Veidai

2020.02.14 06:45

Stanislavas Stavickis-Stano: mano tėvai buvo knygos ir vertybių sėmiausi iš jų

LRT TELEVIZIJOS laida „Gyvenimo spalvos“, LRT.lt2020.02.14 06:45

Ne kartą gyvenime sėkmės skonį jutęs dainininkas Stanislavas Stavickis-Stano buvo įsitikinęs, kad jam nieko blogo nutikti negali – tačiau nutiko. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimo spalvos“ vyras papasakojo apie po žinios apie vėžį pasikeitusį požiūrį į save, gyvenimą ir vaikus, dėl kurių dabar vyras stengiasi nors milimetru priartėti prie herojaus, kokiu jį atžalos įsivaizduoja.

Stanislavas Stavickis, geriau visiems žinomas sceniniu vardu Stano, jau ne vieną dešimtmetį yra Lietuvos muzikos pasaulio dalis ir nuolatinis televizijos laidų dalyvis. Nors atpažįstamas jau daugelį metų, dainų autorius ir atlikėjas to nesureikšmina. Priešingai – tikina, kad nėra dainininkas ir tiek metų trunkanti sėkminga karjera jam pačiam – mįslė, į kurią jis neturi atsakymo.

„Manau, kad aš ne savo vietoje. Kad aš žinomas žmogus – tik sutapimas, likimo vingiai. Aš nesu dainininkas, nemoku normaliai dainuoti. Įrašinėju dainininkus studijoje: mergaitė Nikolė, kuri šiandien buvo, – dainininkė; Dainotas Varnas – dainininkas, turintis balsą, talentą dainuoti. Aš atsitiktinai pakliuvau į šitą kategoriją“, – įsitikinęs pašnekovas.

Kad taps toks žinomas ir išsilaikys šalies muzikos olimpe, prieš 20 metų, kai pagroję gatvėje už suaukotus pinigus įrašė pirmąją dainą, tikrai nesitikėjo. Neturintys naudingų pažinčių jaunuoliai manė, kad daina „Svajonės“ taip ir liks neišsipildęs troškimas. Nors Stano dar vaikystėje sulaukė pranašysčių, kurios žadėjo ypatingą gyvenimą.

„Man lemta būti žinomam. Vaikystėje po plaučių uždegimo įtarė tuberkuliozę ir paguldė į ligoninę. Ten buvo seselė, kuri žiūrėdavo į mane ir sakydavo: „Tau ant kaktos žvaigždė.“ Aš žiūrėdavau į veidrodį – žvaigždės nematydavau. Bet ji vis kartodavo, kad žvaigždė yra ir kad gyvenime kažką padarysiu. Po kurio laiko ir aš pamačiau tą žvaigždę. Dabar vėl nebematau“, – sako jis.

Gyvenimas vyriškiui dovanojo ne tik svaiginančią šlovę, būrius gerbėjų, pasirodymus televizijos laidose, bet ir sunkių išbandymų. Vienas jų žinomą vyrą supurtė taip stipriai, kad teko ne tik ieškoti būdų gyventi, susivokti, kas vyksta, bet ir iš esmės pažvelgti į viską kitomis akimis.

„Tik dabar suprantu posakį, kad laikas yra vienintelis resursas, kuris neatsinaujina. Man tai buvo kvailas ir, tiesą sakant, nesuprantamas teiginys. Dabar jis iki pat širdies gelmių savas. Buvau įsitikinęs, kad man nieko blogo negali nutikti, nes gyvenime man sekasi. Kodėl man? Juk yra gyvenančių daug blogesnį gyvenimą – jiems ir atsitiks. <...> Nemanau, kad liga yra geriausias būdas suvokti savo kvailumą. Bet mano atveju buvo taip“, – prisipažįsta dainininkas.

Jei pasakai, kad tau vėžys, žmogus iš karto į tave žiūri kaip į būsimą lavoną. To neįmanoma išmušti iš galvų. Baisiausia, kad ir pats pirmomis savaitėmis taip galvoji.

Išgirdus grėsmingos ligos diagnozę, garsų vyrą apėmė baimė, nežinomybė, kaltės ir gėdos jausmai. O labiausiai slėgė klausimas, kaip apie tai papasakoti žmonai ir trims vaikams, kurių vyriausiajam tuo metu buvo 8-eri, o mažiausioji dar tebuvo kūdikis. Galvoje nuolat sukosi mintys, kas pasirūpins šeima, jei tektų palikti šį pasaulį.

