Veidai

2020.02.19 07:54

Po mirtimi paženklintų likimo smūgių – šeiminė Daivos ir Mindaugo Bilių laimė ir noras gelbėti pasaulį

LRT TELEVIZIJOS laida „Gyvenimo spalvos“, LRT.lt2020.02.19 07:54

„Kartais neprisileisdavau žmonių, nes bijodavau, kad vieną dieną jų neliks“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimo spalvos“ prisipažįsta žurnalistė Daiva Žeimytė. Tačiau artumo baimę galiausiai pakeitė netikėta šeiminė laimė, susikurta su paralimpiečiu Mindaugu Biliumi, kuriam likimas taip pat atseikėjo nemažai išbandymų, kai po avarijos į šipulius subyrėjo jauno vyro ateitis.

Žurnalistė, laidų vedėja D. Žeimytė, dažniausiai kalbinanti svarbiausius ir žymiausius Lietuvos asmenis, pati ne kartą yra atsidūrusi dėmesio centre. Ne tik dėl darbo televizijoje, bet ir dėl dramatiškos savo gyvenimo istorijos. O ir jos vyrui – paralimpinių žaidynių čempionui M. Biliui – likimas tragiškų išbandymų atseikėjo su kaupu.

„Jei reikėtų trumpai apibūdinti savo gyvenimą, sakyčiau – likimas su mirties ženklu. Nuo vaikystės mane lydėjo artimų žmonių mirtys“, – sako D. Žeimytė.

O M. Bilius teigia mirtį tiesiog praskridęs ir tikisi, kad mirčių poros gyvenime jau nebebus. „Galėjo manęs nebebūti, bet likau“, – pažymi jis.

Dabar su stebėtinu lengvumu apie praeities negandas pasakojantys sutuoktiniai žino, ką reiškia, kai griūva susikurtas gyvenimas ir reikia viską pradėti iš naujo. Būtent skaudi patirtis lemia kitokį požiūrį į viską, teigia M. Bilius, o jo žmona tiki, kad pats likimas sudėliojo viską taip, jog jiedu sutiktų vienas kitą – vien tai, kad abu jie gimę tą pačią dieną, žurnalistė laiko likimo ženklu.

Lemtingų sutapimų poros gyvenime yra ir daugiau. Dvi charizmatiškas asmenybes suvedė darbas, nors tarnybiniu romanu jų pažintį vadinti būtų ne visai tikslu. Pora susipažino per neįgaliųjų sportininkų apdovanojimų ceremoniją. Žurnalistė D. Žeimytė vedė renginį, kuriame M. Bilius buvo tarp pagerbtųjų.

„Visada buvo smagu dėl jo, už jį sirgau kaip už žmogų, bet ryšio mes nepalaikėme“, – pasakoja moteris.

Tačiau po pažinties nuėjus išgerti kavos viskas įvyko labai greitai – M. Bilius įsitikinęs, kad taip atsitiko todėl, kad jie abu žinojo ko norintys.

„Mes – žmonės pagyvenę, visko matę, na, ko čia laukti? Taip viskas ir įvyko. Labai džiaugiuosi, net neabejoju, kad ji irgi“, – šypsosi pašnekovas.

Nėra ko slėpti: iki avarijos mažai žinojau apie neįgaliuosius. Dabar mano požiūris į žmogų, ne tik neįgalų, į pasaulį yra pasikeitęs.

Bilių tuoktuvės daug kam buvo netikėtos. Žinoma žurnalistė ir Paralimpinio komiteto prezidentas, dėl darbų nuolat pasirodantys viešumoje, aukso žiedus sumainė paslapčia. Vestuvių datą ir vietą žinojo tik artimiausi žmonės. M. Bilius kartą jau buvo vedęs, tad staigmena kai kam tapo ir tai, kad su pirma žmona sportininkas vos po kelerių bendro gyvenimo metų taip pat tyliai spėjo išsiskirti.

„Nenorėjom viešumo, krūvos fotografų, norėjosi, kad tai būtų mūsų šventė. Pati esu nudegusi nuo viešumo, turiu nemalonios patirties. Visgi žmonės piktoki, kartais nelabai ir norisi asmeninių detalių viešinti. Vienas dalykas – kam to reikia, kitas dalykas – nesinori girdėti nemalonių, negražių atsiliepimų. Ir šiaip nenorėjom“, – mintimis dalijasi D. Žeimytė.

