Veidai

2020.02.23 20:31

Giedrius Masalskis apie maisto ruošimą su sūnumis: jie – „sunkūs klientai“

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2020.02.23 20:31

„Kai kurie žmonės gamina pagal receptą, viską matuoja, o aš mėgstu improvizuoti ir ragauti. Man net blynai kaskart pavyksta vis kitokie“, – šypsosi LRT RADIJO programų departamento vadovas Giedrius Masalskis. Įgimtą supratimą, kaip suktis virtuvėje, jis sako greičiausiai perėmęs iš maitinimo srityje visą gyvenimą dirbusios mamos. Šiandien G. Masalskis džiaugiasi matydamas, kaip drąsiai virtuvėje eksperimentuoja ir jo sūnūs.

„Įprastai valgau nedaug, kartais tiesiog tai, kas po ranka pasitaiko, bet, kai gaminu, visada renkuosi geriau, skaniau ir sveikiau. Jei skiriu tam laiko, negaliu gaminti bet kaip, stengiuosi, kad maistas būtų kokybiškas“, – apie įpročius virtuvėje portalui LRT.lt pasakoja G. Masalskis.

Tiesa, griežtų nusistatymų, susijusių su mityba, jis sako neturintis: ne visada pusryčiauja ir kartais pirmą kartą valgo tik vakare, bet laikosi vienos taisyklės – nepersivalgyti. „Ryte išgeriu porą espreso su medumi, į darbą įsimetu vaisių, ir pakanka“, – kalba G. Masalskis. Anot jo, bėgant laikui, keičiasi ir poreikiai – organizmas nereikalauja daug maisto, nebesinori raudonos mėsos.

G. Masalskis prisipažįsta labai nemėgstantis išmesti maisto, todėl dažniausiai gaminantis iš to, ką randa namuose. „Nors žinau, kad gero restorano ženklas – toks pat patiekalo skonis apsilankius restorane net ir po metų, namie šios taisyklės nesilaikau. Kaskart pirkti vis naujų produktų nesinori, todėl naudoju, ką turiu. Ką randu šaldytuve, iš to ir bandau pagaminti patiekalą. Natūraliai jaučiu, kurie ingredientai dera tarpusavyje ir iš kurių pavyks pagaminti skanų patiekalą – tokį, kurį net vaikai girtų“, – šypsosi G. Masalskis.

Sūnūs ir yra pagrindiniai G. Masalskio kulinarinių sugebėjimų vertintojai. „Visada suku galvą, ką pagaminti, kad būtų greitai, kiek įmanoma sveikai ir paaugliams suteiktų daug energijos“, – sako G. Masalskis. Ant vyrų stalo dažnai atsiduria įvairiausiais būdais paruošti makaronai, pačių gaminti mėsainiai, kinų ar meksikiečių virtuvės patiekalai.

„Seniau labai dažnai gamindavau buritus. Receptas paprastas – nusipirkti faršo, daržovių – paprikų, svogūnų, kukurūzų, pupelių – ir tortilijų. Faršą ir daržoves pakepu ir su visa keptuve dedu tiesiai ant stalo, šalia patiekiu meksikietiškų padažų, salotų, firminių savo mamos marinuotų agurkų, o tada visi į tortilijas dedasi, ko nori. Labai lengvai ir greitai paruošiamas, gana sveikas patiekalas, o ir vaikų nereikia versti valgyti. Ingredientus jie renkasi patys, todėl valgymas virsta tarsi savotišku žaidimu, o kartu gauna organizmui reikalingų medžiagų“, – pasakoja G. Masalskis.

Kartais idėjų vakarienei jis semiasi ir iš kinų virtuvės. „Vištieną pakepu austrių padaže, įpilu lašelį terijakio ir tabasko padažo, prikraunu daržovių ir sumetu vadinamuosius stiklinius makaronus. Viską sumaišau, apvolioju ir štai – vakarienė“, – idėjomis dalijasi G. Masalskis.

Kadangi nuo vaikystės nemažai keliauja, G. Masalskio sūnūs nuo mažumės pripratę ragauti įvairių pasaulio virtuvių patiekalus. „Pavyzdžiui, mano jaunėliui labai patinka angliški pusryčiai. Juos paruošti taip pat nesunku – pašildai pupeles, pakepi kiaušinį, šoninės, dešrelę. Man svarbiausia, kad patiekalas nebūtų per daug sudėtingas, nes vynioti vyniotinių tiesiog neturėčiau laiko“, – šypteli G. Masalskis.

