„Šie metai skirti iš naujo sudėlioti savo vertybes, tikslus, gyvenimo būdą, suprasti, kaip noriu gyventi“, – portalui LRT.lt sako dainininkė Jurga. Neseniai apie skyrybas pranešusi atlikėja sako naujo puslapio neverčianti. Ji priima savo patirtis, o esminiais atradimais ir filosofinėmis įžvalgomis dalijasi viešame dienoraštyje.
– Savo socialiniuose tinkluose pradėjote rašyti dienoraštį, kurį pavadinote Jurgos iššūkiu. Jame labai atvirai dalijatės savo išgyvenimais. Kas paskatino tai daryti?
– Viena mergina norėjo pas mane mokytis dainuoti. Pasakiau jai, kad neįsivaizduoju, nuo ko pradėti, nes jos nepažįstu, nežinau, kokia jos emocinė ar psichologinė būsena, istorija, vaikystė ir pan. Viso to nežinant atverti balsą labai sunku.
Kadangi ji buvo ganėtinai atkakli ir man patiko, daviau jai užduotį 21 dieną rašyti dienoraštį, o prieš miegą pasekti kvėpavimą. Kiti tai vadina meditacija, o man tai veikiau galimybė suprasti, kaip jaučiuosi dienos pabaigoje, ir užtvirtinti, kad diena baigiasi. Vėliau mergina man pasakė, kad ši užduotis pakeitė jos gyvenimą.
Tačiau, kaip dažnai nutinka, supratau, kad esu batsiuvys be batų. Nusprendžiau, kad užtenka kalbėti – atėjo metas gyventi pagal tai, ką sužinojau ar perskaičiau knygose. Prieš tai buvau dariusi gausos meditaciją, ji į mano gyvenimą įnešė disciplinos, o man, kaip menininkei, to labai reikėjo – buvau ganėtinai chaotiška, o disciplina padėjo struktūruotai sudėlioti mintis. Taip pat veikia ir dienoraščio rašymas. Ypač jei rašai ranka.
Einu su savo patirtimi ir jos neatsisakau, paimu į širdį viską, ir gera, ir bloga, bandau pasidaryti iš to išvadas, išmokti pamokas.
Pastebėjau, kad tai labai sujungia pasąmonę su kūnu, ėmiau suprasti, kas vyksta mano viduje, kaip jaučiuosi. Pirmosios 21 d. buvo labai sunkios, nes nebuvau pratusi rašyti dienoraščio, tačiau tiek laiko užteko įpročiui išugdyti.
Atėjus naujiems metams pasidarė liūdna, kad iššūkis baigėsi, tad nutariau jį pratęsti. Taigi dabar turiu savo ritualą – vakare parašau, pagalvoju apie tai, ką galėčiau daryti kitą dieną, o iš ryto paviešinu. Būna, kad atsikeliu 4 ar 5 val. ryto ir ką nors parašau. Manau, kad tai pats šviesiausias laikas, nes daugelis tuo metu miega, jų mintys išsijungia ir nebelieka tiek energetinio fono aplink. Būnu viena, su savimi ir savo mintimis.
– Ką supratote per pirmąsias keliasdešimt dienoraščio dienų?
– Mane neša tam tikra filosofinė srovė ir aš net nežinau, ką sužinosiu ar suprasiu. Todėl ir man, ir tiems, kurie skaito, lieka tam tikra intriga. Tačiau su dienoraščiu formuojasi tam tikros taisyklės ir įpročiai.
Manau, kad šie metai skirti tam, kad iš naujo sudėliočiau ir įvertinčiau savo moralines vertybes, tikslus, gyvenimo būdą, suprasčiau, ne kaip privalau, o kaip noriu gyventi. Jaučiu, kad pasikeičiau. Tačiau tam, kad nekartočiau tam tikrų klaidų, turiu pereiti į kitą etapą.
