Veidai

2020.02.07 06:56

„Eurovizijos“ gerbėjas ir atrankos balsas Marius Siparis – apie kelią iki eterio ir žmonos Ugnės palaikymą

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.02.07 06:56

Kiekvieną šeštadienį su nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos žiūrovais bei klausytojais sveikinasi LRT prodiuseris Marius Siparis, pristatantis komisijos ir žiūrovų balsus. Portalą LRT.lt jis įsileido į kambarėlį, kuriame darbuojasi šeštadienio vakarais ir kur jo palaikyti ar patarimais pasidalyti kartais užsuka ir žmona, televizijos laidų vedėja Ugnė Siparė.

– Esate LRT prodiuseris, tad paprastai jūsų darbas susijęs su tuo, kas vyksta už kadro. Šių metų pradžioje jūsų balsas pirmą kartą suskambo tiesioginiame eteryje, nacionalinės „Eurovizijos“ atrankose. Kaip nutiko, kad išbandėte save nauju amplua?

– Įgarsinau porą siužetų LRT režisierei Raimondai Katiliūtei, jai mano balsas patiko, pasirodė įdomus. Savo pastebėjimais ji pasidalijo su prodiuseriu Audriumi Giržadu, ir jis man pasiūlė tapti nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos balsu.

Mama nuo vaikystės mane mokė, kad reikia imti viską, ką duoda gyvenimas, o vėliau galėsiu išsiaiškinti, kaip visa tai įgyvendinti. Taigi nutariau pabandyti.

Beje, visai nebloga repeticija prieš „Eurovizijos“ atranką buvo paramos koncertas „Maltiečių sriuba“ – su žmona Ugne buvome vieni iš renginio vedėjų. Tai buvo mano pirmasis kartas tiesioginiame eteryje.

Tiesa, kai salėje yra žiūrovų ir tam tikras grįžtamasis ryšys, viskas atrodo daug lengviau. Net jei ir suklysti, rodos, gali išsisukti. Kai pristatau eurovizinius balus, dirbu nedidukėje patalpoje, kur yra tik stalas, mikrofonas ir televizorius, nerimo ten būna dvigubai daugiau – kartais nesuprantu, ar tikrai viską darau taip, kaip reikia. Pirmosiose laidose iš jaudulio atrodė, kad net negirdžiu, ką pats kalbu. (Juokiasi.)

Mano favoritais tampa pasirodymai, kurie atneša džiaugsmo ar nuo jų net šiurpas pereina per odą.

– Vis dėlto, veikiausiai su kiekviena laida viskas atrodė lengviau ir paprasčiau?

– Po pirmos laidos supratau, kad nėra viskas taip ir blogai, be to, nemažai žmonių parašė, kad turiu gražų balsą ir pan. Gavęs atgalinį ryšį, pradėjau kiek labiau savimi pasitikėti. Ir nors jaudulio kaskart netrūksta, manau, kad su kiekviena savaite man sekasi geriau.

– Jūsų žmoną Ugnę jau galima vadinti eterio senbuve, galbūt pasiklausiusi, kaip pristatinėjate balus, negailėjo patarimų ar pastabų?

– Kai komentavau pirmąją laidą, ji buvo kartu su manimi. Nors ir ramino, kad viskas gerai pavyko, įžvalgų taip pat turėjo nemažai – pasidalijo savo patirtimi bei kirčiavimo ir kalbos kultūros patarimais. Tačiau ir jų su kiekviena laida vis mažiau sulaukdavau.

– Ar visada buvote „Eurovizijos“ gerbėjas?

– „Eurovizija“ domiuosi jau labai seniai – man tikrai patinka šis projektas. Nors jį neretai palydi skirtingi vertinimai, tačiau nežinau, ar yra Europoje ir pasaulyje gražesnis muzikos renginys. Muzika sujungia skirtingas šalis į vieną vietą ir visų šalių atlikėjai stengiasi padaryti didžiulį šou. Nemanau, kad „Eurovizija“ yra vien tik apie pergalę.

Žinoma, tai suteikia papildomų emocijų, tačiau svarbiausia, kad skirtingų šalių atstovai susirenka vienoje arenoje ir kiekvienas atstovauja savo šaliai, dalijasi savo muzika, o kartais pasiskolina ir tam tikrų elementų iš savo krašto folkloro. Man tai labai gražu.

Todėl visada žiūrėdavau, palaikydavau mūsų šalies atstovus ir kitas man patikusias dainas. Ir kai kurių, pavyzdžiui, praėjusių metų italo dainos „Soldi“ ar nugalėjusio kūrinio „Arcade“ mielai klausausi iki šiol. Taigi tikrai visuomet buvau gerbėjas. Beje, kai pradėjau dirbti LRT, man visuomet knietėdavo pamatyti projekto užkulisius, pasisiūlydavau padėti, nors A. Giržadas taip ir nerasdavo man darbų. (Juokiasi.)

Tačiau stengdavausi prisidėti, padėdavau filmuoti siužetus. Šiemet padedu R. Katiliūtei, rengiančiai siužetus apie dalyvius, ateinu pafilmuoti į užkulisius ar pan. Man labai įdomu, be to, smalsu pasižiūrėti, kokių talentų turime, esu prodiuseris, tad nuolat žvalgausi. Ką gali žinoti, galbūt kada nors tuos žmones pakviesiu į kokį nors projektą ar pan.

Mama nuo vaikystės mane mokė, kad reikia imti viską, ką duoda gyvenimas, o vėliau galėsiu išsiaiškinti, kaip visa tai įgyvendinti.

– O jei pasirodymus žiūri prodiuserio žvilgsniu, kas pirmiausia krenta į akis?

– Žinoma, daina – svarbiausias dalykas, tačiau visuomet stengiuosi matyti visumą. Mano manymu, labai svarbu ir tas vizualinis vaizdas, kurį pamato žiūrovas. Nesakau, kad reikia ant scenos atsitempti daugybę šviesų ar įvairių rekvizitų, bet viską reikia labai gerai apgalvoti ir priderinti prie kūrinio nuotaikos. Tarkime, praėjusiais metais „Eurovizijoje“ nugalėjęs Nyderlandų atstovas turėjo tik fortepijoną ir vieną lempą, tačiau tokia scenografija puikiai tiko jo dainai.

Beje, man labai patinka, kai konkurse galima išvysti dainų su humoro prieskoniu, kokios, pavyzdžiui, 2017-aisiais buvo Moldovos grupės „SunStroke Project“ daina „Hey Mamma“ ar mūsiškių „LT United“. Dainos buvo atliktos puikiai, be per daug pompastikos, tačiau puikiai atitiko dainos nuotaiką.

Įsiminė ir Nettos Barzilai daina „Toy“. Vos tik atlikėja pasirodė ant scenos, iškart pasakiau, kad ji bus nugalėtoja.

– O kuri eurovizinė daina ar pasirodymas vis dėlto įsiminė labiausiai?

– Mano favoritais tampa pasirodymai, kurie atneša džiaugsmo ar nuo jų net šiurpas pereina per odą. Veikiausiai vieni iš jų – jau minėta Moldovos daina „Hey Mamma“, taip pat 2018-aisiais pasirodęs Austrijos atstovas Cesaras Sampson ir jo daina „Nobody But You“.

Žinoma, negaliu nepaminėti Loreen „Euphoria“, kuri paliko didžiulį įspūdį. Loreen, galima sakyti, viena užpildė visą. Manau, kol kas niekas dar nepadarė nieko įspūdingesnio nei „Euphoria“.

Taip pat skaitykite

Populiariausi