Vis dėlto po žinios apie vestuves pora sulaukė daug komentarų, kurie buvo ne vien malonūs, bet ir skaudinantys ar net šmeižiantys.

„Kad esu palikęs 2, 3 vaikus su pirma žmona ir t. t. Drąsiai galiu pasakyti: su Daiva turiu vieną ir vienintelį sūnų. Komentatoriai galėtų aprimti – kitų tikrai nėra“, – pažymi M. Bilius.

Gyvenimo spalvos. Mindaugas ir Daiva Biliai lanko proto negalią turinčiuosius: esame pametę galvas dėl pasaulio gelbėjimo

Gydytojai teikė mažai vilties, kad po avarijos M. Bilius išgyvens

Laimė mėgsta tylą, įsitikinę sutuoktiniai, kuriems likimas ne kartą buvo iškrėtęs piktą pokštą. Artimiausius žmones vieną po kito praradusios D. Žeimytės gyvenimą galima lyginti su amerikietiškais kalneliais, kai vos spėji pakilti ir vėl leki žemyn.

„Kai man buvo 5-eri, tėvas pats pasitraukė iš gyvenimo. Kai buvau paauglė, mama susirgo vėžiu. Su šia liga pragyveno 6 metus ir mirė. Mama buvo įsivaikinusi berniuką, giminaitės paliktą vaikų namuose. Tarp mūsų buvo didžiulis 17 metų skirtumas, bet man, neturėjusiai brolių, seserų, tai buvo kažkas tokio. Praėjus metams po mamos mirties būdamas trejų berniukas nuskendo. Visa mano šeima guli kapeliuose Panevėžio rajone. Nežinau, kodėl man atseikėjo tokius dalykus, kita vertus, mane tai suformavo, padarė stiprią“, – kalba pašnekovė.

Nelaimėje stiprybės šulinį atrado ir M. Bilius, pats tik per stebuklą išlikęs gyvas per automobilio avariją, kuri jam prilygo katastrofai. Tuo metu vyras kūrė gyvenimą už Atlanto, turėjo verslą ir mėgavosi sėkminga veikla, kol vieną dieną važiuojant žaisti boulingo jo automobilį užkliudė girto vairuotojo mašina. Nuo smūgio vyras vertėsi ir trenkėsi į šalikelėje stovėjusį autobusą. Nuolaužomis virto automobilis ir nerūpestingas gyvenimas. M. Biliui nuo smūgio sutrupėjo daugybė kaulų, į smegenis išsiliejo kraujas, jis 14 dienų gulėjo ištiktas komos.

Sunkiai sužalotam vyrui amerikiečių gydytojų prognozės buvo nepalankios. Iš pradžių jie teikė mažai vilties, kad M. Bilius apskritai išgyvens.

„Gydytojai kalbėjo, kad neaišku, ar vaikščiosiu, gal koją reikės amputuoti, galbūt liksiu neįgaliojo vežimėlyje. Bet aš visada tikėjau, kad viskas bus gerai. Net mamai iš Amerikos skambindamas sausį sakiau: „Balandžio mėnesį dirbsiu.“ Taip ir įvyko.

Sunkiai vaikščiojau, iš pradžių buvau neįgaliojo vežimėlyje. Vienas iš draugų pasakė, kad geriausiai gydo šeima, tad nusprendžiau važiuoti į Lietuvą. Kaip matote, šeima gerai sugydė. Mama, tėtis, sesuo – visi palaikė“, – pasakoja jis.

Į Lietuvą būsimasis čempionas grįžo prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio. Nuo jaunystės sportavusiam tvirtam vyrui teko vėl mokytis vaikščioti. Prasidėjo reabilitacija, intensyvios treniruotės su profesionaliu treneriu Rimantu Plunge. Iš gabaliukų surinktam M. Biliui jis padėjo ne tik atsistoti ant kojų, bet ir surikiuoti mintis.

