Veidai

2020.02.01 07:00

Edita Mildažytė atvirai apie šeštąją dešimtį, santykį su vaikais ir bandymą namuose būti tik šeimos nare

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2020.02.01 07:00

Žurnalistę, prodiuserę, laidų vedėją Editą Mildažytę galima pamatyti ne tik televizijos ekranuose, bet ir jaukiai anūko vežimėlį stumdančią Vilniaus gatvėse. Artėjant gimtadieniui, ji sako su metais besijaučianti vis ramesnė, o energijos nepritrūkstanti todėl, jog nešvaisto jos, kur papuola. Eteryje visad ryški, sugrįžusi į namus E. Mildažytė nurimsta: „Visada stengiausi, kad namie būčiau tik šeimos narys.“

– Prieš pat pavasarį, vasario 28 d., minėsite 54-ąjį gimtadienį. Kokiomis nuotaikomis pasitinkate artėjančią sukaktį?

– Paprastai prieš gimtadienį daugelis būna ne ypač geros nuotaikos. Pasitaiko atvejų, kai, vienaip ar kitaip susiklosčius aplinkybėms, prieš pat savo gimimo dieną žmonės miršta. Matyt, tas mėnuo prieš gimimą iš tiesų būna neramesnis, sujauktas.

Vis dėlto sulig kiekvienu gimtadieniu darausi ramesnė ir užtikrintesnė. Žinoma, norėtųsi, kad viskas būtų kartu: ir jaunystė, ir grožis, ir išmintis, ir branda... Deja, taip nebūna, bet turiu pripažinti, kad antroji gyvenimo pusė man žymiai smagesnė, joje daug mažiau nerimo.

Paprastai per gyvenimą tenka peržengti keletą slenksčių. Moteriai tai būna trisdešimtas, penkiasdešimtas jubiliejus. Kadangi pasitikdama 50-ąjį gimtadienį išgyvenau didelį skausmą dėl vyro ligos ir netekties, tuo metu nespėjau suvokti ir įsisąmoninti to, kad perkopiau į šeštąją dešimtį. Visgi vėliau nustebau, kaip žmonės į tave reaguoja tada, kai tau iki 50, ir tada, kai tau per 50.

O veltui! Juk viskas taip pasikeitę – dabartiniai 50-mečiai yra tokie, kokie kadaise buvo 40-mečiai. Pažįstu ne vieną 70-ies sulaukusį žmogų, kuris vis dar gyvena aktyvų gyvenimą, keliauja, bendrauja ir mėgaujasi tuo, kad pagaliau gali daryti tai, ką nori, o ne tai, ką reikia. Žinoma, yra visokių: nepriklausomai nuo metų – amžinai jaunų ir amžinai senų.

– Prie kurių save priskirtumėte?

– Tikrai bent jau ne prie amžinai senų (juokiasi). Viskas priklauso nuo paties žmogaus. Juk svarbiausia, kad akys spindėtų.

Man atrodo neteisinga, kad mūsų visuomenėje vyrauja jauno žmogaus gyvenimo būdo kultas. Mums primetama daug dalykų, kurių visai nenorime ir kurių mums nereikia. O jei žmogus silpnesnio stuburo, jam gali atrodyti, kad tų dalykų reikia.

Visada galvojau, kad vaikus pagimdžiau ir auginau ne sau.

Vis prisimenu, kaip Vytautas Landsbergis sakydavo, kad užaugs nauja karta, kuri pakeis Lietuvą. Praėjo dvidešimt metų, ir kas užaugo? Nematau labai daug talentingų žmonių, dirbančių Lietuvoje. Pamenu operos solistę Sigutę Stonytę, kuri kadaise neišvažiavo į Vokietiją, nors ten jai buvo pasiūlytos kur kas geresnės darbo sąlygos. Paklausta, kodėl neišvyko, ji atsakė: „Pagalvojau, kad kažkas turi gerai dainuoti ir lietuviams.“

Šiandien to tarpukarinio idealizmo visai nebeliko. Žmonės į viską žiūri ir vertina paprastai, pragmatiškai. Atrodo, kad galutinis jų tikslas – nusipirkti kažkiek kvadratinių metrų. Tiesa, dabartinis jaunimas man patinka tuo, kad jie nieko nelaukę jau dabar leidžia sau daryti tai, ką nori. Pasirenka geriau neturėti pinigų ir didelių įsipareigojimų, bet daryti tai, ką nori patys, o ne jų tėvai.

