Veidai

2020.01.31 07:13

Su kitokia savimi po skyrybų susipažinusi Asta Stašaitytė: dar ir dar mėginome įsitikinti, ar esame teisūs

Po skyrybų žinoma laidų vedėja Asta Stašaitytė save pažino liūdną ir tai jai nepatiko, tačiau LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimo spalvos“ ji teigia nustojusi neigti kai kurias savo puses. Paklausta, ar širdies dar neaplankė nauji jausmai, ji tik šypteli, o prisiminusi save skyrybų sukūryje didvyrės nevaidina: „Tai buvo ilgas, labai skaudus procesas.“

„Pažadų ką nors radikaliai keisti nuo Naujųjų seniai nebedaliju“, – šypsosi Asta Stašaitytė. Iš pradžių gyvenime turi susitvarkyti paprastus dalykus tam, kad pajudėtų didieji planai, įsitikinusi garsi televizijos laidų vedėja. Praėjusieji metai į jos gyvenimą atnešė daug kardinalių permainų, tačiau drauge – ir aibes vertingų atradimų.

„Planai tik tokie: šiais metais išsaugoti tai, ką pernai atradau, užfiksavau, pasidėjau į savo lobių dėžutę – gerą dalyką ar gerą žmogutį. Ir neišbarstyti nei tų savybių, nei atradimų, nei tų žmonių. Ką pasidėjau į skrynutę? Jau užuodžiu gyvenimo vienam privalumus – dar tik užuodžiu, bet tikrai yra kvapnių dienų. Fiksuoju tas dienas, kad dominuotų gyvenimo vienam pliusai, o ne minusai. Tomis savaitėmis, kai vaikai yra pas tėtį, aš gyvenu visai viena. Patikėkite, tai buvo išbandymas“, – neslepia moteris.

A. Stašaitytė atvirauja, jog prieš keletą metų įvykusios skyrybos padiktavo visiškai naujas patirtis. Visą gyvenimą žmonių apsuptyje besisukančiai laidų vedėjai iš pradžių tokia vienatvė buvo šokas.

„Sunku ir krosą pradėti lakstyti, jei esi nelakstęs, o aš šitiek metų negyvenusi viena – dvidešimt. Tai pakankamai daug, kad atprastum nuo tylos namie, nuo savo minčių, nuo įpročio, kai tau nejauku, greit apsikabinti kitą arba būti reikalingai vaikams. Nepasisekė darbe, bet kokia aš reikalinga vaikams. O čia staiga tu vienas su savimi: ar liūdnas, ar linksmas. Yra ko mokytis – visiškai nauji, įdomūs potyriai.

Tad į tą skrynutę dedu sau mažą medalį. Nesakau, kad labai noriu savaitėmis būti viena. 2019 metais jau išdrįsau leistis viena į kelionę. Visai savaitei visiškai viena! Ir tik apie trečią atostogų dieną aš radau save – lėtai lėtai einančią gatve. Negalėjau patikėti, nes pirmas dienas ėjau pagal planą – greitai, padaryti tą, tą ir staiga... Pramuša“, – pasakoja ji.

Niekada viena neatostogavusi A. Stašaitytė pažymi esanti kompanijos žmogus, o vienišos atostogos privertė pripažinti sau ne tokius ir malonius dalykus.

„Mano meilė, aistra, mano visas gyvenimas yra žmonės ir aš tuo didžiuodavausi. Bet ką reiškia kiti? Aš esu savo gyvenimas. Ir 2019 metais man teko sau tai ištarti. Kad tai buvo priedanga, ne tiek puikybė, kiek baimė pasakyti sau: na, savęs nelabai mėgstu. Kaip tu būsi laimingas su kitu, jei esi nelaimingas su savimi?“ – svarsto pašnekovė.

Pačiame jėgų žydėjime sužinojau, kad likau be televizijos projekto. Tada tie keli kilogramai nukrito iš streso.

Žinia, kad A. Stašaitytė LRT TELEVIZIJOJE ves laidą „Duokim garo!“ iš pradžių daugeliui nuskambėjo kaip pokštas. Kai kurie, pasak jos, netgi siūlė grįžti į ankstesnį darbą, nes šis neva moteriai netinka. Tačiau pačiai laidų vedėjai naujasis amplua patinka. Be to, muzikinės laidos užkulisius ji pažįsta iš anksčiau.

