Veidai

2020.02.03 08:06

Simona Nainė prisiminė prieš santuoką išgyventas skyrybas su Jonu: pats taip nusprendė ir pats keliais sugrįžo

Apie vaikus jau galvojantys Simona ir Jonas Nainiai įsitikinę – bus daug geresni tėvai brandžiame amžiuje, nei būtų buvę 25-erių. Nors dabar džiaugiasi laime, sėkme ir pripažinimu, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ jie prisiminė kelią iki šiandienos – o jame būta daug ko: ir skyrybų, ir psichologinių problemų, o Jono gyvenimą apkartino netikėtas atleidimas iš mylimo darbo.

Kad ir kokie laimingi šiandien atrodo Simona ir Jonas Nainiai, jųdviejų santykiams yra tekę patirti ne vieną išbandymą. Net ir draugystė iki vedybų nebuvo sklandi, o šios poros meilės istorija prasidėjo daugiau nei prieš trylika metų, kai jiedu susipažino internetinėje pažinčių svetainėje. Kad ir kaip tada juodu buvo apsvaigę nuo meilės, po kurio laiko Jonas, supratęs, kad jausmai išblėso, Simoną paliko. Skamba keistai, bet anomis trumpalaikėmis skyrybomis pora iki šiol labai džiaugiasi. Jie įsitikinę – jei nebūtų buvę to išsiskyrimo, galbūt jiedu net nebūtų sukūrę šeimos.

„Jeigu reikėtų atsukti laiką atgal, tai tai reikėtų pakartoti. Aš visada žinojau, bet Jono galvoje susidėliojo viskas taip, kaip turi būti. Jis buvo skyrybų iniciatorius ir jam reikėjo susivokti, ar aš tikrai esu tas žmogus, su kuriuo jis nori nugyventi visą gyvenimą, ar jis mane įsivaizduoja savo žmona, savo būsimų vaikų mama ir t. t. Jis pats padarė tokį sprendimą, o paskui pats keliais ir atėjo“, – pasakoja Simona.

Tačiau Jonas atviras – jei skyrybos nebūtų buvusios trumpalaikės, nežinia, kaip viskas būtų dabar, tačiau tada jis tvirtina supratęs, kokia jam išties svarbi Simona. „Aš turėjau užsidėjęs rožinius akinius ir įsivaizdavau, kad esu pasaulio bamba“, – sako sunkiai žvaigždžių liga anuomet persirgęs laidos herojus.

Daugybė veiklos, beprotiškas tempas, gausybė kelionių ir vakarėlių – visa tai nepraėjo be pasekmių. Simonai po kiekvieno vakarėlio publikuojamos Jono nuotraukos su merginomis kėlė pyktį – taip įtampa augo, kol galiausiai viskas sprogo. Dėl to savo kaltę pripažįsta ir pati Simona.

„Niekada dėl santykių krizės arba skyrybų nebūna vieno kalto. Tai padaro abu žmonės. Galiu sakyti, kad čia Jonas mane paliko, – ne, aš ir pati prie to jį tikriausiai privedžiau tuo, kaip elgiausi, kokia buvau“, – teigia ji.

Sėkmingomis veiklomis užsiimanti pora sako, kad sėkmė ir pripažinimas nebuvo dangaus malonė. Tai, ką turi dabar, jie susikūrė patys be niekieno pagalbos. Nors atrodo, kad Nainiai – itin šiuolaikiški, jie santykius grindžia įprastomis vertybėmis, tokiomis, kokias puoselėjo jų tėvai. Jiems duota vedybų priesaika nėra vien privalomi žodžiai, kuriuos ištaria kiekviena besituokianti pora. Ir dėl tokių pažiūrų, ko gero, dabar daugelio jie būtų vadinami senamadiškais.

Sėdėjau ant lovos ir verkiau, nes suprantu, kad, pavyzdžiui, man reikia į darbą, bet mano kūnas negali, aš esu išsunkta žmonių, nieko savo nebeturiu, viską išdalinau visiems kitiems ir nebesusirenku savęs.