O juk tai ir yra gyvenimo esmė ir prasmė. Gera, kaip paskutines gyvenimo akimirkas išgyvenantis žmogus sako: „Žinai, gyvenimą kabinau pilnu šaukštu ir dėl to esu labai laimingas.“

– Viename interviu sakėte, kad jaunystėje norėjote kuo greičiau ištekėti, išeiti iš tėvų namų, pradėti gyventi nepriklausomai. O kaip jautėtės tada, kai namus paliko jūsų vaikai?

– Labai gerai. Visada galvojau, kad vaikus pagimdžiau ir auginau ne sau. Esu labai laiminga, kad, pavyzdžiui, mano sūnus yra labai geras vyras savo žmonai. Matydama, kad ji džiaugiasi, suprantu, kad elgiausi teisingai.

Mūsų santykis su vaikais labai geras, atviras ir, mano kartos supratimu, labiau draugiškas nei tėviškas. Jeigu jiems reikia, visada atsiliepiu ir be jokių klausimų ar komentarų darau viską, kad tik jiems būtų geriau, bet kol manęs neprašo, nesikišu ir nelendu su savo patarimais. Pati iš vaikų irgi nieko neprašau ir nesiūlau projektų, kuriuos reikėtų įgyvendinti. Anksčiau sūnus Domas prieš Velykas atvažiuodavo susukti stalo, bet dabar pats turi du vaikus, tai stalą gal kaip nors susisuksiu pati (juokiasi).

– Kaip, augant vaikams, Jums pavyko tam tikra prasme atsiriboti, neprimesti jiems savo nuomonės, pažiūrų, taisyklių? Juk auklėdami vaikus, tėvai nori jiems perduoti savo patirtį, apsaugoti nuo klaidų, paprotinti... Beje, žinomų žmonių vaikams nelengva, paskui juos nuolat velkasi tėvų pavardės šleifas, kitiems įsivaizduojamai suteikiantis teisę lyginti ir vaiko talentus priskirti tėvų nuopelnams.

– Puikiai suprantu, kad esu kaip esencija, kurią reikia normuoti lašais. Man teko nuolat save kontroliuoti, kad namuose savo poreikiais, kalbomis ir interesais neužgožčiau vyro, vaikų. Visada stengiausi, kad sugrįžusi namo būčiau tik šeimos narys, o ne kas nors kitas. Tik kad mano vaikai turėjo laimę augti tarp pačių įdomiausių ir talentingiausių žmonių, kurie tiesiog buvo mūsų svečiai, kompanija, su kuria draugavome.

Ne kartą buvo situacijų, kurios mane labai įskaudino. Pavyzdžiui, mano dukra Rūta yra juvelyrė. Aš pati nemoku net televizoriaus nupiešti, ir, kaip juokauju, mano abi rankos kairės, tad visas Rūtos talentas ir profesinė sėkmė yra tik jos pačios nuopelnas.

Man teko nuolat save kontroliuoti, kad namuose savo poreikiais, kalbomis ir interesais neužgožčiau vyro, vaikų.

Todėl man labai skaudu ir pikta, kai jaunas žmogus, rengiantis savo parodas ir laimintis tarptautinius konkursus, viešojoje erdvėje nuolat pristatoma kaip „Mildažytės dukra“. Kartą atsiverčiau vieną portalą, žiūriu, kažkur apačioje įdėta žinia apie Vilniuje surengtą Rūtos parodą. Kitą dieną įsijungiu – vėl ta pati naujiena pirmoje portalo pozicijoje, tik antraštėje jau parašyta, kad parodos šeimininkė – Mildažytės dukra. Tą akimirką vos neapsiverkiau.

Aišku, vaikai man niekada to nesako, tačiau jiems reikia įdėti daug daugiau pastangų ir turėti žymiai kietesnį stuburą. Juk ir Arvydo Sabonio sūnus Domantas iš Saboniuko tik visai neseniai tapo Saboniu, nors talentas jo ne ką mažesnis.

– Pažįstantys Jus asmeniškai žavisi, kad realybėje ir ekrane esate visiškai tokia pati. Prieš kameras nedėvite kaukės? Nejau niekada nekyla noras pasislėpti, užsimaskuoti?

– Kaukės ne tik kad neturiu, bet ir nemoku turėti. Daug kas man sakydavo, kad esu artistiška ir kad turėjau būti artistė. Bet aš niekada nebūčiau galėjusi būti artistė!