„Jei pasakai, kad tau vėžys, žmogus iš karto į tave žiūri kaip į būsimą lavoną. To neįmanoma išmušti iš galvų. Baisiausia, kad ir pats pirmomis savaitėmis taip galvoji. Ne aš vienas bijau, kad sužinos žurnalistai ar giminės. Ne aš vienas jaučiuosi dėl to kaltas. Ne man vienam gėda. Tai, pasirodo, daugumai artimas jausmas.

Labai keista, kai pradedi ieškoti priežasčių... Todėl apie tai reikia kalbėti. Vienintelis būdas tai išguiti – kalbėti. Daug žmonių net nežino, kad vėžys susijęs su psichologija. Žmogus suserga, puola į depresijos liūną, iš kurio nebegali išbristi. Ir net nesupranta, kad chemoterapija arba operacija auglį pašalins, o kaip ištraukti vėžį iš sielos? Net nežino, kad tai problema“, – svarsto atlikėjas.

Viena priežasčių, kodėl Stano nusprendė kalbėti viešai apie savo ligą, – tai noras padėti kitiems, juos įkvėpti, padrąsinti ir pasakyti, kad jie – ne vieni. Itin jautriais ir intymiais išgyvenimais jis pasidalijo autobiografinėje knygoje „Kodėl aš?“.

Stano bet kokia savanorystė yra atsimerkimas: kol nieko nenutinka, nežinome, kas vyksta ligoninėse

„Daug lengviau, kai kalbi su savimi, su pasauliu apie tai, kas skauda. Susiradau rašytoją, nuėjau, jis sako: „Nebūk kvailas, rašyk pats. Joks rašytojas už tave geriau to nepadarys.“ Bet, sako, yra vienas svarbus dalykas: jei nenori kažko pasakoti, būtent apie tai ir kalbėk; jei dėl kažko gėda, būtent tai aprašyk; jei yra situacijų, kurias norėtum pamiršti, kalbėk apie jas. Neįmanoma parašyti to, ką parašiau, neatsiveriant 100 proc. Negali būti pusiau – neišeis“, – tikina pašnekovas.

Knyga „Kodėl aš?“ pribloškia atvirumu. Garsus vyras joje neslepia nei savo jausmų, potyrių ar minčių sužinojus diagnozę, nei to, kad atsitraukus ligai ėmė blogėti jo santykiai su žmona. Stano atskleidžia net ir tokius slaptus savo gyvenimo momentus, kuriuos dažnas pasiliktų tik sau.

„Žmona buvo bendraautorė. Iš pradžių ji negalėjo suprasti, kam to reikia, tačiau situacija ir aplinkybės aiškiai abiem parodė, kad reikia ir kad tai yra prasminga. Ji paėmė rankraštį ir sako: „Klausyk, tu čia per geras, šitoj vietoj buvo kitaip. Jei nori, galiu priminti, kaip tu šnekėjai, kaip elgeisi ir koks tu esi.“

Aš pats save nustebinau, nes rašiau motyvacinį pasakojimą, dienoraštį, o viskas pasisuko kitaip. Knyga išėjo apie meilę. Jei mano žmonos paklaustumėte, ar iš tikrųjų esu tas žmogus, kuris gali duoti daug meilės, ji tą mano meilę ir jos kiekį išdėtų į šuns dienas. Pagrindinis priekaištas, kad nesu dėmesingas, nesu pakankamai romantiškas. Man atrodė, kam sakyti žmonai, kad ją myliu. Juk kartą pasakiau – užtikrintai ir be grįžimo atgal – vestuvių dieną. Kam dar kartoti? O moterims kitaip – joms reikia apie tai žinoti. Nežinau, ar vaikystė, ar gyvenimas, ar charakteris, genai, – man iš tikrųjų sunku rodyti meilę“, – neslepia jis.

Rašydamas knygą vaikams grįžo ir į savo skaudžią vaikystę

Kai pradėjo rašyti pirmąsias knygos eilutes, Stano galvojo, kad rašo prisiminimus vaikams, bijodamas, kad jie dar visai maži ir gali neprisiminti, koks buvo jų tėtis. Ir dabar galvoje tebesisuka mintys apie šeimą ir aprūpintą jos kasdienybę, tačiau Stano negaili priekaištų sau, kaip tėčiui.

„Jau pusantrų metų suprantu, kad kiekviena diena yra dovana. Kas tris keturis mėnesius vyksta patikrinimai ir vienas iš jų gali būti ne toks geras. Tarkim, reikia paimti vaiką iš darželio 5-ą, bet esu laisvas jau 3-ią. Tai kodėl jo nepaėmus 3-ią ir nepraleidus daugiau laiko? Kiekviena akimirka yra brangi ir svarbi. Aš nuolat matau geresnių tėčių. Jų tikrai yra ir jie daro daugiau nei aš dėl savo vaikų. Turiu kur stiebtis ir tobulėti“, – pažymi jis.