„Nėra ko slėpti: iki avarijos mažai žinojau apie neįgaliuosius. Dabar mano požiūris į žmogų, ne tik neįgalų, į pasaulį yra pasikeitęs“, – tikina vyras.

Prabėgus vos 3 metams po tragiškos avarijos jis jau ne tik vaikščiojo. Londono paralimpinėse žaidynėse rutulio stūmimo varžybose M. Bilius užėmė 6-ą vietą. Dar po 4 metų Rio de Žaneire pelnė aukščiausios prabos medalius – auksą rutulio stūmimo ir sidabrą disko metimo rungtyje.

„Mama gal prieš 5 metus drąsiai pasakė: „Žinai, Mindaugai, čia tau buvo laiminga nelaimė.“ Įdomus žodžių žaismas, bet taip ir buvo. Manau, kaip tu galvoji, taip viskas ir rutuliojasi. Tikėjimas, kad viskas bus gerai, tikriausiai man ir padėjo“, – įsitikinęs laidos herojus.

Aš žinau, kas yra sąžinė, kaip ji griaužia, ir tu nieko negali padaryti. Kai mama išėjo ir kai ėmiau suvokti, kad jos nebėra, kad nebepasikalbėsim, vienintelė mintis, su kuria gyvenau – kad buvau bloga dukra.

M. Biliui ir toliau padeda tikėjimas. Paralimpinį aukso medalį į Lietuvą parvežęs sportininkas parsivežė ir viltį, kad požiūris į neįgaliuosius mūsų šalyje gali keistis. Laimėjęs Rio de Žaneire jis tapo vos trečiuoju paralimpiniu čempionu Lietuvos istorijoje.

„Tikriausiai medaliai prisidėjo prie tų pokyčių, kurie dabar vyksta neįgaliųjų sporte. Dėl jų buvau išrinktas Paralimpinio komiteto vadovu ir dabar turiu galimybę keisti. Tikiu tuo, ką darau, ir net neabejoju, kad Lietuvos žmonės daug daugiau žino apie neįgaliųjų sportą nei iki tol“, – sako paralimpietis.

Sūnus du individualistus pavertė šeima

„Nesuprantu žmonių, kurie skundžiasi dėl niekų, bamba dėl smulkmenų, kurie netausoja savęs ir neturi valios atsispirti blogiems įpročiams“, – stebisi paralimpinio čempiono žmona. Artimuosius jaunystėje praradusi moteris sako išmokusi ir dar vieną svarbią pamoką – branginti žmones.

„Vieną minutę žmogus yra, kitą jo jau nėra. Tada lieka sąžinės graužatis, kad nesusitikai su juo, nepasakei, kad myli. Mes nuolat užsiėmę, savo brangiausiems žmonėms nerandam laiko, neskiriam dėmesio. Aš žinau, kas yra sąžinė, kaip ji griaužia, ir tu nieko negali padaryti.

Kai mama išėjo ir kai ėmiau suvokti, kad jos nebėra, kad ji nebepareis ir nebepasikalbėsim, patikėkit, vienintelė mintis, su kuria gyvenau ir kurios reikėjo atsikratyti, kad buvau bloga dukra. Kad ne viską dėl jos padariau, kad per daug nervinau, dėl to ji susirgo, kad čia yra ir mano kaltės. Visą laiką reikia galvoti, ką sakom, ką darom. Visi šie įvykiai mane to išmokė“, – tikina D. Žeimytė.

Savarankiškai, be artimųjų užnugario merginai į gyvenimą teko kabintis nuo 18-os, kai liko našlaitė. Mergina pati turėjo spręsti, kaip gyventi ir iš ko užsidirbti.

„Laimingi tie žmonės, užaugę šeimose, kuriose nieko netrūksta. Man viską reikėjo statyti pačiai. Tai išugdo tvirtą charakterį. Gal mano vyrui ne visai patinka toks tvirtas charakteris…

Aišku, yra kita medalio pusė – kai tave nuolatos muša, galų gale užsiaugini odą. Ir ta oda kartais nepraleidžia emocijų, kurias reikėtų praleisti. Mano didžiausia baimė susijusi su tais įvykiais – likti vienai. Tai gal kartais neprisileisdavau žmonių taip arti, kaip reikėtų. Gal būdavau jiems per mažai švelni, nes bijodavau, kad vieną dieną jų neliks“, – prisipažįsta pašnekovė.