Kol kas geriausia, ką atradau, yra sąmoningas buvimas kiekvieną dieną. Dabar man atrodo, kad anksčiau taip nebuvo. Nemažai naudos davė ir savo pojūčių stebėjimas. Kai žmonės pradeda gyventi vien tik pagal smegenis, pojūčiai atsiduria antrame plane. O juk būtent pojūčiai mus veda net tada, kai mes kažko nežinome. Smegenys vadovaujasi žiniomis, tačiau visko žinoti neįmanoma – galų gale daugelyje situacijų dalyvauju ne tik aš, bet ir kiti žmonės.
Stengiuosi nenuklysti į tamsybes, nes kelias iš ten labai ilgas.
Galiausiai, mano muzikos tikslas nuo pat pradžių buvo jungti žmones, tai būdas įsiprasminti, jaustis saugiai, reikalingai, įkvėpti kitus jaustis reikalingus. Vaikystėje ir paauglystėje ir vėliau ilgą laiką jaučiausi vieniša, tad noriu, kad kiti taip nesijaustų. Kreipiniais „bro“ ir „se“ sakau, kad stebuklas mano viduje sveikinasi su stebuklu tavo viduje.
Man tai – palaikymas, motyvacija ir skatinimas atpažinti bei įvardyti jausmus, svarbius patyrimus, atradimus, mintis bei emocijas. Taip bendravimas tampa artimesnis, o būtent to žmonės iš dainininko dažniausiai nesulaukia.
– Pastaruoju metu jūsų gyvenime įvyko nemažai pokyčių, buvo įvairių išgyvenimų. Vieni tokiu laikotarpiu kreipiasi į psichologus ar pan., o ar pasakytumėte, kad šis dienoraštis – jūsų pačios sau sugalvota terapija?
– Taip, bandau suvokti, kas buvo, kas vyksta, ką daryti toliau ir kokių turiu tikslų. Kiek aš berašyčiau, esminės temos nesikeičia. Žmogus iki tam tikros ribos gali išreikšti save pats vienas, tačiau vėliau vis tiek turi eiti į santykį su kitais, iš egoizmo pereiti į dalijimąsi.
Kitaip nėra prasmės kalbėti apie laimę. Tik vieni eina į santykį su kitu, kiti su aplinka, tikėjimo dalykais ir pan. Tai – kiekvieno pasirinkimas. Nenoriu užstrigti – neaišku, kiek laiko man yra duota, todėl dabar man labai svarbu sau ir kitiems pasakyti, ką jaučiu, numatyti judėjimo kryptį, įvardyti svarbiausius dalykus. Tai motyvuoja ir yra į priekį varanti jėga.
Beje, supratau, kad vėl prisiminiau ir ėmiau ginti savo svajokliškumą. Galbūt daugeliui atrodo, kad gyvenimas yra, koks yra, ir nieko čia nepakeisi, gali tiesiog plaukti su minia. Aš sakau, kad požiūris gali būti persvarstytas kiekvieną dieną. Stengiuosi nenuklysti į tamsybes, nes kelias iš ten labai ilgas.
Anksčiau stengdavausi priimti savo gerąsias savybes, o dabar stengiuosi priimti ir tas, kurių nenorėjau matyti.
– Šiuo metu gyvenate visiškai kitaip, susiformavo nauji įpročiai, teko perdėlioti buitį?
– Viskas labai pasikeitė. Pradėjau šokti, piešti, baigiau masažo kursus, dažniau einu į baseiną. Matyt, pradėjau jausti, kad man grįžta jėgos. Prisiminiau senas svajones, kurios nuolat buvo atidėliojamos rytdienai, turiu daug neįgyvendintų norų. Be to, dabar džiaugiuosi dabartiniu santykiu ir su Adu, ir su Vidu.
Manau, kad svarbiausia bet kokiuose santykiuose yra tarpusavio pagarba, palaikymas, tiesa ir aiškumas. Su sūnumi labai daug kalbamės, aš jam visada sakau, kad jis turi patį geriausią tėtį, ir aš tikrai taip manau.
– Įprasta sakyti, kad gyvenime verčiamas naujas ar baltas lapas. Jaučiate tą balto lapo, naujos pradžios emociją?
