Veidai

2020.02.15 09:20

Po remonto namų duris pravėrusi Edita Mildažytė: didysis emocinis palikimas – sodyboje, į kurią atvykusi suakmenėju

LRT PLIUS laida „Veranda“, LRT.lt2020.02.15 09:20

Daiktus vertinanti, bet ne daiktistė – LRT PLIUS laidoje „Veranda“ laidų vedėja Edita Mildažytė pasakoja, kad atlikdama bute remontą stengėsi išsaugoti viską, ką tik buvo įmanoma. Žinoma moteris kritikuoja lietuvius, vergaujančius „vidutiniams“ daiktams, ir sako, kad, nors ir šių namų emocinė vertė didelė, dar daugiau prisiminimų – sodyboje, kuri buvo anapilin iškeliavusio E. Mildažytės vyro žaidimų laukas.

Ne kartą lankęsi televizijos laidų vedėjos E. Mildažytės namuose nustebs – o kur tas remontas, kuriam buvo paaukotas ne vienas mėnuo? Namų šeimininkė kvatoja: geras tas remontas, kurio nesimato ir prie kurio nereikėjo pratintis lyg prie naujų namų. Daug kas pasikeitė, tik dauguma tų pokyčių akies nerėžia, pažymi ji.

„Remontą reikėjo daryti būtinai. Ir man tai buvo iššūkis! Ko galėjau, to nekeičiau, ką galėjau pataisyti, pataisiau. Šis namas yra pirmas modernus namas Užupyje. Jis yra statytas 1994 metais ir nuo tada nebuvo remontuotas. Buvo viskas susidėvėję: lietvamzdžiai, terasa buvo blogai hidroizoliuota, buvo atsiradęs pelėsis, sienose tekėjo vamzdžiai – radome didžiulių skylių“, – pasakoja laidų vedėja.

Pasak pašnekovės, jai pasisekė su meistrais. Malonus sutapimas, kad remontą sutiko daryti ta pati įmonė, kuri prieš ketvirtį amžiaus įrengė šiuos kotedžus. Šeimininkė neslepia – remonto ėmėsi ne iš didelio malonumo.

Autentikos nepalietusi Editos Mildažytės namų renovacija galėjo neįvykti: ragino parduoti namus, kad neslėgtų vyro prisiminimai

„Mano namai pradėjo kasdien sakyti: Edita, privalai mus sutvarkyti arba turi parduoti. Aš taip nenorėjau daryti remonto, kad net buvau išstačiusi šitą butą parduoti. Bet tiek, kiek aš norėjau gauti, negalėjau – nors nemanau, kad tai didelė kaina už tokį butą. Be to, aš neradau ir net nepradėjau ieškoti, kur galėčiau išeiti. Ėmiau galvoti, kad per savo gyvenimą mano vaikai tokio buto nenusipirks, kad tai vaikų namai – jie labai norėjo, kad jie liktų. Turbūt šito buto emocinė vertė yra didesnė negu ekonominė“, – svarsto E. Mildažytė.

Didelė svetainė apačioje, dar du aukštai su miegamaisiais, keli vonios kambariai, ūkinės patalpos, malkinė, garažas... Kadaise didelei šeimai su daug vaikų tarnavę namai dabar tapo kiek per dideli vienai pačiai laidų vedėjai. Po vyro Gintauto Vyšniausko mirties prieš ketverius metus čia ji liko gyventi su jauniausiu sūnumi Mykolu, bet neseniai ir jis išvažiavo studijuoti į užsienį.

Didžiausiu pokyčiu po remonto tapo šviesiai dažytos svetainės sienos – seniau jos buvo tapetuotos tamsesnės spalvos apmušalais. Kadangi geri tapetai pasirodė brangus malonumas, E. Mildažytė atrado, kuo dažytos sienos geriau – dabar tapybos darbai ant šviesių sienų atrodo kur kas dailiau.

Daiktai turi atmintį, kaip ir žmonės. Man patinka nekeisti. Aš manau, kad mes dėl to neišsaugojome ir paveldo: prancūzai nekeičia tol, kol gali, o mes perkame vidutinius, tada grūdame į šiukšlyną arba į sodą, kaimą ir tada vėl viską keičiame į vidutinius.