Su nauju darbu teko priimti tuziną naujovių. Prisijaukinti ir permainų nemėgstančius žiūrovus, ir naujus kolegas, ir ilgus LRT koridorius.

„Grimerinė, sakyčiau, kaip nuo Šeškinės iki Karoliniškių. Bet pliusas, kad eidamas koridorium sutinki Kelmickaitę, Tetą Betą, Laimą Kybartienę, Ritą Miliūtę. Žodžiu, visas legendas. Grimerinių čia daug ir visokių – ir gražių, ir didelių. Sveiki, sveikos, visos užimtos?“ – pasakoja A. Stašaitytė.

Pusmetis „Duokim garo!“ laidos kėdėje moters gyvenime pakurstė naujų liepsnų: „Ten yra daug dalykų. Tai visiškas pozityvas, dozė gerosios energijos. Tai žmonės, kurie neatlygintinai laisvalaikiu dainuoja, šoka, patys siuvinėja kostiumus. Per televiziją neįmanoma visko ištransliuoti. Studija pulsuoja energija, entuziazmu, tikėjimu, kad reikia tai daryti, kad negalime užsiliūliuoti tik moderniais dalykais, kad esame niekas be savo šaknų, o tai ir folkloras.

Mane tai įkvepia. Veidai, kai jie patenka į sceną, tokie laimingi. Iš to pasisemiu daug gražaus pavyzdžio, kad galima gyventi idėja, kad hobis gali būti ne tik pramoga, bet ir misija. Ten žmonės, kurie man patinka, ir aš rimtai svarstau nueiti į kokį kolektyvą.“

Gyvenimo spalvos. Atstumtiesiems padėjusi Asta Stašaitytė: žmonės apsimeta, kad narkomanų nėra

Žaizdas laižėsi ne po skyrybų, o suvokusi, kad jos gali įvykti

A. Stašaitytė negaili komplimentų savo naujiesiems kolegoms. Ji pabrėžia netoleruojanti intrigų ir nesanti pakanti pakeltam tonui, tad su „Duokim garo!“ kolektyvu jai labai gera – ten, anot pašnekovė, tokių pelėsių nėra, o tai – didelė dovana.

Akylesni bičiuliai nepraleido pro akis ir dar vieno A. Stašaitytės pokyčio – staigiai ištirpusių 12 kilogramų. Tačiau moteris atvira – nieko neatsitiko, ji sveika, o svoris tiesiog nukrito per vasarą, kai graužė nežinia, kokiame televizijos projekte dirbs. Vis tik greitai 30-metį televizijoje švęsianti laidų vedėja per šį laikotarpį nedirbo vos 9 mėnesius, tačiau ir ši pertrauka buvo pasirinkta sąmoningai.

„Pačiame jėgų žydėjime sužinojau, kad likau be televizijos projekto. Tada tie keli kilogramai nukrito iš streso“, – pasakoja ji.

Šiandien išbarstytų kilogramų A. Stašaitytė stengiasi tiesiog nesusirinkti atgal. Tam padeda kelios griežtos taisyklės: daug vandens, ne mažiau kaip 7 valandos miego, bet pageidautinos 8-ios, ir – jokių vakarienių.

Po skyrybų nebelabai buvo ko laižyti. Mes seniai buvome išsiskyrę. Santuoka ar skyrybos – ne antspaudas. Buvo likę techniniai dalykai.

Dar vienas televizijos laidų vedėjos atradimas – ilgi pasivaikščiojimai: „Nusipirkau kedus, kuprinę ir dabar nepajaučiu, kur dingsta 40 minučių. Pasineriu į tokią meditacinę būseną, bet viską matau, girdžiu, džiaugiuosi.“

Galbūt nauji įpročiai, spindinčios akys reiškia, kad laidos herojės širdis nebelaisva? Laisvoje Lietuvoje visos širdys laisvos, sako ji, tačiau prisipažįsta neturinti jokio kavalieriaus.

Paklausta apie buvusios santuokos žaizdas ir ar pavyko jas išsilaižyti, A. Stašaitytė susilaiko nuo išsamių komentarų, tačiau ir nevaidina, kad viskas ėjosi kaip sviestu patepta.

