galima.“ Taip ir padariau“, – šypteli knygos „Koralų šypsenosׅ“ autorė.

Pasak jos, autorius nužingsniuoja ilgą kelią, kol knyga išvysta dienos šviesą. „Labai sunku mintis išlieti ant popieriaus. Man ir nesinorėjo to daryti, nesu iš tų žmonių, kuriems reikia guostis ar pasakotis. Pakankamai gerai susitvarkau savyje, randu su kuo pasikalbėti, – turiu ir psichoanalitiką, ir šeimą, kuri išgirsta, supranta, moka kritikuoti su meile. Tačiau kartą atėjo dukra ir sako: „Mama, tu mums nepasakok, o viską surašyk. Mums to labai reikia“, – L. Kybartienė sako paskatinimo parašyti knygą sulaukusi iš aplinkinių.

„Knyga – labai atsakingas dalykas, ji kaip kūdikis, kurį išleidi į pasaulį. O pasaulis nėra gailestingas, todėl kartais baisu, kad jo nenuplaktų ir neišsijuoktų. Na, o jei kažkas šioje knygoje ką nors ras, būsiu laiminga“, – šypsosi L. Kybartienė, pirmąją savo knygą rašiusi trejus metus.

Laidų vedėja sako norėjusi žmonėms parodyti, jog laidų vedėjai – tokie patys žmonės, kuriems gyvenime tenka pereiti ir ugnį, ir vandenį. „Kartą į laidą atėjęs vienas žmogus kalbėjo, kad mes, televizijos žmonės, neva gyvename ramiai, laimingai, „vaikštome prie valdžios“ ir mums nėra jokių rūpesčių. Tada pagalvojau, kad mes – tokie patys žmonės kaip ir kiti, išgyvename tas pačias emocijas, gyvenimo krizes, nesėkmes, su kuriomis mums reikia susitvarkyti ir nepasakoti televizijos žiūrovams apie tai, kaip šiandien sunku. Aš turiu spindėti, būti graži ir džiaugtis, kad galiu bendrauti.

Tad knygoje norėjosi papasakoti, kad aš lygiai tokia pati, kaip daugelis Lietuvos moterų, kurios išgyveno skyrybas, galbūt išgyveno vyro priklausomybę, moterišką baimę likti vienai, nesugebėti kažko padaryti. Norėčiau, kad moterys kažką rastų šioje knygoje – įkvėpimą, stiprybę, save. Nes gyvenimas duotas man ir tau – niekas už tave nepavalgys ir jo nenugyvens“, – kalba L. Kybartienė.

Paklausta, kokią savo savybę ji pakeistų, jei turėtų tokią galimybę, laidų vedėja šypteli – jautrumą. „Esu labai jautrus žmogus, tad, jei galėčiau, galbūt tą dvasinį jautrumą pakeisčiau į dvasinę ramybę. To visada prašau maldose ir siekiu pati“, – prisipažįsta ji.

Užtat kalbėdama apie norus ir svajones ji sako, kad ypatingų svajonių neturinti, jos – žemiškos. „Jei turėčiau galimybę auksinės žuvelės paprašyti noro, prašyčiau, kad mano šeimos žmonėms labai sektųsi, kad jie būtų sveiki. Norėčiau, kad visa laimė, kuri gyvenime skirta man, atitektų mano nuostabiems vaikaičiams, – kalba L. Kybartienė. – Na, o mano svajonės... Negalėčiau sakyti, kad jos labai ypatingos, – jos paprastos. Nuo mažų dienų norėjau dirbti televizijoje, nes žmonės ekrane man atrodė kažkuo ypatingi. Žinoma, taip ir buvo – jie atstovavo Lietuvos Respublikai, visi žiūrėdavo į juos kaip į pavyzdį. Mano svajonė buvo dirbti televizijoje. Pasirodo, įmanoma, – norėk, svajok ir išsipildys“, – pasakoja L. Kybartienė.

Gyvenimišką patarimą ji sako turinti tik vieną – atrasti ir pamilti save. „Tai nereiškia, kad turite save lepinti ir sakyti, kad visi jus kankina, tačiau reikia pradėti gerbti save, mokytis savyje rasti ramybę ir save mylėti. Nes kokius darbus benudirbtume, jei neturėsime meilės sau ir vidinės ramybės, nesugebėsime priimti to, kas aplink mus vyksta.

O dažniausiai aplink vyksta tokie dalykai, kurie ne visada mums patinka ir mums tinka. Tik kai savyje turėsime pagarbos, meilės ir ramybės, tai padės pereiti gyvenimą, kuris mus visada išbando“, – kalba L. Kybartienė.

Visas pokalbis – laidos įraše

Gyvenimo filosofiją į knygą sudėjusi Laima Kybartienė: norėjau kažką palikti vaikaičiams, kad prisimintų močiutę