„Abu žmonės turi stengtis vienas dėl kito. Visko būna, matome – meilė baigėsi, žmonės nesutaria, neranda sprendimo net kažkur eidami gauti pagalbos, mato, kad nugyvens visą gyvenimą ir sakys – „nugyvenau nelaimingą gyvenimą, nes šeimoje buvau nelaimingas“. Tokiu atveju, manau, neverta žmonėms kartu gyventi. Turi būti gerai abiem ir kol abudu žmonės norės išsaugoti šeimą, visada ras sprendimą“, – mintimis dalijasi Simona.

„Išsigydyti“ perfekcionizmą padėjo kvėpavimo kursai

Perfekcionizmas ryškėja ne tik poros požiūryje į santykius ir šeimą. Tokie pat idealistai jie ir kasdieniuose darbuose bei visose veiklose, kad ir kuo užsiimtų. Kita vertus, abu pripažįsta esantys labai skirtingi. Simona sako, kad yra visiškas degtukas, o Jonas – ramybės įsikūnijimas. Todėl vienas iš kito nuolatos turi ko pasimokyti. Iš savo antrosios pusės Jonas nori išmokti tvarkingumo, o Simona stengiasi susitaikyti su kai kuriomis mylimojo savybėmis ir dėl nieko nebumbėti – nuo priekaištų juk niekas nesikeičia.

Simona ir Jonas Nainiai atviri: jei nebūtų buvę sunkumų – neaišku, ar dabar būtume kartu

„Noriu Simai įtikti, kad namai visada būtų labai labai tvarkingi ir švarūs. Suprantu šitą logiškai, labai noriu, bet man dar neišeina“, – prisipažįsta Jonas.

Tačiau Simona pažymi jau išmokusi į netvarką reaguoti ramiai ir atlaidžiai, o jei išmėtyti batai labai erzina – sako, geriau pačiai susitvarkyti: „Jis toks yra, bandyti jį kažkaip pakeisti, prievartauti – ar jam bus malonumas grįžti į tokius namus? Jam čia bus katorga. Jis eis ir galvos: o Dieve, ne ten padėjau, nepadariau. Jis niekada neatsipalaiduos, nesijaus namuose gerai.

Aš išmokau, kad man reikia nusileisti. Na, nepatinka ta netvarka, tai paimk ir susitvarkyk, pasisamdyk namų tvarkytoją, kad ji tau sutvarkytų. Išmokau atsipalaiduoti ir, jeigu matau, kad pridėta milijonas batų ir neturiu jėgų [sutvarkyti], peržengti per tuos batus. Na ir kas? Kas atsitiks? Nieko neatsitiks. Aš tik savo nervų ląsteles ir energiją eikvosiu.“

Tačiau tam, kad išmoktų atsipalaiduoti ir į viską žvelgti paprasčiau, Simonai prireikė ne tik atvirų pokalbių su vyru ir jo palaikymo. Prieš dvejus metus moteris pasijuto išsekusi tiek emociškai, tiek psichologiškai nuo amžino lėkimo ir savęs dalijimo. Pripažinusi, kad situacija tapo nevaldoma, nors ir buvo skeptiškai nusiteikusi, paprašė vyro, kad jis ją nusivestų į kvėpavimo seminarus, kuriuos Jonas jau kurį laiką lankė.

„Sėdėjau ant lovos ir verkiau, nes suprantu, kad, pavyzdžiui, man reikia į darbą, bet mano kūnas negali, aš esu išsunkta žmonių, nieko savo nebeturiu, viską išdalinau visiems kitiems ir nebesusirenku savęs. Tada Jonui pasakiau, man reikia kažką daryti – esu pikta, nelaiminga, man viskas negerai. Aš nenorėjau niekur važiuoti, norėjau būti namie, kad manęs niekas nematytų, nečiupintų. Žmonės skambina, sako: Simona, gal galite nusifilmuot? Ne. Simona, gal galite sudalyvauti? Ne. Viskam buvo „ne“.

