Veidai

2020.02.18 08:08

Dovilė Filmanavičiūtė – apie tai, ko negali sau atleisti ir kokio principo laikosi kaip nuomonės formuotoja

Reklamos specialistė, dainininkė Dovilė Filmanavičiūtė nevengia bendradarbiauti su prekės ženklais, tačiau LRT RADIJO laidoje „Penktadienio pokalbiai“ kritikuoja viską iš eilės reklamuojančius „infuencerius“. Pasak pašnekovės, tokios sumos, kaip 100 eurų už vienkartinę reklamą, seniai nebeegzistuoja – projektas už 2000–3000 eurų vienai reklaminei kampanijai yra tradicinė vidutiniška suma.

D. Filmanavičiūtę kalbina LRT RADIJO laidos „Penktadienio pokalbiai“ vedėjas Martynas Starkus.

– Didžiąją gyvenimo dalį praleidai reklamos agentūroje, esi ir nuomonės formuotoja. Yra matai: decibelai, metrai, metai, litrai, bet yra atsiradęs naujas matas – follower`is. Tu įdomus žmogus, tave seka daug žmonių, tu pastebima. Tavo istorijose ir pasakojimuose – ne vien tik tavo išgyvenimai ir nuotaikos, bet ir produktai, kuriuos tu siūlai, kuriais džiaugiesi ir už kuriuos gauni pinigus. Tam padeda tavo įdirbis reklamos agentūroje? Tau paprasta?

– Paprasta, bet tuo pačiu ir sudėtinga. Kartas nuo karto su kuo nors ironiškai pasikalbu: žinai, šitoje srityje pinigai šiūpeliuojami, vežami sunkvežimiais iš reklamdavių žmonėms, kurie tuos produktus reklamuoja, gal galėčiau neturėti profesinio supratimo ir tuos pinigus šiūpeliuoti kartu. Bet lazda šiuo metu perlenkta – atrodo, kad visi reklamuoja viską, nėra sveiko balanso tarp to, kas yra turinys, kurio žmonės, kurie tave seka, tikisi, ir skalbimo miltelių ar potenciją didinančių kremų, kuriuos rekomenduoji.

– Ar su viskuo sutinki? Man kartais susidaro įspūdis, kad nuomonės formuotojai čiumpa bet ką, net nelabai žino ką.

– Niekas nesigilina, ką ima. Nenoriu pasirodyti kažkuo viršesnė ar geresnė, bet turiu profesinį supratimą. Juokingiausias pastarojo meto pasiūlymas buvo reklamuoti prekes N-18. Kita vertus, ir iki pasaulinio sprogimo reklamos agentūrose esu susidūrusi su žmonėmis, kurie atsisako reklamuoti alkoholinius gėrimus – toks jų principas ir jie sako „ne“.

Kodėl žmonės negali vieni nueiti į kino teatrą? Turbūt svarbi vėliava. Paskui, kai viskas įsisiūbavo, nuveikėme labai daug fainų dalykų: ir labdarą rinkome, ir higienos priemonių į „Caritą“ vežėme, ir šiaip šampaną gėrėme.

Bet su tam tikrais prekės ženklais mielai bendradarbiauju. Man atrodo, kad galbūt ir tie, kurie mane seka, junta, kad aš juos mėgstu, juos aktyviai vartoju. Jeigu tai prekybos centras, visada mane ten ir sutiksite. Jeigu tai pienas, kito pieno mūsų šaldytuve nėra. Gal taip sako visi, bet aš stengiuosi šito principo laikytis 100 proc. Jeigu jaučiu, kad tai niekaip nesueina su mano filosofija, manęs nesuvilios nei 100, nei 1000 eurų.

– Neklausiu, kiek jūs uždirbate, bet daugelis nesupranta, kokios sumos sukasi šioje rinkoje.

– Aš toks, kaip mėgstu juokauti, planktonas – kartais tiesiog sakau: duokite bilietą į kiną ir parašysiu, nes jus mėgstu. Šiaip tokios sumos, kaip 100 eurų, nebėra jau keletą metų – jos prasideda nuo 500–600 eurų. Visi jau pasimokė, kad vienkartiniai „išėjimai“ yra beprasmiški, tai reklama perkama ilgesniam laikui didesniais kiekiais. Manau, kad projektas už 2000–3000 eurų vienai reklaminei kampanijai yra tradicinė vidutiniška suma.

– „Normalios bobos eina OUT“ buvo tavo idėja. Tu tiesiog nusprendei eiti į kiną su merginomis?

– Tai gimė netyčia. Sutapo, kad režisierė Lina Plioplytė tuo metu sukūrė dokumentinį filmą apie stilingiausias Niujorko močiutes „Amžinai stilingos“. Pagalvojau: vau, noriu su panom pažiūrėti šitą reikalą. Parašiau tuo metu dar neįsisiūbavusiam feisbuke – tada buvo šiek tiek lengviau sulaukti dėmesio. Ir jo sulaukiau su kaupu – 250 merginų man sakė „varom“.

Tada sutrikau: kodėl žmonės negali vieni nueiti į kino teatrą? Bet turbūt svarbi vėliava. Paskui, kai viskas įsisiūbavo, nuveikėme labai daug fainų dalykų: ir labdarą rinkome, ir higienos priemonių į „Caritą“ vežėme, ir šiaip šampaną gėrėme. Man tai didelė motyvacija pačiai – mano auditorija protinga ir atsakinga, su ja yra apie ką diskutuoti.

Dėl blaškymosi ir disciplinos nebuvimo muziką tikrai nepelnytai užmečiau. Paskutiniu metu net pajutau pavydo jausmą: kodėl ne aš ant scenos? Jaučiuosi nesudėjusi taškų.

– Dar vienas dalykas – knygos. Tu jų skaitai daug ir tai darai greitai. Greitas skaitymas nuo vaikystės ar tai įgūdis, kurį išlavinai?

– Aš su susižavėjimu skaitau Pauliaus Ambrazevičiaus arba Aido Puklevičiaus pasakojimus apie tai, kaip jie sugeba knygą perskaityti per dieną. Per dieną man pavyksta perskaityti lengvą zefyrinį romaniūkštį, bet yra tokių knygų, kurių neperskaitau nei per dieną, nei per dvi.

Dabartiniu gyvenimo laikotarpiu tai vienas didžiausių gyvenimo malonumų. Bet skaitau naktį ir tai mano bėda – paskaitau savaitę naktį, o kitą man nurauna stogą. Tada vaikštau po namus ir burbuliuoju, kad man trūksta miego.

– Dar vienas dalykas – dainavimas. Tai tavo meilė, tai yra tai, kas tau labai patinka. Tu esi tam talentinga, bet, kaip sakoma, kiek vilko nemaitink, vis tiek į mišką žiūri. Ar dainavimas – toks dalykas, į kurį vis atsisuki?

– Tai labai skausminga tema. Manau, kad dėl blaškymosi ir disciplinos nebuvimo muziką tikrai nepelnytai užmečiau. Tikrai išvaisčiau daug laiko. Paskutiniu metu net pajutau pavydo jausmą: kodėl ne aš ant scenos? Jaučiuosi nesudėjusi taškų. Tai tikrai labai didelė mano širdies dalis. Kodėl aš tai taip užmečiau, atleisti sau negaliu.

Visas pokalbis – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.