Kartais namuose su sūnumis jis surengia ir mėsainių vakarėlį. „Greitojo maisto restoranai daugelio vartotojų akyse nuvertino mėsainius, bet jei norime stipriai pavalgyti, rengiame burgerių vakarėlį. Pas ūkininkus įsigyjame specialių brandintos jautienos maltinių, nusiperkame kokybiškų bandelių ir kalną daržovių. Esmė panaši – visi į mėsainius dedasi, ko nori. Vyresnysis sūnus mėgsta bandelę ištepti sviestu ir pašauti į orkaitę, kad būtų traški. Mažajam bandelė nerūpi, svarbu, kad mėsa būtų ne iki galo iškepusi. Mūsų mėsainiai konkuruoja su geriausiais Vilniaus mėsainiais“, – šypsosi G. Masalskis.

Artimiausiuose jo planuose – pagaminti prancūzišką patiekalą – bulvių gratiną. „Galima sakyti, tai kaip bulvių pyragas. Reikia paimti didelę formą, plonais griežinėliais supjaustyti bulves ir dėlioti sluoksniais. Ant kiekvieno sluoksnio užpilti pieno su pakepintais, o vėliau piene pavirintais svogūnais. Ant viršaus užtarkuoti storą sluoksnį geros kokybės parmezano ir valandai pašauti į orkaitę. Atrodo, paprasta, nieko ypatingo, bet skanu, o ir bulvės vaikams labai patinka“, – idėjomis dalijasi G. Masalskis.

Tiesa, tradicinių lietuviškų patiekalų G. Masalskis neruošia, o cepelinų puotoje apsilanko nebent pas mamą. „Kartą ar porą metuose cepelinų nuvažiuojame pavalgyti pas mamą. Tiesa, vaikai jų išvis nevalgo, nors bulves ir mėgsta, todėl kaskart stengiuosi jas supjaustyti ir paruošti vis kitaip. Sugalvoju, kad prie tam tikros žuvies tiks būtent tam tikrais gabalėliais pjaustytos bulvės.

Daržovė ta pati, o sūnūs stebisi: oho, kaip skaniai iškepei! Jaunuoliams maistas turi būti ne tik skanus, bet ir gražiai atrodyti. Vis suku galvą, kaip jiems „parduoti“ patiekalą, turiu pripažinti, kad mano vaikai – sudėtingi klientai“, – šmaikštauja G. Masalskis.

Retkarčiais proga pabūti klientu tenka ir pačiam G. Masalskiui. „Maisto gaminimas kartu su sūnumis visų pirma reiškia linksmai kartu praleistą laiką. Beje, jeigu vaikai gamina patys, niekada nebūna taip, kad nevalgytų. Pavyzdžiui, vyresnysis su drauge ruošia labai skanų rizotą su lašiša – tokį kaip restorane“, – tikina dviejų sūnų tėtis.

Nors mėgsta skanauti įvairiausių šalių virtuvių patiekalus, G. Masalskis sako, kad tradicijos turi išlikti tradicijomis, o ir užsienio virtuvė Lietuvoje dažnai interpretuojama visai kitaip. „Pavyzdžiui, meksikiečių ar turkų virtuvė pas mus suprantama visai kitaip. Nesuprantu, kai maistas būna toks aštrus, kad nebelieka jo skonio. Esu buvęs Meksikoje, daug ko išragavau, maistas ten tikrai nėra toks aštrus, kaip įsivaizduojame. Taip pat ir su kebabais – Turkijoje nerastum nieko panašaus į tą padaže paskendusį daiktą, kurį mes valgome“, – sako G. Masalskis.

O tradicijų, anot jo, laužyti nevalia. „Pavyzdžiui, kai valgome močiutės, t. y. mano mamos, sriubą, visada žinome, kokio skonio tikėtis. Kartais mama eksperimentuodama į savo sriubą įmeta kokio nors kitokio ingrediento, tarkim, žiedinio kopūsto. Vaikai iškart ima knebinėti ir klausti, kas čia, tad mamai vis sakau, kad neeksperimentuotų – jos sriuba turi būti standartas“, – pasakoja G. Masalskis.

Taip pat skaitykite