„Tai asmeniška. Bet po skyrybų nebelabai buvo ko laižyti. Mes seniai buvome išsiskyrę. Santuoka ar skyrybos – ne antspaudas. Buvo likę techniniai dalykai: išsinešti daiktus, kūnus į skirtingus namus, susitarti, kaip prižiūrėsime vaikus. Visa tai darėme tada, kai emocijos buvo suvaldytos, išsikalbėta, atskirai apsiprasta su situacija. Buvo pasitarta su psichologais, kaip tai pateikti vaikams, viskas išsiaiškinta. Tik tada pasakėme draugams, kai vaikai jau buvo apsipratę, kad gyvens atskirai. Šeimoje mes seniai viską atlikome.

Todėl po skyrybų nebebuvo ko laižyti, reikėjo pratintis prie naujo gyvenimo ritmo, grįžti pas senus kaimynus į savo gimtąjį Užupį. Ilgas, labai skaudus procesas, bet laižytis žaizdų... Žaizdas laižytis reikėjo tada, kai pirmąkart supratome, kad gali būti visaip. Tada laižėmės, ir kartu, nors tai nebuvo lengva. Kad apsaugotume vaikus, kad nesuskubtume su savo sprendimais, dar ir dar mėginome įsitikinti, ar esame teisūs“, – pasakoja ji.

Kai esi būryje žmonių, šeimoje, namie, vis tiek pasislepi. Esu artistiškos prigimties, todėl labai greitai galiu įsijausti į bet kokį vaidmenį. Ir aukos, ir linksmintojos, ir smagios kaimynės. „Neleisk sau liūdėti“, – taip save mokiau, o dabar ne.

Pradėjusi gyventi viena A. Stašaitytė teigia atradusi ne tik naujų dalykų savo aplinkoje, bet apskritai – kitokią save. Ne tą „raudonplaukę kvatoklę“ ar „nepamainomą optimistę“, kaip ją mėgsta tituluoti spauda. Kitokią Astą.

„Neramią, kartais per liūdną... Sau tokia nepatikau, bet dabar manau, kad valio! Užtat tikrą. Kai esi vienas, esi nepatenkintas, koks esi. Reikėjo laiko suprasti: „Valio, čia tu, laba diena, Asta.“ Ta kita Asta sako: „Na, nepatinka man, ko tu čia be priežasties liūdna?“ Tada sakai sau: „Bet šiandien aš liūdna, o ką mokame veikti, kai esame liūdnos Astos?“ Tai tikrai nauji potyriai.

Kai esi būryje žmonių, šeimoje, namie, vis tiek pasislepi. Esu artistiškos prigimties, todėl labai greitai galiu įsijausti į bet kokį vaidmenį. Ir aukos, ir linksmintojos, ir naudingos, ir smagios kaimynės. „Neleisk sau liūdėti, kokia prabanga liūdėti, greitai ką nors veik“, – taip save mokiau, o dabar ne. Buvo dvasinių pokalbių ir psichologų pagalba, kai tiesiog tave moko priimti save. Po truputį tos pamokos tampa naudingos. „Labas, liūdesy, kaip įdomu, kas tu toks?“ Nebebėgi nuo jo. Tai tokios naujos spalvos“, – kalba pašnekovė.

Naujas darbas, nauji potyriai, naujas, lėtesnis gyvenimo tempas. Ar A. Stašaitytė šiuo metu laiminga? Be abejo, sako ji.

„Dabar turiu laiko, prabangos pasvarstyti, iš ko norėčiau, kad mano laimė susidėtų. Laimę mes priimame kaip kokį kodą ir nesuprantame, kas tai yra. Dabar aš renku po raziną, kas ta mano laimė būtų. Dar tame indelyje trūksta kai kurių ingredientų, kad galėčiau pasakyti – viskas, galiu mirti 100 proc. laiminga arba fiksuojam šitą gyvenimą ir nieko jame nekeičiam“, – teigia laidos herojė.

Žmonės smerkia vien už tai, kad padeda ŽIV infekuotiems asmenims

Laidoje „Gyvenimo spalvos“ A. Stašaitytė vyko į Kauną. Jos laukė ypatinga diena be šokių, dainų ir kapelų – skirta savanorystei samariečių bendrijoje.

Lietuvos samariečių bendrijos labdaros ir paramos punkte Kaune iš Lietuvos ir užsienio šalių priimama parama, skirta nepasiturintiems bei kitoms organizacijoms, kurios remia vienišus žmones, senjorus ir visus, kam reikia pagalbos.

