„Su kiekvienais metais tiktai skaudžiau“, – sako tėčio netektį prisiminęs laidų vedėjas Rolandas Mackevičius. Tačiau „radisto“ gyvenime būta ir malonių netikėtumų – santykiais ir moterimis nusivylęs vyras sutiktą Ievą įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ dviejų vaikų tėtis R. Mackevičius papasakojo, dėl ko namuose kyla žiežirbų ir kas verčia jaudintis dėl ateities.
Dar būdamas vaikas R. Mackevičius išmoko džiaugtis viskuo, ką turi, o ne skųstis ir lyginti save su kitais, turėjusiais sotesnę vaikystę. Todėl gyvenimas nedideliame komunaliniame butelyje ne itin prestižiniame Naujininkų mikrorajone iki šiol jam kelia tik malonius ir jaukius prisiminimus. Tuomet jam buvo svarbesni kiti dalykai – jis džiaugėsi tėvų meile ir buvimu kartu. Tik iki šiol R. Mackevičius pamena, kaip tėvams tekdavo sunkiai verstis mėnesio pabaigoje ir sukti galvą, kaip išgyventi iki algos.
„Atsimenu, niekas nerakindavo butų, labai draugiškai visi gyvendavo. Būdavo, guli lovoje, įbėga kaimynė: labas, Liudute, kavytės turi? Su chalatais vieni, su chalatais kiti... Kolia valgo ledus – visi po šaukštą, kad paragautų. Tokia ta vaikystė. Iš tikrųjų sudėtinga, bet smagi. Naujininkai nėra pats linksmiausias rajonas, bet auklėjimą iš tėvų gavau gerą, mane mylėjo, labai manimi rūpinosi. Negyvenome labai prabangiai: būdavo mėnesio galas, stiklinius indus praskalaudavo ir eidavo priduoti, kad dar kažko įsigytų – paskutinės savaitės būdavo tokios.
Tais laikais, kai aš augau, mes nieko neturėjome. Tėtis sakydavo, kam reikia šito dalyko, nešvaistykim pinigų nesąmonėms, kokį dar žaidimą... Nebūdavo nieko, bet būdavo jų dėmesys. Tėtis man išdroždavo iš medžio visokių peilių, kardų, šautuvų. Ir kažkaip nieko nereikėjo. Dėmesio gauni, dėl to tie prisiminimai yra patys fainiausi“, – kalba jis.
Televizijos ir radijo laidų vedėjas dar ir dabar su šypsena prisimena nuostabos jausmą, kai sužinojo, jog su tėvais kraustysis į naują trijų kambarių butą Viršuliškėse ir netgi turės nuosavą kambarį. Ne vienus metus pragyvenus mažame kambarėlyje tokia naujiena nuskambėjo kaip stebuklas, todėl, kol nepamatė naujų namų, jam buvo sunku patikėti, kad tai tiesa.
R. Mackevičius neslepia, kad mokykloje nepasižymėjo stropumu bei pavyzdingu elgesiu, bet sako nebuvęs tas paauglys, kuris piktybiškai ieškotų priežasčių iškrėsti ką nors bloga. Kaip ir daugelis to amžiaus vaikų, vietoj mokslų jis visada rasdavo kitų užsiėmimų. Galbūt dėl to sukakus 15-ai tėvai sūnui pasiūlė išvykti vasarai į Angliją pasitobulinti anglų kalbos. Už tai pašnekovas iki šiol jaučiasi dėkingas tėvams, nes būtent tos kelios vasaros, praleistos mažame miestelyje toli nuo šeimos, praplėtė akiratį ir patobulino bendravimo įgūdžius.
„Ramiakas aš tikrai nebuvau, puikiai atspindi, koks aš buvau, tai, kaip aš laikiau valstybinius egzaminus. Išlaikiau istorijos egzaminą, atsimenu, skambinu mamai, sakau, mama, gavau tiek ir tiek. Tu išlaikei?? Tai galima įsivaizduoti, ką tėvai apie mane galvojo. Mokykloje buvau labai judrus, būdavo smagu juoktis, juokauti, gaudynės ir panašiai. O penkiolikos mama buvo išsiuntusi sutramdyti mano piktybiškumą. Yra Anglijoje tokie internatai, kur berniukai ir mergaitės mokosi žiemą atokiau nuo tėvų“, – pasakoja žinomas vyras.
