Veidai

2020.01.30 06:24

Kalbant su augintine Meška Ritos Miliūtės balsas pasikeičia: ji su manimi gali daryti, ką nori

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.01.30 06:24

Prieš pusantro mėnesio laidoje „Langas į valdžią“ debiutavusi žurnalistės Ritos Miliūtės augintinė Meška jau tapo tikrų tikriausia eterio žvaigžde. „Net neabejoju, kad pašnekovams pamatyti ją studijoje yra kur kas smagiau nei mane“, – portalui LRT.lt sako R. Miliūtė. Žurnalistė pasakoja, kad ir pati šunims atsispirti negali, o sutikusi keturkojį ji iškart suminkštėja.

– Laidą „Langas į valdžią“ drauge su jumis vedanti Jorkšyro terjerė Meška veikiausiai greitai užkariavo gerbėjų simpatijas, galbūt praeiviai gatvėje jau kalbina keturkoję televizijos žvaigždę?

– Praeiviai nekalbina, tačiau kai nešuosi ją LRT koridoriais, kolegos sveikinasi ne su manimi, o su Meška.

– Veikiausiai ir pašnekovai nudžiunga pamatę Meškos akis.

– Net neabejoju, kad jiems pamatyti Mešką yra kur kas smagiau nei mane. Iš tiesų laida „Langas į valdžią“ yra kitokia nei iki šiol mano vestos laidos, joje stengiamės šiltai ir žmogiškai pasikalbėti su laidos svečiais, o Meška, manau, tam labai padeda.

– Papasakokite apie Mešką daugiau, ar seniai ji atkeliavo į jūsų namus?

– Pas mane Meška gyvena jau šeštus metus. Prieš tai turėjau Labradoro retriverių veislės kalytę, ji už Mešką buvo gerokai didesnė. Kai jos netekau buvo labai skaudu ir liūdna, netgi sakiau, kad kito šuns nebeturėsiu.

Tačiau po kurio laiko supratau, kad be šuns gyventi negaliu, ir rinkausi šunį, kuris būtų visiškai nepanašus į labradorę ir kuo mažiau ją primintų. Taip mano namuose atsirado Meška, kuri labradorą primena tik tuo, kad yra tyli ir daug miega.

Pamačiusi ar ant rankų paėmusi šunį suminkštėju.

– Kaip Meška tapo televizijos laidos vedėja?

– Kai laidai „Langas į valdžią“ buvo sukurtos dekoracijos, su LRT prodiuseriu Mariumi Sipariu juokavome, kad studijoje esančiame narvelyje galime įkurdinti kokią nors pliušinę papūgą. Tačiau vėliau pagalvojome, jog šuo studijoje būtų kur kas geresnė idėja.

Kai Marius pasiūlė atsivesti Mešką, sakiau, kad ji filmuotis nenori, vis dėlto nutariau pabandyti. Taip ji atsirado televizijoje. Nepamenu jokio kito šuns, kuris Lietuvoje būtų nuolatinis laidos vedėjas, galbūt kažką panašaus kažkada darė senbernarė Dora, bet kiti šunys pasirodydavo tik epizodiškai. Todėl Meška kol kas neturi pažįstamų šunų-laidų vedėjų, su kuriais galėtų pasidalyti patirtimi.

– Sakėte, kad ji yra tyli ir mėgsta pamiegoti, studijoje ji jaukiai įsitaisiusi ant kelių ramiai klausosi pokalbių... Tiesa, savo socialiniuose tinkluose kartais pasidalijate nuotraukomis, kaip jūsų laukdama į prieškambarį ji atitempia viską, ko jums gali prireikti, pavyzdžiui, kojines ar kokį drabužį. Galbūt namuose ji ne tokia ir rami...

– Studija – didelė ir kol kas jai dar neįprasta erdvė, todėl geriausiai ji jaučiasi man ant kelių ir būna labai rami. Tačiau grįžusi namo ji išsidūksta, o kartais ir paloja, ypač ant kurjerių, pristatančių maistą į namus. Nesuprantu, kodėl. Rodos, turėtų džiaugtis – juk man maisto atneša, tačiau atrodo, kad ji juos užuodžia vos įžengusius į laiptinę ir, jei tik galėtų, suėstų per uždarytas duris. (Juokiasi.)

– O ar šunybių yra iškrėtusi?

– Kadangi Meška nedidelė, jos šunybės taip pat mažos. Tokiais smulkiais dantukais didelių rūpesčių nepridarysi. Tiesa, užlipusi ant fotelio buvo apgraužusi porankį. Tačiau aš jo nekeičiu – man kažkaip gražu ir visiems pasakoju, kad tai mano šuo sugraužė.

– Dažnas savo šunis pavadina asmeniniais treneriais, dėl kurių dažniau tenka išeiti pasivaikščioti ir išjudinti sustingusius raumenis.

– Aš labai mėgstu pasivaikščioti, tačiau Meška – tikrai ne. Žinoma, su šunimi pasivaikščioti būna daug smagiau nei vienai, bet Meškai nepatinka automobiliai ir triukšmas. Vos tik paleidžiu ją ant šaligatvio, ji dažniausiai atsistoja ant galinių letenėlių, priekines įremia man į kelius ir prašosi ant rankų. Ji laksto tik kokiame nors atokesniame miesto kampelyje ar kaime, kur nėra nei transporto, nei daugybės garsų. Tiesa, nemažai šunų bijo fejerverkų pokšėjimo, o Meška ne.

– Galbūt Meška dabar į kirpyklą dažniau užsuka? Vis tik reikia pasiruošti eteriui...

– Kol kas tokio noro neišreiškė. Į kirpyklą ji eina todėl, kad man taip patogiau ir gražiau. Man labai patinka šunys, nepasislėpę po ilgu kailiu ir, kaip Meška, iš tiesų yra šiek tiek panašūs į meškiukus.

Net neabejoju, kad pašnekovams pamatyti Mešką yra kur kas smagiau nei mane.

– Atsiranda vis daugiau gyvūnams draugiškų vietų, gal ir augintinę pasiimate į miestą ar kavinę?

– Kartais pasiimu, tačiau nepasakyčiau, kad gyvūnams draugiškų vietų yra labai daug. Ypač palyginus su kitomis Vakarų valstybėmis. Tarkime, jei po filmavimo keliaujame namo ir reikia užsukti į parduotuvę, prie durų visuomet pasitinka ženklas, draudžiantis šunims užeiti. Ką gali padaryti šuo, kurį nešiesi ant rankų?

Pavyzdžiui, yra valstybių, kuriose užėjęs į drabužių parduotuvę prie matavimosi kabinų neretai gali pamatyti šunį ar net du, kurie ramiai laukia savo šeimininkų ir kitiems pirkėjams neužkliūva. Ten visai kitoks požiūris į šunį.

– Kai kalbate apie Mešką arba su ja, jūsų net balso tembras pasikeičia. Dažnai žmonės nustemba pamatę jus visai kitokią, nei yra įpratę matyti eteryje?

– Turbūt visi, matę laidą „Langas į valdžią“, sako, kad su Meška aš atrodau visai kitaip nei kitose savo laidose. Tačiau mano pažįstamų niekas nestebina, jie jau žino, kad jei paplonintu balsu sakau „Meškyte, ką čia padarei?“, reiškia, kad ją baru. Ji su manimi gali daryti, ką nori. Kaip ir visi kiti šunys. Pamačiusi ar ant rankų paėmusi šunį suminkštėju.

Langas į valdžią. Stebuklingų galių turintis vanduo, ministro paieškos ir pokalbis su Linu Linkevičiumi

Taip pat skaitykite