Rašydamas vaikams apie save Stano nusikėlė ir į vaikystę, kurios dalis prabėgo Sočyje. Garsus vyras atveria vieną skaudžiausių patyrimų, kai 9-erių buvo atvežtas į Vilnių ir paliktas vienas. Nei tuomet, nei dabar, kai tėvų šiame pasaulyje jau nebėra, niekas neatsakė į klausimą „kodėl“. Knygoje atskleidžiamas ir itin skausmingas, netektimi pasibaigęs paskutinis Stano susitikimas su mama, kuri visą gyvenimą buvo toli.

Taip pat skaitykite

„Augindamas vaikus stengiuosi padaryti tai, ko nepadarė mano tėvai. Duoti tai, ko nedavė jie. Aš noriu būti geresnis tėtis, negu buvo mano tėtis. Negaliu pakeisti tėčio, mamos – galiu pakeisti save. Manau, pagrindinis šiuolaikinio vaiko auklėjimo principas – parodyti, kad jį myli. Kad ir koks jis būtų: blogas ar geras, kad ir kaip elgtųsi, nepaisant bausmės – tu jį myli. Jis turi tai jausti. Antra taisyklė – neslėpti jausmų. Jei aprėkei, nesusivaldei, kai praeina pyktis, apie tai kalbėti: „Sūnau, tėtis nesusivaldė, tave mokė, bet pačiam neišėjo, pasistengsiu kitą kartą taip nedaryti.“ Svarbu, kad jis matytų, jog tėtis irgi yra žmogus ir kartais pyksta.

Mes, tėvai, kad ir kokie būtume, savo vaikams esame patys geriausi. Mūsų tikslas – nors per milimetrą priartėti prie to vaizdinio, kurį mato vaikas, prie to herojaus. Bent truputį pasistengti būti tokiam geram, kaip jis apie tave galvoja“, – įsitikinęs S. Stavickis.

Liga žinomą dainų kūrėją privertė ne tik atidžiau pažvelgti į save, bet ir pripažinti, kad nesirūpina savo kūnu taip, kaip derėtų: „Gyvenimo būdo drastiškai keisti nereikėjo, bet pasikeitė esminis dalykas. Supratau, jog vyrai iki pensijos nesuvokia, kad jie gyvena kūne, kad kojos, rankos gali sudilti, susirgti. Aš lygiai taip pat gyvenau galvodamas, kad esu nemirtingas.“

Susirgęs Stano kreipėsi ne tik į onkopsichologą, bet ir į dietologą bei sporto specialistą, nes gyvenimo būdas, kai naktimis po koncerto maitiniesi sumuštiniais degalinėse ar mąstai, kad sportas – ne tau, nebeatrodė tinkamas. Ypač tada, kai nori įveikti sunkią ligą.

Puikybę Stano asmenybei sunku prilipdyti. Pats vyriškis svarsto, kad galbūt tinkamas vertybes sudėliojo nuo vaikystės skaitytos knygos, o gal žinojimas, kad esi visiškai vienas ir nebus, kas pasirūpina, patiesia kilimėlį sėkmės link. Bet nepamiršta jis ir dėkingumo.

Truputį nesmagu, kad ir man gera, kai padedu. Pavydžiu žmonėms, kurie sugeba atsiriboti nuo savęs ir gyventi dėl kitų. Tai yra pagalba. Iš dalies savanoriaujama dėl egoizmo.

„Niekada nieko iš nieko neprašau. Ne dėl to, kad būtų gėda ar nejauku. Dėl to, kad šitas instinktas apskritai iš manęs išmuštas. Jo niekada nebuvo, nuo pat vaikystės: tėvas gėrė, į Lietuvą atvariau 9-erių ir žinojau, kad man niekas nieko neduos. Kitas dalykas – aš turiu Dievo dovaną, nes mokykis nesimokęs – jei neišeina sukurti, greičiausiai nesukursi. Labai vertinu tai, ką turiu.

Mano ir auklėtojai, ir tėvai buvo knygos. Kai atsidūriau Lietuvoje, likau tik su knygomis. Būtent iš jų semdavausi, kas yra gyvenimas, vertybės, kokios jos turi būti. Gal dėl to jos ir yra tokios aštrios, idealizuotos ir iš šalies atrodo, kad aš labai geras“, – svarsto pašnekovas.

Nors Stano vis bando išsisukti nuo jam skirtų liaupsių, su juo bendraujantys tvirtina, kad populiarių dainų kūrėjas ir atlikėjas yra tas, kuris niekada neatsisako padėti ir nėra abejingas kito skausmui ar nelaimei. Ypač dabar, kai išgyveno vieną didžiausių sukrėtimų gyvenime.