Aš nesu labai jautri, esu griežta, mano toks charakteris, bet kai Jonas mane nusivedė pirmą kartą į kvėpavimo kursus, aš norėjau žliumbti, tačiau atrodė, kaip aš dabar verksiu: moterį, pas kurią atėjau, matau pirmą kartą, kaip aš čia pasirodysiu silpna“, – prisimena ji.

Televizijai atsisakius Jono paslaugų, teko užduoti sau rimtų klausimų

Save išanalizuoti užtruko beveik metus ir tai, anot Simonos, buvo ir be proto įdomu, ir baisu – pasižiūrėti į visus savo trūkumus. Nuo išgyvento sunkaus periodo praėjo pora metų – akivaizdus įrodymas, kad Simona vadovaujasi išmoktomis pamokomis, – priimtas siūlymas dalyvauti šokių projekte „Šok su žvaigžde“. Be to, šokti tokiame projekte buvo sena jos svajonė. Ant parketo mergina sukosi su šokėju profesionalu Ligitu Bernatavičiumi ir tapo viena populiariausių projekto porų. Šiandien ji džiaugiasi ne vien puikiai pasirodžiusi, įgijusi tikrą bičiulį, bet ir atsikračiusi net aštuonių kilogramų.

Gal aš vaikystėje ne į tas roges esu įsėdusi ir man reikėjo šokti, o ne dainuoti.

„Ta pusė metų man buvo žiauriai geras laikas, fantastika. Žmonės sakė: Simona, tu spindi, švyti. Dėl to, kad man taip patiko mokytis šokti, kad aš nežinau – gal aš vaikystėje ne į tas roges esu įsėdusi ir man reikėjo šokti, o ne dainuoti“, – svarsto pašnekovė.

Atrodytų, Nainių poroje dažniau palaikymo reikėdavo Simonai, tačiau taip nėra. Jono kelias link to, kaip jis dabar jaučiasi ir kuo tapo, buvo gana vingiuotas. Sunku patikėti, tačiau nuo vaikystės jis savimi taip nepasitikėjo, kad, kai mokykloje ar net per giminės susitikimus reikėdavo sakyti kokią kalbą, Joną taip surakindavo, kad jis negalėdavo ištarti nė žodžio. Iki šiol jis pamena studijų laikus, kai išgirdęs vieno dėstytojo kalbą suprato, ko pats norėtų pasiekti.

„Aš turėjau labai didelę baimę kalbėti viešai. Labai norėjau tai daryti, atsistoti klasėje ir gražiais sakiniais sakyti tai, ką noriu, jaučiu, bet labai labai bijojau. Ką aš gerai dariau, tai šokau pramoginius šokius – gal dėl to, kad šokau, tėveliai iš manęs reikalavo labai daug: Jonai, jeigu tu gražiai šoki, tai tu gali ir gerai pakalbėti. Man tai įvarė depresiją, kad aš, be šokių, daugiau nieko nesugebu.

Žavėjausi žmonėmis, kurie galėdavo atsistoti ir pasakyti gražią kalbą gražiais sakiniais, gražiu balsu. Kai stojau į filosofiją, per pirmą paskaitą dėstytojas atsistojo ir pusantros valandos kalbėjo tokiais gražiais žodžiais, pakeltu balsu ir be jokių knygų. Nuo to laiko mane taip pradėjo žavėti retorika ir oratorystė, kad aš pradėjau tai studijuoti“, – pasakoja Jonas.

Vyro svajonė transliuoti savo mintis balsu daugybei žmonių išsipildė. Jis dirbo radijuje, vedė televizijos laidas. Ir kai atrodė, kad viskas einasi puikiai, likimas nutarė iš jo pasijuokti. Jonas sako – atėmė tai, ko jis taip troško. Bet net ir tada jis vadovavosi išmokta mintimi, jog tikėtis iš gyvenimo reikia geriausia, bet laukti blogiausia. Tikėtina, šis požiūris padėjo Jonui susitvarkyti su itin nemalonia situacija, kai jo paslaugų atsisakė vienas iš televizijos kanalų. Nusivylimo tuomet būta, tačiau jis greitai suprato, kokiu tikslu likimas jam tai pasiuntė.