Neįmanoma iškęsti tėvų mirties. Tai niekada gyvenime tavęs nepalieka. Aš buvau tas žmogus, kuris surado tėtį. Jis nebekėlė ragelio, mes jau gyvenome atskirai ir aš nuvažiavau patikrinti, kodėl. Ir pamačiau jį tiesiog tarpdury gulintį.
Sunku patikėti, bet R. Mackevičiaus tėvai ilgą laiką sakydavo, kad jo laukia teisininko karjera. Jis pats tuomet irgi apie jokį pramogų pasaulį bei televiziją nė negalvojo. Buvo natūralu, kad augdamas policijos pareigūno ir teisininkės šeimoje vaikinas turėjo profesiją pasirinkti pagal jų pavyzdį. Laidų vedėjas prisipažįsta, kad vienu metu net pats buvo įtikėjęs, jog jo laukia šviesi teisininko ateitis. Pildydamas tėvų norą, jis netgi baigė teisės studijas, tačiau teisininku taip ir netapo.
„Aš neprisimenu to momento, nenoriu įžeisti, kai nustojo ėsti su klausimu: Rolandai, labai smagu, jūs ten pasijuokiate radijuje ar televizijoje, bet kada darbą susirasi?.. Sakydavo, tai kuo tu nori būti? „Mama, aš noriu būti šlavėjas“, – iš piktumo atsakydavau. „Tai gerai, turėk savo biurą ir būk šlavėjas. Dieną dirbk teisininku, vakare – šluok.“ Toks būdavo jos palinkėjimas ir vienu metu aš tuo buvau įtikėjęs“, – kalba pašnekovas.
Po tėčio netekties mamos sielvartą bandė gydyti gudrumu
Atrodytų, R. Mackevičius gimė su šypsena ir noru linksminti kitus, tad sunku įsivaizduoti, kad vyras niekada neturėjo nė menkiausios svajonės dirbti radijo ar televizijos vedėju ar valdyti minias stovint prie didžėjaus pulto. Nors praėjo nemažai laiko nuo tada, kai jis nėrė į pramogų pasaulį, laidos herojus puikiai pamena, nuo ko viskas prasidėjo.
„Viskas prasidėjo nuo beatbox‘inimo. Buvau suradęs tokį savo laimės kiautą. Eidavau su šaliku į mokyklą ir visą laiką tai darydavau. „Mackevičiau, tu kas, muzikantas gal būsi?“ – „Nustok spjaudytis į tą šaliką.“ Bet tas dalykas man gerai sekėsi, norėjau, kad man dar geriau sektųsi. Stengiausi, repetuodavau, atsimenu, po 3–4 valandas per dieną, kol nutirpdavo lūpos“, – teigia jis.
Atradęs širdžiai mielą veiklą – muzikavimą lūpomis – R. Mackevičius buvo pastebėtas ir gavo pasiūlymą vesti jaunimui skirtą laidą, kalbinti žinomus atlikėjus. Nors tada jis dar neturėjo jokios patirties, interviu pavykdavo puikiai. Be to, ir uždirbami 400 litų neatrodė maži pinigai.
Kai televizija atsisakė minėto projekto, R. Mackevičius be darbo ilgai nesėdėjo ir su bičiuliu Jonu pradėjo vesti radijo laidą, kuri tapo beprotiškai populiari. Tuomet ir atlyginimas ėmė viršyti bet kokius lūkesčius. Atrodė, išsipildė visos net nesvajotos svajonės. Mylimas darbas radijuje, įvertinimas ir pripažinimas. Ir tada staiga viską aptemdė netikėta tėčio mirtis. Vyras prisipažįsta: nors po tragiško įvykio praėjo beveik trylika metų, skausmas nuo to nesumažėjo. Sako, netgi atvirkščiai – su kiekvienais metais skauda vis labiau.
„Buvo labai netikėta, labai labai skaudu ir su kiekvienais metais tiktai skaudžiau, nes jis buvo labai mylintis žmogus, turėjo labai didelę širdį, mokėjo išreikšti savo meilę, manau, būtų labai mylėjęs savo anūkus.
Neįmanoma iškęsti tėvų mirties. Tai niekada gyvenime tavęs nepalieka. Aš buvau tas žmogus, kuris surado tėtį. Jis nebekėlė ragelio, mes jau gyvenome atskirai ir aš nuvažiavau patikrinti, kodėl. Ir pamačiau jį tiesiog tarpdury gulintį. Iki šiol matau ir kaip apsirengęs, ir tą pozą. Neįmanoma išgyventi, tiesiog tą jausmą turi viduje ir bandai jo dažnai neiškelti. Gailiesi visą gyvenimą – manau, kas gyvenime yra tai patyręs, puikiai supranta. Save graužia kiekvienas žmogus, kuris supranta, kiek nepasakė, ką blogai pasakė, už ką norėtų atsiprašyti, ką norėtų pakartoti. Ir kaip visa tai norėtų ištaisyti. Manau, dažniausiai tai nutinka iš liūdesio – jeigu galėčiau atsukti laiką atgal, tai būtent jam skirčiau daug daugiau dėmesio“, – mintimis dalijasi pašnekovas.
