Veidai

2020.03.09 06:55

Į netikėtą avantiūrą leidęsis Andrius Tapinas: man nepatogių klausimų nėra

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.03.09 06:55

„Girtis tuo, kad esi darboholikas, man atrodo keista – nieko gero tame nėra“, – portalui LRT.lt sako žurnalistas, televizijos laidų vedėjas Andrius Tapinas. Anot jo, svarbiausia tinkamai susiplanuoti laiką. Darbotvarkėje visai neseniai jis rado vietos dar vienai avantiūrai – kartu su atlikėja Inga Valinskiene parašė meilės romaną.

– Knygų mugėje pristatėte bendrą savo ir I. Valinskienės knygą „Meilė, kurios nemylėjau“. Kaip susikūrė toks autorių duetas?

– Viskas prasidėjo LRT kavinėje, kur neretai nutinka gerų dalykų. Ten tarp „Auksinio proto“ filmavimų su Arūnu Valinsku sėdėjome ir mąstėme, ką čia dar iškrėtus. Toks jau tas mūsų požiūris į gyvenimą – ramiai neišeina. (Juokiasi)

Svarstėme, kad kartu galėtume parašyti knygą, pavyzdžiui, meilės romaną. Tačiau netrukus nuo pradinio plano nukrypome – pagalvojome, kad būtų daug įdomiau, jei jame būtų vyro ir moters balsai. Taip atsirado Ingos ir Andriaus duetas.

– Nejaugi Inga iškart sutiko?

– Reikėtų paklausti A. Valinsko, bet įtariu, kad ilgai įtikinėti nereikėjo – avantiūra tikrai įdomi ir su išliekamąja verte. Mums ir patiems buvo labai įdomu, kaip atrodys knyga, kurią du autoriai rašo atskirai – kiekvienas savo dalį.

Skaitant baigtą rankraštį, buvo akivaizdu, kad vienos dalys rašytos vyro, kitos – moters. Skyrėsi ir sakinių struktūra, ir logika, ir požiūris. Vienur tie požiūriai susikirto, kitur vienas kitą papildė.

Kartais tai, kas vienam atrodydavo visai nereikšminga smulkmena, kitam pasirodydavo labai svarbi detalė. Nors ir nesistengėme pamokyti, knyga išėjo kaip savotiškas vadovėlis apie vyro ir moters santykius.

Kai lendi daryti to, ko neišmanai, gauni per snapą, ir tada galbūt reaguoji labai emocionaliai.

– Parašius knygą, moterų logika jums galbūt pasidarė lengviau „įkandama“? Ko nors išmokote ar sužinojote?

– Žinoma. Manau, iš šios literatūrinės avantiūros išmokome tikrai nemažai. Nors ir susiderindavome tam tikras gaires, visai kitaip įsivaizduodavau, ką parašys Inga. Ji paprastai nuvažiuodavo į kitą pusę, ir man visa tai tekdavo srėbti. Tačiau lygiai tas pats laukdavo ir jos. Dažnas skyrius baigdavosi visai ne taip, kaip planuota.

Kaip minėjau, tai buvo eksperimentas ir jis tikrai nebuvo lengvas. Rašyti vienam daug paprasčiau, bet tikrai ne taip įdomu. Rašydamas vienas mėgstu susiplanuoti knygą ir to plano laikytis, tačiau kai žinai, kas ir po ko, tam tikru momentu pačiam pasidaro šiek tiek nuobodoka.

Šįkart manęs laukė nemažai netikėtumų ir staigmenų, savotiškas žaidimas ir intriga. Kaskart laukdavau Ingos dalies ir spėliodavau, kur ji toliau nužygiavo, kaip parodė ir išlukšteno savo personažą. Man galbūt artimesni kiti žanrai, bet pabandyti buvo įdomu.

Dabar smalsu, kaip mūsų knygą priims skaitytojai. Nesakome, kad tai aukšto lygio literatūra, veikiau tai pramoginė knyga, perskaitoma per kelias dienas, galbūt per atostogas drybsant pajūryje ar leidžiant laiką prie ežero. Mūsų tikslas – leisti žmonėms pailsėti ir atitrūkti.

Man apskritai keista, kai žmogus, kuris per dieną paviešina 30 instagramo storių su visais sutiktais žmonėmis ir pan., paskui piktinasi, kad aplinkiniai jį stebi gatvėje.

– O ar pats skaitote lengvesnio pobūdžio knygas, galbūt meilės romanus?

– Prieš rašydamas mūsų su Inga knygą, romanų perskaičiau visai nemažai, norėjau suprasti tam tikrą formulę, pagal kurią jie rašomi. Apskritai knygas skaitau visokias. Neseniai grįžau iš tris savaites trukusių atostogų. Joms į elektroninę skaityklę parsisiunčiau 12 knygų (perskaičiau 7, bet dažnai parsisiunčiau daugiau, nei įveikiu). Tarp jų buvo ir labai rimtų knygų, ir visiškų tralialiuškių.