Paradoksas, bet baimindamasi vienatvės D. Žeimytė šeimos kurti neskubėjo. Mokėsi, dirbo ir bent jau šiose srityse jai sekėsi puikiai.

„Baigdama vidurinę rinkausi specialybę. Man patiko viskas, kas susiję su organizavimu. Baigiau kultūros vadybą. Dar besimokydama pradėjau ieškoti darbo ir taip atsidūriau Vilniaus televizijoje, tuo metu regioninėje. Nuėjau dirbti reklamos vadybininke, bet man nelabai patiko. Nežinau kodėl, bet tuometinė direktorė nei iš šio, nei iš to pasiūlė pabandyti padirbėti žiniose: nuvažiuoti pažiūrėti, kaip kuriami reportažai, pačiai pabandyti. Taip užsikabinau. Supratau, kad tai ko aš noriu. Tada įstojau į žurnalistiką ir ją baigiau. Per 18 metų laikotarpį perėjau visus etapus – nuo žemiausio laiptelio po truputėlį lipau iki ten, kur esu dabar“, – pasakoja ji.

Sėkmingą televizijos laidų vedėjos karjerą dabar trumpam pristabdė beribį džiaugsmą nešanti motinystė.

Mes su juo buvome tokie individualistai, laisvę mėgstantys žmonės, daugiau stengęsi dėl savo karjeros. O Mykolas iš tų dviejų individualistų sulipdė šeimą. Tai pats didžiausias jo nuopelnas.

„Turbūt niekada nebūčiau pagalvojusi, koks tai džiaugsmas, stebuklas ir kaip vaikas gali apversti viską aukštyn kojomis, kai, atrodo, viskas nusistovėję. Tai pats nuostabiausias dalykas, nutikęs mano gyvenime, ir ačiū Mindaugui už tai. Mes su juo buvome tokie individualistai, laisvę mėgstantys žmonės, daugiau stengęsi dėl savo karjeros. O Mykolas iš tų dviejų individualistų sulipdė šeimą. Tai pats didžiausias jo nuopelnas“, – sako D. Žeimytė.

O M. Biliui tėvystė leido suprasti, koks jis buvo tinginys: „Seniau namą tvarkai kokią dieną: pirmą, antrą aukštą, atsigeri kavos. O dabar sugebu sutvarkyti per tas 2 valandas, kol jis miega, ir dar kitų darbų padaryti. Jis man brangesnis nei aš pats sau, ir tai daug ką pasako. Atsiradus vaikui tu įžengi į kitą pasaulį ir tam kitam pasauly man – tikiu, ir Daivai – daug maloniau. Ir gerokai linksmiau.“

Biliai juokauja, kad jų šeimos galva – nei ji, nei jis: jų gyvenimą dabar valdo karalius su sauskelnėmis. Tačiau net ir visą savo dėmesį skirdami kelių mėnesių sūnui jie atranda laiko, kaip patys šmaikštauja, gelbėti pasaulį.

„Kilo idėja įkurti labdaros paramos fondą, kuris būtų mūsų, kaip poros, kūdikis, kad galėtume padėti pasauliui. Kaip sakome, mėgstame gelbėti pasaulį, abu esame pametę galvas dėl šitų dalykų. Kol kas tai tik pradžia – fondas įsteigtas, bet viskas ateityje. Nori žmonės būti geri, nes tai labai smagu. Padėti kitam – geras jausmas“, – sako D. Žeimytė.

Ir neįgalūs žmonės turi pašaukimą

Visuomeniški, ne viename socialinės paramos projekte dalyvavę sutuoktiniai laidoje „Gyvenimo spalvos“ nusprendė pasirinkti savanorystę sostinės dienos centre „Šviesa“. Jame renkasi šeimose gyvenantys suaugę žmonės, kurie turi proto negalią ir kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra.