Iki netekties R. Mackevičius galvodavo, kad dar spės skirti tėvams laiko. Manydavo, kurį laiką pagyvenęs sau, vėliau dažniau bendraus su tėčiu bei mama. Tačiau patirta tragedija šeimoje perdėliojo prioritetus. Vyras netgi sugalvojo planą, kaip palengvinti mamai užgriuvusį netekties skausmą.
Tikiuosi, nebesu tas šlykštūnas, kuriam atėjus į filmavimo aikštelę žmonės galvoja: o Dieve, vėl visus „strojins“. Stengiuosi būti mandagus, atsakyti žmonėms tuo pačiu. Jeigu jie su manimi gražiai elgiasi, ir aš.
„Aš baiginėjau universitetą ir mama kraustėsi iš vienų namų į kitus. Sakė, yra didelis laisvas kambarys, gal norėtum kartu gyventi. Nebuvo nė menkiausio klausimo, kad gal reikėtų nesikraustyti, nors buvau subrendęs vyras, kuris norėtų ir turėtų gyventi atskirai. Įsikrausčiau tikriausiai bijodamas, kad ji stipriai nesielvartautų, bet visgi ji pasidarė uždara, po darbo – visą laiką laikraštis, savaitgalį – kapinės. Atsimenu, bandžiau sugalvoti, ką pasiūlyti. „Aš nieko nenoriu.“ Buvo labai sudėtingas etapas. Tada aš bandžiau gudrumu – nupirkau šunį ir apsimečiau, kad negaliu jo vedžioti. Mama jį turėjo vedžioti ryte ir vakare. „Užkrauni čia savo problemom.“ Bet, aš galvojau, ačiū Dievui, kad ji tai daro, bent tiek – išeina į lauką pasivaikščioti“, – pasakoja R. Mackevičius.
Taip gyvenimas tęsėsi toliau. Rūpindamasis mama jis dirbo mėgstamą darbą radijuje, savaitgaliais stodavo prie didžėjaus pulto ir net negalvojo apie naujus televizijos projektus. Todėl gautas pasiūlymas prisijungti prie vieno iš jų buvo gana netikėtas. O priėmęs pasiūlymą vesti laidą R. Mackevičius nė nepajuto, kaip dar labiau įsisuko į galingą pramogų pasaulio verpetą. Ir tada jį aplankė pirmieji žvaigždžių ligos simptomai.
„Buvau labai susireikšminęs, bet tam tikru gyvenimo momentu supranti, kad esi niekas, kad jeigu mane patrauktų ar išeičiau dirbti kitur, ar upė nustotų tekėti, jeigu vienas lašas iškristų? Nenustotų. Kai supranti, kad nesi nepakeičiamas, bandai į viską žiūrėti atsakingiau. Tikiuosi, nebesu tas šlykštūnas, kuriam atėjus į filmavimo aikštelę žmonės galvoja: o Dieve, vėl jis atėjo, vėl visus strojins. Stengiuosi būti mandagus, atsakyti žmonėms tuo pačiu. Jeigu jie su manimi gražiai elgiasi, ir aš. Yra labai fainas posakis: būk mandagus su žmonėmis kildamas, nes, kai krisi, tau vėl reikės su jais susitikti“, – pažymi pašnekovas.
Laukia periodo, kai galės gyventi be streso ir įtampos
Išmoktos gyvenimo pamokos, puiki karjera, atrodytų – ir meilėje turėtų sektis. Juk esi žinomas, populiarus. Tačiau, kad ir kaip būtų sunku patikėti, R. Mackevičius buvo taip nusivylęs meile, kad net nesitikėjo, jog kada nors sutiks moterį, su kuria norės sukurti šeimą ir susilaukti vaikų. Bet ir čia būta netikėtumo: kai atrodė, kad rankos visai nusviro, jis sutiko savo didžiąją meilę. Pasak laidos pašnekovo, tiek jam, tiek Ievai iš karto buvo aišku, kad jie yra skirti vienas kitam.