– Iš šalies gali pasirodyti, kad jūsų darbotvarkė tiesiog perpildyta – vedate LRT TELEVIZIJOS laidą „Auksinis protas“, darbuojatės internetinėje televizijoje „Laisvės TV“, o kur dar įvairūs projektai, knygų rašymas... Šiandien jau įprasta kalbėti, kad žmonės nebemoka ilsėtis ir vis daugiau jų tampa darboholikais.

– Kiekvienas daro taip, kaip nori, tačiau girtis tuo, kad esi darboholikas, man atrodo keista. Nieko gero tame nėra. Tikrai toks nesu, nors žmonės ir stebisi, kad tiek visko suspėju. Jie paprasčiausiai nemato realybės ar įdirbio, kurį atlieka mano komanda. Kas savaitę jie galbūt mato mane „Auksiniame prote“, bet iš tiesų per tris dienas nufilmuojame 12 „Auksinio proto“ laidų ir galime ilgiau atsikvėpti, kiekvieną savaitę atvykti į filmavimus tikrai netenka.

O jei kyla klausimas, kaip dar ir knygą suspėju parašyti, galiu atsakyti: labai paprastai – susiplanuoju, kiek laiko tam galiu skirti, ir parašau. Iš tiesų vengiu streso, persidirbimo ir stengiuosi protingai atostogauti. Prieš šventes nufilmavome „Auksinio proto“ laidas ir trims savaitėms išvykau pailsėti. Grįžau persikrovęs, manau, iki vasaros energijos tikrai užteks.

Be to, esu atsisakęs daugybės dalykų – stengiuosi mažiau dvejoti priimdamas sprendimus, nesėdžiu „Discorde“, neskaitau komentarų (nors kartais norėčiau) ir, nors feisbukas yra susijęs su mano darbu, net ir jo naudojimą esu apribojęs.

Nors ir nesistengėme pamokyti, knyga išėjo kaip savotiškas vadovėlis apie vyro ir moters santykius.

– Paminėjote programėlę „Discord“, garsėjančią kaip gandų mėgėjų pokalbių svetainę. Viename interviu pasakojote, kad ir pats buvote užsukęs pasižiūrėti, ką apie jus kalba, netgi atrašėte...

– Suprantu, kodėl žmonės ten yra, pletkai yra galingas dalykas. Pats į tai per daug nesigilinčiau, jei ne žmonės, kurie yra šalia. Įsivaizduokit, kad su kolege nueinu papietauti, aptarti reikalų, mus kartu nufotografuoja ir vėliau „Discorde“ pasakoja nebūtus dalykus. Nemanau, kad jai tai būtų malonu.

Po kelių panašių atvejų atėjau, prisistačiau ir pasakiau, kad, jei nori ką nors sužinoti, gali tiesiog manęs paklausti. Tačiau kai taip reaguoji, pasidarai mažiau įdomus. Be to, šiuo metu yra daugiau jiems įdomių personažų.

Kita vertus, jei ten vykstantys dalykai nėra susiję su aplinkiniais, nematau problemos – nėra čia ko putotis ar labai piktintis (ką kartais daro kiti). Man apskritai keista, kai žmogus, kuris per dieną paviešina 30 instagramo storių su visais sutiktais žmonėmis ir pan., paskui piktinasi, kad ir aplinkiniai jį stebi ir gatvėje.

Reikia suvokti, kad viešumas turi savo kainą, ypač jei ir pats viešini kiekvieną asmeninio gyvenimo detalę – nuo to, ką valgai, iki to, su kuo važiuoji atostogauti. Aš asmeninių dalykų savo paskyrose neviešinu, socialinius tinklus naudoju visuomeninei veiklai ar dalijuosi politinėmis įžvalgomis ir pan.

– Turbūt aktyviausiai savo gyvenimo detalėmis dalijasi pramogų pasaulio atstovai. Jums įdomios jų paskyros?

Influenceriai man įdomūs iš profesinės pusės – tam tikra prasme tarp jų sukuosi, nors socialiniai tinklai nėra mano verslas ir iš to neuždirbu. Žinau, kas yra Paul de Miko, Stonkuvienė ar Jagelavičiūtė. Visas kovas ir dramas taip pat žinau, gal net kiek per gerai. Tačiau noriu suprasti, kas ten vyksta ir kaip viskas keičiasi. Juk tai, kas buvo ant bangos praėjusiais metais, nebūtinai bus populiaru šiemet.