Pamenu, jaunystėje mane susistabdė gatvėje ir pakvietė dirbti manekene. Išmatavo, atrinko į būrį... Bet kai mane aprengė tais škurliais, kurie man buvo visiškai negražūs, nesugebėjau atlikti vaidmens ir išnešti jų į sceną. Man jie nepatiko, ne aš juos sugalvojau, jie buvo tiesiog ne man.

Niekada neieškau progų sulošti partiją taip, kad man kažkas kada nors pasiteisintų.

Nemoku būti niekuo kitu, tik savimi pačia. Pavyzdžiui, niekada nesugalvočiau įteikti gėlių žmogui, kuris ateityje man būtų naudingas. Greičiau gėlių padovanosiu tam, kuris yra nematomas, užmirštas, arba tam, kuris man padėjo ir užkulisiuose susiuvo suplyšusias kojines. Niekada neieškau progų sulošti partiją taip, kad man kažkas kada nors pasiteisintų.

– Gal dėl to, kad prieš kameras Jums nereikia vaidinti ir persikūnyti, po daugiau nei 30-ies eteryje praleistų metų Jūs vis dar nepavargote ir nepanorote, kaip įprasta, pasislinkti už kadro?

– Kai lange išstovi tokią duobę ir žmonės vis dar pageidauja tave per tą langą matyti, to nepaisyti nevalia, nes Dievulis tokio šanso daugiau nebeduos. Be to, iš eterio gali išeiti vieną kartą, ir geriau tai padaryti skambant aplodismentams.

Mano didžioji problema yra ta, kad aš absoliučiai nemoku persikūnyti. Esu per daug atvira ir tikra, bet turbūt todėl taip ilgai ir gyvenu televizijoje. Prieš kameras esu tokia, kokia esu – visiškai neapsimetinėju, tik gyvenime dar ir keikiuosi (šypsosi). Tikiu, kad žmonės iš karto jaučia melą ir netikrumą.

– Iš kur semiatės tos, atrodytų, niekada neišsenkančios energijos?

– Tiesiog netaškau savęs nereikalingiems dalykams. Nedalyvauju jokiuose socialiniuose tinkluose, niekaip kitaip nekomunikuoju, nes taupau savo energiją. Viską, ką noriu pasakyti, pasakau per savo laidas. Beje, kad suformuluotum rišlų sakinį ir pasakytum ką nors tikrai naujo, reikia kažką tokio patirti arba labai gerai pasukti galvą ir paanalizuoti. O duoti viešą ataskaitą, ką aš kasdien veikiu... Aš ką, pasidalinsiu nuotrauka iš studijos ar montažinės?

Moku savo energiją nukreipti ten, kur reikia. Neužsiimu kitų žmonių perauklėjimu, vyrų perdarymu, aiškinimu vaikams, ką jiems daryti ir ko nedaryti. Suprantu, kad yra dalykų, kuriuos gali pakeisti, ir tokių, kuriuos turi priimti. Pavyzdžiui, man labai nepatinka tatuiruotės, bet mano vaikas išsitatuiravęs. Niekada jam to nesakiau, nes jei man nepatinka, tai aš ir nesitatuiruoju (šypsosi).

Iš eterio gali išeiti vieną kartą, ir geriau tai padaryti skambant aplodismentams.

Nors niekas tuo netiki, namuose esu labai rami. Tiesa, esu greitadarbė – moku dirbti greitai, ilgai ir produktyviai. Atsimenu, mano amžinąjį atilsį vyras Gintautas vis sakydavo: „Dieve, dieve, Editėle, kokia tu darbšti. O įsivaizduoji, kaip mes gyventume, jeigu ir aš šitaip dirbčiau?“

– O kur energiją nukreipiate laisvalaikiu?

– Jo turiu nedaug. Nuo pirmadienio iki penktadienio dirbu visą darbo dieną, savaitgaliai lieka būtiniausiems reikalams atlikti. Laukiu, kol pasibaigs laidų filmavimo sezonas, kad galėčiau apsilankyti pas odontologą. Laimei, nieko neskauda (juokiasi).

O laisvalaikiu mėgstu žiūrėti televizorių, keliauti. Dažnai važinėju ir po visokius Lietuvos miestelius, kaimelius. Pirma su laidos „Daiktų istorijos“ vedėju Sauliumi Pilinkumi aplekiam visą Lietuvą, o paskui jau pasiimam operatorių ir sugrįžtam filmuoti medžiagos laidoms.