„Visų pirma, reikia nieko nekaltinti dėl to, kas įvyko. Priimti taip, kaip yra, nes kaltė, kad esi galbūt negeras, arba pyktis ant žmogaus, kuris tave atleido, niekur nenuves. Tai nuves tiktai į destrukciją, savęs ėdimą, tada prasidės alkoholis, užsidarysi namuose. Tokiomis akimirkomis labai svarbu sau užduoti kokybiškus klausimus: kokia yra mano asmenybė, kokios yra mano teigiamos savybės, ką aš per savo gyvenimą dar veikiau be to? Tu gali viską susirašyti ir suprasi, kad esi beprotiškai plati asmenybė, turinti labai daug įdomių savybių. Kai tai supranti, tada nevertini savęs, kad esi lievas. Aš taip ir padariau – tai buvo tiesiog rašymas ant lapo savo pliusų ir minusų“, – prisimena Jonas.

Kai ateina vidinė branda, pažiūri į save, koks esi, ir save išanalizuoji, viskas yra kitaip. Manau, kad brandžiame amžiuje būsiu daug geresnė mama.

Jau yra pasiruošę tėvystei

Susidėliojęs savo pliusus ir minusus Jonas sugalvojo rimčiau kibti į muzikos kūrimą, su draugu nutarė investuoti į viešbutį Vilniaus senamiestyje, su kolega Rolandu sumanė autorinę internetinę pokalbių laidą. Ne veltui sakoma – viskas, kas su mumis įvyksta, turi priežastį.

Taip nutiko ir jo žmonai Simonai, tik jos niekas neatleido tam, kad ji suprastų, jog nori sukurti savo prekės ženklą ir siūti darbužius. Prieš penkerius metus atsitiktinis apsilankymas audinių parduotuvėje su drauge baigėsi tuo, kad dabar Simona sukasi lyg voverė rate turėdama gausybę užsakymų.

„Kai pamačiau, kiek yra audinių, man [kilo] mintis: jeigu aš mokėčiau siūti, žinai, kaip aš rengčiausi? Pradėjau šnekėti su ta drauge, sakau, gal tu gali mane pamokyti siūti? Nors kantrybė ir aš – du nesuderinami dalykai, o siuvant kantrybės ir matematikos reikia be proto daug. Bet ji pradėjo mokyti.

Labai gerai atsimenu: nusifotografavau tuos drabužėlius, susikabinau namuose, žiūriu prieš fotosesiją ir Jonui sakau: aš jų nefotkinsiu, nes jie visi labai negražūs, jų niekas nepirks ir jie yra visi labai blogi. Jonas taip pažiūrėjo į mane ir sako: Simona, pabandyk. Feisbuke buvau sukūrusi grupę ir kažkaip sukėliau tuos drabužiukus. Ai, galvoju, kaip bus, taip bus. Negalėjau patikėti: per tas kelias valandas buvo 8000 like`ų, žmonės nupirko net ne po vieną gaminį“, – savo sėkmės istoriją prisimena ji.

Ateinantį rudenį bus septyneri metai, kai Nainiai sukasi ne tik santuokos rate, bet ir sėkmingose veiklose. Nors tam, kad pasiektų vidinę harmoniją ir gerovę, teko patirti ne vieną išbandymą, dabar jie jaučiasi laimingi ir džiaugiasi tuo, ką turi. O į klausimą, ar gyvenime iki visiškos pilnatvės netrūksta vaikų, jiedu atsako – viskam savas laikas. Tačiau pora tvirtina supratusi, kad yra subrendę tapti tėvais. Todėl jau ir gali garsiai svarstyti, į ką gi galėtų būti panašūs Nainiukai.

„Kai ateina vidinė branda, pažiūri į save, koks esi, ir save išanalizuoji, viskas yra kitaip. Manau, kad brandžiame amžiuje būsiu daug geresnė mama, negu kai buvau kokių 25-erių“, – įsitikinusi Simona.

Visas pokalbis – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Simona ir Jonas Nainiai atviri: jei nebūtų buvę sunkumų – neaišku, ar dabar būtume kartu