Pasikeitus santvarkai žmonės buvo tokie išsiilgę šėlsmo, kad per koncertus ir lūždavo kaulai, ir bėgdavo kraujas, tačiau būdavo labai smagu, LRT.lt transliuotoje atviroje istorijos pamokoje „Kaip skamba mūsų istorija?“ pasakoja dainininkas Andrius Mamontovas. Prisiminimais pasidalijo ir muzikos ekspertas Ramūnas Zilnys – jam tuometinis muzikos pasaulis Lietuvoje asocijuojasi su laukiniais Vakarais.
Vasario 5 d. Vilniaus Antakalnio gimnazijoje vyko atvira istorijos pamoka „Kaip skamba mūsų istorija?“, kurią tiesiogiai transliavo LRT.lt portalas. Valandos trukmės pamokoje dalyvavo žinomi muzikos atlikėjai Andrius Mamontovas ir Raminta Naujanytė-Bjelle, taip pat LRT populiariosios muzikos vyriausiasis redaktorius, muzikos ekspertas Ramūnas Zilnys.
Pamokos, kuri yra bendro su JAV ambasada projekto „Laisvės banga“ dalis, metu dalytasi mintimis apie 90-ųjų muziką, galimybes jos klausytis ir tai, kaip ji buvo platinama. Prisiminti istoriniai su muzika susiję momentai, įstrigę ne tik melomanų atmintyje. Diskutuota ir apie dabartinius muzikos pasaulyje vykstančius reiškinius: muzikos komerciškumą, jos poveikį klausytojui, muzikinius šou ir naujuosius talentus, pasirinkimą dainuoti angliškai ar gimtąja kalba, taip pat – apie patriotinių dainų aktualumą šiandien.
Nuo maždaug 1980-ųjų aktyviai muzika pradėjęs domėtis legendinių dainų autorius ir atlikėjas, kompozitorius, aktorius, visuomenininkas A. Mamontovas pasakoja, kad būdamas moksleivis muzikos klausydavosi per vinilines plokšteles ir jomis keisdavosi su kitais klasės draugais.
Plokštelė tuo metu kainavo gal ketvirtadalį mano tėčio atlyginimo. Įsivaizduokite situaciją: grįžtate namo ir sakote: tėti, duok man 150 eurų, išėjo naujas albumas, noriu paklausyti.
„Tais laikais moksleivis į mokyklą atsinešdavo ne tik kuprinę, bet ir polietileninį maišelį, kuriame būdavo vinilinės plokštelės. Ateidavai, būdavai susitaręs, su kuo apsikeisi, ir apsikeisdavai. Grįždavai namo ir persirašydavai į juostinį magnetofoną. Kasetės atsirado šiek tiek vėliau“, – kalba jis.
Istorijos pamokoje dalyvavęs muzikos apžvalgininkas R. Zilnys įsitikinęs, kad šiandien daug kam sunku įsivaizduoti, jog, pavyzdžiui, pasirodžius naujam „Foje“ albumui jis jo galėjo pasiklausyti tik po 4 savaičių, mat gyveno Kaune – jame tebuvo vienas kioskas, kuriame buvo galima įsigyti šį albumą, o jis nuolat būdavo išperkamas.
„Tam, kad galėtum pasiklausyti mėgstamos muzikos, kartais reikėdavo įdėti labai daug pastangų. Kitas dalykas, plokštelė tuo metu kainavo gal ketvirtadalį mano tėčio atlyginimo. Įsivaizduokite situaciją: grįžtate namo ir sakote: tėti, duok man 150 eurų, išėjo naujas albumas, noriu paklausyti“, – pasakoja R. Zilnys.
Vakarietiškos muzikos plokštelių būdavo galima įsigyti ir nelegaliuose turgeliuose, o jos, pasak A. Mamontovo, kainuodavo neadekvačias sumas, pavyzdžiui, 40 rublių, kai alga galėdavo siekti vos 100. Dėl to vinilinės plokštelės buvo laikomos didžiuliu turtu.
Dabar į Lietuvą užsuka ir žymiausios pasaulio muzikos žvaigždės. Ir nors bilietai neretai kainuoja labai daug, mylimus atlikėjus galima laisvai pamatyti ir išgirsti. Pirmas muzikinis klubas Vilniuje, kaip pasakoja A. Mamontovas, atsidarė maždaug 1992 metais – iki tol tokio dalyko nebuvo, geriausiu atveju restoranuose būdavo galima išgirsti grojant džiazą.
„Būdavo sporto rūmai, filharmonija, bet ten grodavo tik Kultūros ministerijos aprobuoti atlikėjai. Turėjai būti baigęs konservatoriją, tavo repertuare turėjo būti tarybinių kompozitorių dainų. Oficiali populiarioji muzika buvo estradinė, geriausias [atlikėjas] turbūt buvo Stasys Povilaitis“, – prisimena dainininkas.
Tačiau tokia muzika A. Mamontovui nepatiko – tai buvo tvarkinga muzika, o jį žavėjo neseniai atsiradęs pankroko žanras. R. Zilnys į koncertus pradėjo vaikščioti būdamas paauglys, nes vos 14 metų ėmė dirbti radijuje. Prisimindamas anuometinius koncertus jis sako, kad juose buvo daug žavaus naivumo.
Jeigu kas nors atsistodavo, pradėdavo mojuoti rankomis, šonuose stovintys milicininkai išvesdavo žmogų, galėdavo sumušti ir dar pasodinti trims paroms. Tiesiog būdavo negalima.
„Niekas nesuprato, ką daro. Nebuvo normalios aparatūros, žmonių, galinčių įgarsinti, taip pat nebuvo daug. Instrumentai – pusiau gamykliniai, vienas koncertas gyvai, kitas – visiška fonograma, net nevaidinama, kad prijungti mikrofonai. Tam tikra prasme tai buvo laukiniai Vakarai, chaosas, kol nusistovėjo taisyklės ir žmonės pradėjo tikėtis kokybės, standarto“, – mintimis dalijasi muzikos ekspertas.
A. Mamontovas prisimena ir dar vieną keistą faktą – tada per koncertus žmonės negalėdavo šokti. Jie turėdavo sėdėti savo vietose, po dainos paploti, geriausiu atveju, jeigu daina būdavo labai smagi, per dainą visi galėdavo darniai ploti.
„Jeigu kas nors atsistodavo, pradėdavo mojuoti rankomis, šonuose stovintys milicininkai išvesdavo žmogų, galėdavo sumušti ir dar pasodinti trims paroms. Tiesiog būdavo negalima. Kai pasikeitė santvarka, žmonės buvo taip pasiilgę šėlsmo, kad 90-ųjų pradžioje koncertai buvo tiesiog beprotiški. Žmonės lipdavo į sceną, šokdavo žemyn, susilaužydavo kaulus, sulaužydavo kėdes, susitrenkdavo galvomis, bėgdavo kraujas... Ir būdavo žiauriai smagu“, – tvirtina atlikėjas.
Antakalnio gimnazijoje vykusi pamoka yra LRT atvirų istorijos pamokų ciklo dalis. Pirmoji LRT organizuota atvira istorijos pamoka, kurios tema buvo „Septyni žingsniai svajonės link“, vyko praėjusių metų lapkričio mėnesį. Pamokoje dalyvavo žurnalistė, LRT Tyrimų skyriaus vadovė Indrė Makaraitytė, istorikas dr. Norbertas Černiauskas ir dokumentinių filmų kūrėjas, žurnalistas Rimas Bružas.
Plačiau – laidos įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