„Kas yra gerumas? Kai pašneki, koks tu geras, paskatini kitus gerai elgtis ir tuo viskas baigiasi? Stengiuosi, kiek įmanoma, ką nors pradėjęs, nepalikti. Nuoširdžiai bendrauti su žmonėmis, kurie man rašo, susiduria su panašiomis situacijomis. Aš neišspręsiu problemos, galiu tik išklausyti. Truputį nesmagu, kad ir man gera, kai padedu. Turbūt tai ne iki galo tikras atsidavimas. Pavydžiu žmonėms, kurie sugeba atsiriboti nuo savęs ir gyventi dėl kitų. Tai yra pagalba, savanorystė. Iš dalies savanoriaujama dėl egoizmo“, – teigia Stano.

Nors gyvenime blogio daugiau, stengiasi matyti gėrį

Visgi laidos „Gyvenimo spalvos“ herojus savanorystės svarba neabejoja. Anot jo, savanorystė prasideda tada, kai paprasčiausiai atsimerki.

„Gyvename pasaulyje, kuriame apie tai, kad yra ligoninė, sužinome tik tada, kai lūžta pirštas. Atsiduriame Santariškėse ir staiga matome, kad nėra kur pastatyti mašinos. Tada galvojame: čia pora tūkstančių vietų ir visos užimtos? Vadinasi, ligoninėse yra dešimtys tūkstančių žmonių. Susergi kita liga, perskaitai statistiką, kad Lietuvoje šimtas tūkstančių sergančių vėžiu. Kaip aš iki šiol gyvenau ir jų nemačiau?“ – kalba muzikantas.

Stano dažnai pasirodo labdaros koncertuose, dalyvauja geranoriškose akcijose, tad mielai prisijungė prie Raudonojo Kryžiaus savanorių, kurie lanko vienišus senolius, stengiasi su jais užmegzti kuo artimesnį ryšį ir taip išsklaido jų vienatvę.

„Lietuvoje vienišumo problema tarp vyresnio amžiaus žmonių labai didelė. Tyrimai atskleidė, kad kas trečias vyresnis nei 65 metų žmogus gyvena vienas. Jie yra nematomi, negirdimi mūsų visuomenės, nevertinami tokie, kokie yra. Šios programos tikslas – bendrauti, kartu nuveikti tai, kas įdomu tiek savanoriui, tiek seneliui“, – pasakoja Lietuvos Raudonojo Kryžiaus programos „Šilti apsilankymai“ vadovė Jurgita Labanauskienė.

Gražaus santykio ir dvasinio ryšio net keletą metų ieškojusi Tatjana jį rado tada, kai įsitraukė į Raudonojo Kryžiaus „Šiltų apsilankymų“ programą.

„Mane tai dvasiškai praturtina, labai daug pasisemiu. Išeinu pakylėta, skrendu kaip su sparnais, gerai jaučiuosi, kad kažką daviau tam žmogui. Ir ji daug man duoda. Ji dėkinga ir aš jai dėkinga“, – mintimis dalijasi Tatjana.

Eidamas į svečius, Stano stengėsi iš savanorės sužinoti kuo daugiau apie ponią Aleksandrą ir jau belsdamasis į duris žinojo, kad jo laukia ypatinga pažintis su nepaprastai įdomia ir šviesia asmenybe, kurią suformavo muzikali ir intelektuali aplinka.

Beveik 50 metų lietuvių kalbą Čiurlionio menų mokykloje dėsčiusiai Aleksandrai vienišą kasdienybę praskaidrina malonūs pokalbiai, reti susitikimai su brangiais žmonėmis ir visada stebinantis knygų pasaulis. Tai žinodamas Stano atnešė ne tik Aleksandros lankomos bibliotekos rekomenduotą knygą, bet ir savo kūrinį.

Popietė, praleista su ponia Aleksandra, dainų kūrėjui priminė jautrius ir brangius susitikimus iš jo paties gyvenimo ir momentus, kurių sugrąžinti neįmanoma. Žinomas muzikos prodiuseris, vienai dienai prisijungęs prie Raudonojo Kryžiaus savanorių, kaip ir daugelis jų, jautėsi daugiau gavęs, nei davęs.

„Nei čia geras darbas, nei ką. Labiausiai mane nudžiugino tai, prie ko ir pats po truputį artėju, – kad reikia stengtis matyti gyvenime gėrį. Nes blogio vienareikšmiškai daug, bet jei pradėsi apie jį mąstyti, kelias nuves į niekur. Reikia matyti gerus dalykus“, – įsitikinęs Stano.

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Taip pat skaitykite

Stano bet kokia savanorystė yra atsimerkimas: kol nieko nenutinka, nežinome, kas vyksta ligoninėse