Nors vaikai primygtinai ragino pirmo aukšto plyteles pakeisti medžiu, žinoma moteris atsisakė tai daryti: „Čia yra taršu. Atsimenu, kai visi vaikai čia gyveno, žiemą prie durų visą laiką stovėdavo šluota su kibiru, nes visad būdavo bala. Galvoju, yra anūkai, ateis, išterlios. Be to, tai šildomos grindys, būtų labai didelė investicija viską perdarinėti vien dėl to, kad būtų medinės.“

Kalbėdama apie daiktus vadina save netipine lietuve

Daugiau erdvės pokyčiams E. Mildažytė turėjo antrajame namų aukšte. Iš dviejų vonių ji galėjo pasidaryti vieną milžinišką, tačiau ir to nepadarė.

Autentikos nepalietusi Editos Mildažytės namų renovacija galėjo neįvykti: ragino parduoti namus, kad neslėgtų vyro prisiminimai

„Pagalvojau, kad bet kada gyvenimas gali pasikeisti. Gali reikėti mano vaikams čia atsikraustyti, tada vėl iš naujo reikės visa tai perdaryti. Kitas dalykas, aš sėdėsiu toje vonioje veidrodį pasistačiusi? Kam man reikia vonios tokio didumo kaip kambarys? Aš kas – karalienė?“ – sprendimo motyvus vardija ji.

Nereikalingų daiktų moters namuose niekada nebuvo. Dėl to ji sako esanti netipinė lietuvė ir lygina tautiečius su prancūzais.

„Prancūzė, jei atsitiks ekonominė krizė, nepirks naujos suknelės, atsisakys „Paris Match“ prenumeratos, bet valgys restorane, kuriame pratusi, ir vyną gers tos pačios rūšies. O lietuviai susiveržia diržus ir įsistiklina balkoną septintame kambaryje, nes reikia, kad būtų šilčiau, nors per žiemą kūrena tik vieną. Aš šituo požiūriu nesu tipinė lietuvė“, – teigia laidos pašnekovė.

Tiesa, kai ko per remontą atsikratė – didelės sūkurinės vonios, ano meto „mersedeso“. „Atsimenu, kaip Gintas svaigdavo, kad maudysis pursluose, nes buvo labai didelis ir gyvenime nėra tilpęs į jokią vonią. Ši užėmė pusę vonios, o viskas baigėsi tuo, kad jis joje išsimaudė tris kartus, nes paleidus vandenį pradėdavo tekėti purvas, reikėjo viską kanalizuoti. Tai buvo visiškai nepritaikomas daiktas, bet patyriau didžiulį pasipriešinimą, buvo daug sakančių, kad negalima išmesti tokio daikto – jis turi istorinę vertę“, – prisimena E. Mildažytė.

Remontas šiuose namuose nepalietė nei senovinių komodų, nei spintų, net medinės senelių lovos. Tai – per daug vertinga, kad būtų pakeista tegu ir madingesniu baldu, įsitikinusi laidų vedėja.

„Daiktai turi atmintį, kaip ir žmonės. Man patinka nekeisti. Aš manau, kad mes dėl to neišsaugojome ir paveldo: prancūzai nekeičia tol, kol gali, vokiečiai, austrai ir visi kiti perka labai gerus daiktus ir nekeičia tol, kol gali, arba juos remontuoja. Mes perkame vidutinius, tada grūdame į šiukšlyną arba į sodą, kaimą ir tada vėl viską keičiame į vidutinius“, – sako ji.

Yra dalykų, kurių dar nedarau. Pavyzdžiu, nevartau jokių albumų. Ir, aišku, nevažiuoju į sodybą. Greičiau ten yra tas didysis emocinis palikimas, kurio aš negaliu atsikratyti.

Na, o didžiausia praktiškumo viršūnė – pakeistas susidėvėjęs virtuvės baldų vidinis karkasas ir sugrąžintos senosios spintelių durelės. Tai atliko ir tas pats meistras, tebedarantis tą patį darbą. „Kam dureles sukūrenti, jeigu jos gali tarnauti toliau?“ – teigia E. Mildažytė.