„Iki jai atsirandant buvo toks dvejų metų periodas, kai aš nenorėdavau eiti nei į pasimatymus, nei su kažkuo susitikti, nes man tai atrodė laiko švaistymas. Kam to reikia, kas iš to, vėl tos pačios pasakos, tos pačios istorijos: aš noriu būti savarankiška, aš viską pati. Net vyrai taip nekalba. Aš galvojau, kas čia išvis vyksta su pasauliu?
Atsimenu, tuo metu daug dirbdavau, galvodavau, geriau jau išsimiegosiu, negu nueisiu į pasimatymą vėl klausytis tų pačių istorijų, gerti tą patį vyną toje pačioje kavinėje su ta pačia pabaiga. Ir atsirado ji – atsimenu, nesvarbu, kiek valandų, norisi kiekvieną dieną pasimatyti už rankyčių pasilaikyti. Dirbu iki vėlumos, iš filmavimų neišleidžia gal iki 2–3 nakties ir aš rašau: tu tikrai dar nemiegi ir lauki? Tikrai, sako, nemiegu, laukiu. Trečią nakties atvažiuoju, sėdim lauke ant bordiūro, viskas uždaryta, negalime nusipirkt nei vandens, nei vyno, nei alaus, bet sėdime, šnekamės – taip faina ir gera. Ir tada atėjo ta didelė meilė“, – pasakoja jis.
Būtų labai smagu, jei kažkada gyvenime galėčiau gyventi be įtampos. Norėčiau gyventi be streso, ar mane kažkas pakeis, kada tai įvyks, be įtampos, ką dar naujo padaryti, kad nebūtum senas.
Žinomas vyras prisipažįsta, kad apie šeimą ir vaikus pasvajodavo dar būdamas 24-erių. Bet viskam savas laikas – reikėjo išlaukti tinkamo žmogaus. Rolando ir Ievos meilė iš pirmo žvilgsnio tęsiasi jau beveik devynerius metus. Pora augina trejų Meilę ir šešerių Motiejų. Pasak vyro, jiedu su Ieva, jeigu ir pykstasi, tai tik dėl buitinių smulkmenų, o jeigu kyla didesnis konfliktas, santuokos metai išmokė R. Mackevičių ne tylėti, o viską išsiaiškinti. Tačiau pora žino ir pavydo skonį, kurio išvengti nepavyksta nei laidos herojui, nei jo žmonai Ievai.
„Ji yra labai pavydi. Namuose daug su tuo susijusių aiškinimųsi ir pykčių. Aš irgi esu ne mažiau pavydus, griežtai į viską atsižvelgiu: kur buvai, kiek laiko, kodėl, ką. Kol žmogus rūpi, vadinasi, myli. O dėl to, kas vyksta tuose klubuose... Esu ne kartą ją pasiėmęs kartu ir visą laiką kviečiu. O kodėl taip vėlai grįžai? Sakau, grojau. Aha, kažkaip ilgokai... Visą laiką yra check‘inimas, bet kol turiu atsakymus į visus klausimus, tol nėra ko bijoti prokuroro“, – sako R. Mackevičius.
Jis, kaip ir daugelis, kartais nerimauja dėl savo šeimos ateities. Puikiai žinoma tiesa – darbas televizijoje turi itin trumpą garantinį laiką, todėl su bičiuliais vyras nuolatos generuoja naujus projektus. Nors viešumoje besišypsantis žinomas laidų vedėjas, regis, turi viską ir išgyvena aukso amžių, realybė kitokia. Galbūt todėl R. Mackevičiaus norai – žemiški, o svajonės, kaip ir daugelio, romantiškos.
„Yra buvę mėnesių, kai nežinojau, ką reikės daryti ir už ką sumokėti už vaiko darželį. Tikrai yra buvę tokių dalykų, tokių mėnesių, kai galvoji, o kas toliau? Visada, kiek aš save atsimenu, tu galvoji: gerai, šiais metais va taip, o kas bus kitais metais? Sakyti, kad aš esu ant bangos – nejaučiu, kad esu ant bangos. Būtų labai smagu, jei kažkada gyvenime galėčiau gyventi be įtampos. Norėčiau gyventi be streso, ar mane kažkas pakeis, kada tai įvyks, be įtampos, ką dar naujo padaryti, kad nebūtum senas. Kai įtampa nuslūgs, vaikai užaugs ir liksim dviese su Ieva, norėčiau sėsti į didelį gražų laivą su bure ir plaukti aplink pasaulį. Va taip norėčiau“, – mintimis dalijasi pašnekovas.
Plačiau – laidos įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