Ši diena, pasak laidos herojės, buvo neįprasta ne dėl to, kad reikėjo rūšiuoti rūbus, o dėl sutiktų žmonių: „Kai atėjau į „Duokim garo!“, dėl žmonių lygiai taip pat nustebau. Čia sutikau tokių pat šviesuolių, kurie savo laisvalaikiu eina daryti prasmingo darbo, užuot verkę, kokie jie nelaimingi, vieniši. Ten visos onutės ir marytės pakeistais klubais, sąnariais, ir visi jie eina padėti kitam. Didžiausia dovana sutikti tokius žmones.“

Labdaros parduotuvių, kurių vienoje savanoriavo A. Stašaitytė, funkcija dvejopa. Viena klientų grupė – socialiai jautrūs žmonės, kuriems dalijama parama. Kitoje, rėmėjų grupėje, galite būti ir jūs. Pirkdami drabužius ar daiktus čia, jūs darote gerą darbą – savo pinigais paremiate kitas samariečių veiklas.

Nelinkiu niekam priklausomybės, bet tie, kurie ją įveikia, kartais laimingesni už tuos, kurie neturėjo bėdų.

Laidų vedėjos laukė dar viena užduotis – šįkart konkreti: atrinkti septynis vyriškų drabužių komplektus organizacijai „Rigra“, kuri rūpinasi ŽIV infekuotais narkomanais.

„Atrinkti rūbus konkretiems žmonėms buvo kur kas labiau jaudinantis darbas, negu rūšiuoti. Buvo jautru, žiūrėjau, kad striukė būtų šilta, nes nežinau, ar tas žmogus turi namus“, – mintimis dalijosi A. Stašaitytė.

Atrinktus drabužių komplektus ji drauge su samariečiais gabeno į paramos fondą. Jos laukė dar daugiau emocijų ir susitikimas su gyvenimo užgrūdintu žmogumi – ŽIV infekuotu asmeniu, kuris A. Stašaitytei pasirodė tikras šviesuolis.

Laidoje „Gyvenimo spalvos“ jo veido nebuvo galima parodyti, tačiau svarbu pažymėti tai, jog jis savo veido rodyti nebijo – tai visuomenė bijo tokių žmonių.

„Jie negali rodyti savo veido, nes paskui jam užtrenks duris, kaimynai sakys: neliesk laiptinės durų. Labai daug sveikų žmonių, kurie neperėjo jokių sunkumų, man kartais atrodo kur kas tamsesni, palyginti su tais, kurie susitaikė su savo liga, sugebėjo tai priimti kaip dovaną. Nelinkiu niekam priklausomybės, bet tie, kurie ją įveikia, kartais laimingesni už tuos, kurie neturėjo bėdų“, – sako pašnekovė.

Fondui „Rigra“ vadovauja Gražina Aleksaitienė. Būtent ji ištiesė kalbintam šviesuoliui tvirtą pagalbos ranką brendant iš narkotikų liūno. Pasak vadovės, fondas sunkiai gauna paramą, nes visuomenė vis dar skeptiškai žiūri į narkotikų vartotojus ir ŽIV infekuotus asmenis.

G. Aleksaitienė su ašaromis akyse prisipažino ir pati esanti diskriminuojama vien dėl to, kad ryžosi padėti šiai visuomenės grupei.

„Kitiems atrodo, kad normalus socialinis darbuotojas, įgijęs magistro laipsnį, negali dirbti tokio darbo. <...> ŽIV Lietuvoje plinta. Kad ir kaip būtų, nors skaičiai nėra labai dideli, bet didėja“, – pažymi ji.

A. Stašaitytė neslepia ir pati turinti priklausomų draugų, tad ši tema jai nesvetima. Anot jos, didesnė beprotystė neigti, kad tokie žmonės šalia mūsų.

„Visuomenė, kuri save vadina sveika, apsimeta, kad narkomanų nėra. Tai kurie didesni kvailiai? Ar tie, kurie, būdami sveiko proto, neigia, ar tie, kurie jau, deja, švirkščiasi? Man didesni kvailiai atrodo sveikieji, kure neigia, ignoruoja, smerkia. Tai yra beprotystė arba žinių neturėjimas“, – kalba laidos herojė.

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Gyvenimo spalvos. Atstumtiesiems padėjusi Asta Stašaitytė: žmonės apsimeta, kad narkomanų nėra