„Mūsų centro tikslai yra keli, galbūt pagrindinis – padėti šeimoms gyventi visavertį gyvenimą. Kad tėvai galėtų dirbti, o jų vaikai, turintys proto negalią, atvykę į centrą galėtų užsiimti prasminga veikla, būtų ugdomas jų savarankiškumas, jie galėtų gerai praleisti laiką. Dar vienas iš tikslų – keisti visuomenės požiūrį į šios negalios asmenis, nukreipiant dėmesį ne į negalią, bet į gebėjimus“, – sako dienos centro direktorė Jūratė Tamašauskienė.

Pasak moters, savanoriai dienos centrui labai svarbūs – jie gali suteikti kiekvienam lankytojui individualaus dėmesio. „Geriausiai žmogus atsiskleidžia, kai jam asistuojama individualiai“, – pažymi J. Tamašauskienė.

Dienos centras „Šviesa“ leidžia laikraštį „Šarka“. Šis leidinys imtas leistis su tikslu šviesti visuomenę, ypač – šeimos narius apie „Šviesos“ bendruomenę, su kuria D. Žeimytė pasidalijo savo žurnalistinėmis žiniomis.

Esu laimėjęs viską, ko norėjau. Visus Europos, pasaulio ir paralimpinių žaidynių laimėjimus į šalį padėjo tas mažiukas berniukas.

„Labiausiai nustebino jų drąsa. Gal nesitikėjau, kad jie bus tokie aktyvūs. Galvojau, kaip reikės pradėti bendrauti, kas jiems galėtų būti įdomu, kuo aš jiems galėčiau būti naudinga. Bet nieko daryti nereikėjo – tik spėjau atsakinėti į klausimus, klausytis jų komentarų. Kai kurie iš jų buvo verčiantys susimąstyti ir pagalvoti apie vertybes, gyvenimo nuostatas“, – mintimis dalijasi žurnalistė.

Kol D. Žeimytė pasakojo apie žurnalistinio darbo principus, jos vyras M. Bilius lankėsi dienos centro sporto klube. Čia sportininką centro lankytojai taip pat užvertė klausimais. M. Bilius parodė savo iškovotus medalius ir papasakojo, kuo jie skiriasi nuo įprastų olimpinių medalių.

Kartu su centro lankytojais paralimpietis žaidė bočią ir stalo tenisą – tai vieni mėgstamiausių jų sporto žaidimų. Nors M. Biliui laimėti ir nepavyko, jis sako sportinių laimėjimų po vaikelio gimimo taip nebesureikšminantis.

„Esu laimėjęs viską, ko norėjau. Visus Europos, pasaulio ir paralimpinių žaidynių laimėjimus į šalį padėjo tas mažiukas berniukas. Net ašaros ima kauptis, nes gaila, kad tik dabar tai suvokiau, bet džiugu, kad taip yra“, – teigia jis.

Visą dieną centre „Šviesa“ praleidžiantys lankytojai įtraukiami į įvairiausias veiklas, kurias gali pasirinkti patys – nuo piešimo, keramikos ar medžio dirbtuvių iki valgio gaminimo.

„Kaip žiūrėsi: ar žmogus 75 proc. nedarbingas, ar 25 proc. darbingas? Mums jis 25 proc. darbingas. Tuose 25 proc. slypi labai daug, todėl į kiekvieną žmogų reikia žiūrėti individualiai. <...> Kiekvienas turi pašaukimą, kaip ir mes. Stengiamės jį įžvelgti“, – pabrėžia J. Tamašauskienė.

D. Žeimytė įsitikinusi, kad bet kuriam žmogui, kad ir koks jis būtų – sveikas ar neįgalus, svarbiausia dėmesys.

„Man labai liūdna, kad tokie žmonės dažnai būna užsidarę. Ir turbūt ne dėl to, kad jie patys to nori, bet dėl to, kad mūsų visuomenė per daug neigiamai reaguoja arba ne iki galo suvokia, kad visi mes lygūs. Žmonėms, kurie čia ateina, nieko daugiau nereikia, tik to paties, kaip ir mums visiems – normalaus gyvenimo, žmogiško požiūrio į juos“, – kalba laidos herojė.

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Gyvenimo spalvos. Mindaugas ir Daiva Biliai lanko proto negalią turinčiuosius: esame pametę galvas dėl pasaulio gelbėjimo