Manau, kad tie, kurie norės ilgiau išlikti įdomūs, turės save atrasti iš naujo. Kol kas dauguma jų turi savo nišą, savo sekėjų (nors jau seniai tai nėra svarbiausias rodiklis) ir taip išsilaiko, tačiau kai kurie atrodo labai trumpalaikiai. Net ir televizijos laidos, kurios visiškai nesikeičia, žiūrovams kada nors pabosta. Bent po truputį reikia atsinaujinti.

Vengiu streso, persidirbimo ir stengiuosi protingai atostogauti.

Beje, lankausi įvairiose mokyklose ir susitikimuose su moksleiviais neretai pasikalbame ir apie jutuberius. Mokytojai dažnai sako, kad jie neverti tiek dėmesio, ir nieko nedaro, tačiau nereikia pamiršti, kad jie svarbūs vaikams, o tam, kad juos lengviau suprastume, turime žinoti, kas jiems svarbu.

Pasižiūrėkite, ką daro tie influenceriai, ir net jei pasibaisėsite tuo, ką matote, piktintis neskubėkite. Geriau susimąstykite, kodėl jie tokie populiarūs. Pavyzdžiui, Whydotas, rodos, yra tik bachūriukas, kuris kažką pafilmuoja, tačiau surenka pusę milijono peržiūrų. Labai nedaug laidų gali pasidžiaugti tokiais skaičiais.

– Kalbant apie darbus ir laidas, vedate pokalbių laidą, kurioje pašnekovams tenka atsakyti ir į ne visai patogius klausimus. Ar duodamas interviu dažnai sulaukiate klausimų, kurie yra jums nepatogūs?

– Nepatogių klausimų nėra, yra tik klausimai, į kuriuos neatsakau. Tiesa, dažnai prieš interviu apie tai įspėju žurnalistus, ir man patinka, kai mano pašnekovai elgiasi taip pat. Tai negalioja politikams, kurie ateina pasikalbėti apie tai, kas tiesiogiai susiję su jų darbu. Tačiau jei pašnekovas man sako, kad, pavyzdžiui, apie savo svorį ar skyrybas kalbėti nenori, apie tai ir neklausiu. Žinoma, mano laidos žanras ne visai apie tai.

– Tačiau skandalai, atrodo, žmonėms įdomūs, o daugybės peržiūrų internete sulaukia interviu ar įvairūs projektai, susiję būtent su influenceriais. Kartais atrodo, kad jie nesibodi kalbėti net ir pačiomis pikantiškiausiomis temomis ir nebūtinai išsisukinėja net ir nuo kompromituojančių klausimų.

– Internetui visų pirma reikia humoro ir žmonių, kurie tą humorą gali sukurti iš nieko. Koks tas humoras – atskira diskusija ir skonio reikalas. Tačiau yra žmonių, kurie tokią pramogą sukuria. O jei dar pridėsite jo sekėjus socialiniuose tinkluose, surinktume kokius 10–15 žmonių, kurie gali tą žiūrimumą garantuoti.

Tačiau kalbant apie reitingus ir žiūrimumą, labiausiai džiaugiuosi ne tada, kai į laidą pasikviečiu, pavyzdžiui, M. Katlerį ir įrašą peržiūri 300 tūkst. žmonių, o tada, kai pasikviečiu niekam nežinomą žmogų ir laidą su juo peržiūri keliasdešimt tūkstančių.

Skirtumas didelis, tačiau man tie tūkstančiai vertingesni todėl, kad rodo, jog žmonės žiūrėjo įrašą ne dėl žinomo pašnekovo, o todėl, kad pasitiki manimi, mano laida ir tikisi, kad jam sukursiu vertingą turinį. Tai man – didžiausias įvertinimas. Vis dėlto reikia pagirti ir tuos, kurie susikūrė tokią nišą ir yra kviečiami, nes juos žiūri. Toks gyvenimas.

Tik nemanau, kad reikia priešinti auditorijas, visuomet į laidą galima pasikviesti ir Katlerį, ir kokį nors fizikos profesorių.

– Atrodo, kad viską gebate vertinti labai racionaliai, o ar į tam tikras nesėkmes taip pat mokate pasižiūrėti taip paprastai ir ne per daug jautriai?

– Kai lendi daryti to, ko neišmanai (čia galima prisiminti mano trylikos metų senumo istoriją su restoranu), gauni per snapą, ir tada galbūt reaguoji labai emocionaliai. Tačiau jei darai tai, ką supranti, ir stengiesi tobulėti, didelės nesėkmės ištinka labai retai. Galbūt kartais pasitaiko koks nors mažiau vykęs interviu ar pan.

Be to, kalbant apie televizijas, kuriose dirbu, nei LRT, nei „Laisvės TV“ nesimeldžia reitingams. Visada smagu, kai laida sulaukia žiūrovų dėmesio, bet svarbūs ir tam tikri principai, vertybės, misija.

Taip pat skaitykite