Taip pat mėgstu vaikščioti. Darbo dienomis einu 7–8 kilometrus, o savaitgaliais, vežiodama anūką Juozą, nužingsniuoju beveik 18 kilometrų. Kol jis tris valandas miega, riedame aplink Vingio parką, tada senamiesčiu, palei miesto sieną, užsukame į Sereikiškių parką, nueiname į Katedros aikštę. Jei išgirstu, kad mažasis ima kniurzėti, pasileidžiu savo vaikų namų link per Gedimino prospektą, o jei ne, tada dar keliauju paupiu, kur grynesnis oras.

Nevengiu namuose daryti vakarėlių dėl to, kad nenorėčiau plauti indų ar baiminčiausi, kad kas nors suteps mano kilimą.

Kartu sudėjus, turiu trylika vaikų ir anūkų. Deja, šiuo metu artimiesiems skiriu labai mažai dėmesio. Mama man dėl to vis priekaištauja. Tiesa, nepasakytum, kad jai arti 80-ies, mes nedaug kuo skiriamės. Ji neišpasakytai jaunatviška ir gyvybinga, nepaiso problemų ir visada ieško sprendimų tol, kol randa. Kitas, turėdamas jos sveikatos problemų, greičiausiai gulėtų paslikas.

– Kaip atrodo Jūsų namai? Į juos sugrįžtate kaip į ramybės uostą, jaukių, o gal griausmingų susibūrimų vietą?

– Mūsų namai labai skirtingi. Paprastomis dienomis jie būna labai ramūs, tačiau užtenka atvažiuoti vaikams, ir jie pavirsta, kaip aš sakau, balaganu. Vis juokiuosi, kad mano vaikai gal turi kokį maisto radarą. Vos tik kokia proga sugalvoju pagaminti daugiau, jie sulekia iš visų kampų. Būna, kokią antrą valandą nakties sakau, kad jau eitų namo, o jie tik numoja ranka ir varo mane į lovą. O jei lieka nakvoti, rytais namuose vis skamba daina: „O, kaip norėčiau aš vėl sutikti rytą pas mamą...“

Nevengiu namuose daryti vakarėlių, nėra taip, jog nenorėčiau plauti indų ar baiminčiausi, kad kas nors suteps mano kilimą. Dėl to nesijaudinu, ir jau kai namie būna triukšminga, tai būna triukšminga kaip reikiant. O smagiausia kaimynams turbūt tada, kai išvažiuoju ir namuose lieka sūnus Mykolas. Kai po išvykos grįžti namo ir ant stulpo prie namo randi prikabintą grafiką ir taisykles, kaip dera gyventi šio daugiabučio gyventojams, nori nenori imi įsivaizduoti, ką tie namai matė.

– Neišsigąstumėte, jei tos sienos prabiltų?

– Niekada neturėjau iliuzijų, kad mano vaikai nedaro to, kas yra blogai. Visada galvojau, kad jie tai daro. Manau, jie ir nebandė to slėpti.

– Įsteigėte paramos fondą „Bėdų turgus“, esate labdaros akcijų „Kalėdų sriuba“ ir „Nupirk duonos alkstantiems“ sumanytoja, inicijavote dešimtis paramos ir padėkos renginių. Esate padėjusi ne vienai šeimai. Ar nuolat skleisdama gerumą, iš gyvenimo sulaukiate to paties?

– Man žmonės iš tiesų yra geri. Jie mane mėgsta, ir aš juos myliu. Kadangi turiu dvasinio pajautimo ir man užtenka parako su žmonėmis kalbėti sąžiningai, man nereikia stengtis daryti labai didelių fokusų, kad mano kuriamos laidos ir istorijos būtų žiūrimos ir mėgstamos.

Manau, man pavyko sujudinti ir sugalvoti daugybę dalykų būtent tada, kai to reikėjo. O už visą tą pagalbą iš vyresnės kartos žmonių jaučiu pagarbą. Beje, „Bėdų turgaus“ paramos fondas vis dar tebegyvuoja ir teikia paramą.

Dabar, kai visos gerumo akcijos tapo rutina ir įprastiniais minėjimais, man pasidarė nebeįdomu, o ką nors kuriant labai svarbu, kad įdomu būtų tau pačiam. Tik tada, kai darai tai, kas tave patį nuoširdžiai domina, atsiranda grupė žmonių, kuriems atrodo taip pat.

Televizijos istorija. Edita Mildažytė
Gimę tą pačią dieną. Edita Mildažytė
Vakaro autografas. Žurnalistė Edita Mildažytė

Taip pat skaitykite