Laidų vedėja pasakoja, kaip buvo sumaniusi praktiškai išnaudoti ir kotedžo terasą: „Buvau sugalvojusi, kad gal man reikia ją nuomoti romantiškiems susitikimams Užupyje. Pavyzdžiui, vaikinas nori pakviesti merginą į pasimatymą išgerti šampano visiškai privačioje vietoje. Tai kuo negerai ta mano terasa? Aš buvau prigalvojusi visokių planų. Galėčiau jiems net valgyti išvirti, jei nori. Ir netgi gražiai paserviruoti.“

Dar didesnę emocinę vertę turi sodyba, kurioje nesilanko

Šeimininkė nemetė lauk net senų, daugiau nei 20 metų senumo sofų, pakeitė tik jų gobeleną. Ir ne dėl to, kad aksomas dabar – madingas, o dėl to, kad taip praktiška, nes ši medžiaga atspari aplinkos poveikiui, be to, viską galima lengvai nuvilkti ir skalbti.

„Aš nesu daiktistė, ilgai galvoju, ar man įsigyti kokį nors daiktą, ar man jo nereikia. Bet jeigu nusprendžiu, kad noriu, tai man tada net nelabai svarbu, kiek jis kainuoja. Ir niekada neperku daiktų dėl to, kad jie yra perpus pigesni negu buvo“, – pabrėžia E. Mildažytė.

Tarp daugybės paveikslų gyvenanti moteris sako, kad jai patinka leisti laiką meno kūrinių apsuptyje. Tarp paveikslų augo ir jos vaikai – namų šeimininkė norinti, kad taip pat augtų ir jos anūkai.

„Kad skirtų menininkų braižą, kad suprastų, kas yra gerų darbų energetika, kad žinotų, kuo skiriasi reprodukcija nuo originalo ir sangina nuo tapybos. Tai yra tam tikra edukacija, kuri vyksta kiekvieną dieną ir visiškai neprikišamai“, – pasakoja pašnekovė.

Po remonto E. Mildažytė į vietą grąžino net tas pačias nuotraukas – tiesa, kad galėtų jas sukabinti ta pačia tvarka, kaip buvo iki tol, teko susirasti nuotraukų, kuriose buvo įamžinta būtent ši siena. Prie koliažo tiko dar viena nauja nuotrauka – E. Mildažytė juokauja, kad Gintas kaip gaspadorius viską gražiai įprasmino.

Moteris ne veltui užsiminė apie emocinį šių namų palikimą – per šventes čia visada susirinkdavo visi vaikai ir artimieji, čia vyko audringi gimtadieniai ir vestuvių baliai, apie kuriuos iki šiol Vilniuje sklando legendos. Čia jiedu su vyru Gintu patyrė ir gražiausius, ir sunkiausius gyvenimo momentus. Daug kas E. Mildažytę net ragino greičiau parduoti namus, kad neslėgtų skausmą keliantys prisiminimai.

„Jeigu būčiau ko nors nepadariusi, gal būčiau grąžiusi rankas ir apgailėjusi. Aš padariau viską, ką galėjau padaryti. Ir mes vienas dėl kito padarėme viską, ką galėjome padaryti. Aš neturiu ko bijoti. Tiesa, yra dalykų, kurių dar nedarau. Pavyzdžiu, nevartau jokių albumų. Ir, aišku, nevažiuoju į sodybą. Ten tai ne – nenoriu ir man yra labai sunku. Paskutinius penkiolika metų mes turbūt nieko kito nedarėme, kaip tik ją tvarkėme, įrenginėjome – tai buvo Ginto žaidimų laukas. Ten aš nevažiuoju, nes įvažiuoju, suakmenėju ir suprantu, kad reikia greitai iš ten išvažiuoti. Nėra taip, kad būtų paprasta.

Greičiau ten yra tas didysis emocinis palikimas, kurio aš negaliu atsikratyti. Nes aš labai daug iš ten atsimenu, atsimenu net, kaip nešiau tokią dėžę, ant kurios buvo parašyta „Avietės“. Buvo parašyta Ginto ranka ir aš pamečiau tą popieriuką, o jau temo. Ir aš galvoju: jeigu grįšiu atgal ir kur nors pakeliui jį rasiu, tai Gintas nemirs dar savaitę. Aš jį radau... Tai iš ten aš daug atsimenu“, – atvirauja E. Mildažytė.

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Taip pat skaitykite

Autentikos nepalietusi Editos Mildažytės namų renovacija galėjo neįvykti: ragino parduoti namus, kad neslėgtų vyro prisiminimai