– Dabartinio etapo nevadinčiau baltu lapu, nepatinka toks posakis ir nemanau, kad tą naują lapą reikia versti. Galbūt todėl, kad vaikystėje turėjau bruožą pabėgti ir staigiai viską keisti. Nemanau, kad tas staigus posūkis ar greitai priimtas sprendimas gali nuvesti prie kažko gero. Per dieną viskas kitaip nepasidaro.
Einu su savo patirtimi ir jos neatsisakau, paimu į širdį viską, ir gera, ir bloga, bandau pasidaryti iš to išvadas, išmokti pamokas ir neskubėti gyventi bei suprasti, kad dabar bus kitaip. Ir nesakau, kad dabar bus viskas taip, kaip norėsiu, – gyvenime yra dalykų, kurie nuo manęs nepriklauso.
Vienas tų dalykų – jausmai. Tikiu, kad žmogus pritraukia prie savęs tai, kuo pats gyvena. Mano tikslas dabar išmokti mylėti save, kad galėčiau mylėti kitą. Svarbu būti atvirai, nes pokalbiai – be galo svarbu ir jie padeda nepatekti į sudėtingas ir neišsprendžiamas situacijas. Vieną kartą kažko neišsprendus, galima rasti kompromisą, tačiau šimtą kartų neišspręstos situacijos kartais negrįžtamai pakeičia žmonių tarpusavio santykius.
Save gydžiau per kūrybą.
O jei jau kalbame apie baltą lapą, tai jis veikiau man siejasi su tuo, ko aš dar nežinau, bet mokausi. Pavyzdžiui, meilė sau gali prasidėti nuo tokių smulkmenų, kaip mėgstamas puodelis kavos, pasivaikščiojimas gryname ore, draugai, kurie paspardo užpakalį, kai aptingstu ar būnu pavargusi nuo savo apmąstymų. (Juokiasi.)
Nežinau, kas bus toliau, bet tikiu, kad bus gerai. Aš tiesiog džiaugiuosi, kad gyvenu. Bet, kaip ir sakiau, naujo lapo versti nereikia. Daug geriau, nors ir sudėtingiau, prieiti etapą, kai viską pasiimu į širdį, o ne paleidžiu. Nereikia atmesti savo jausmų – užspausta emocija neišsisprendžia. Žinau tai iš patirties, todėl savo emocijoms ir jausmams nebetrukdau laisvai banguoti.
– Dažnas linkęs spausti ir kritikuoti save. Ar jūs esate savikritiška?
– Anksčiau buvau per daug savikritiška, o tai neretai veda į nemeilę sau. Aš dažnai galvodavau, ką žmonės pasakys, kaip kiti mane vertina, ieškodavau įrodymų, kad esu gera, įdomi, kūrybinga, gabi... Ir nors gaudavau patvirtinimą, jis manęs netenkindavo.
Turėjau pasijausti taip, kaip noriu, kad mane matytų. Anksčiau stengdavausi priimti savo gerąsias savybes, o dabar stengiuosi priimti ir tas, kurių nenorėjau matyti. Taip tampu dar atviresnė sau.
Pamenu, kad anksčiau tikrai nebuvau pratusi sau pripažinti, kad pykau ar negalėjau pamiršti skriaudų... Kai priimu tai, kas viduje yra velniško, angelai sugrįžta. (Juokiasi.) Beje, kažkada galvojau, kad esu medinė ir negaliu šokti, tačiau dabar matau, kad ne tik galiu, bet tai mane dar labiau išlaisvina. Todėl sakau, kad labai svarbu užmegzti santykį su kūnu.
Paaugliams svarbu paaiškinti, kad kūnas yra kaip mašina, kuria važiuojame, jį reikia mylėti, rūpintis, laiku nuvaryti į techninę apžiūrą, bet ir nesureikšminti. Dar kūnas rodo visus ženklus, jei kažkas sugedo ir reikia remonto. Dažniausiai stengiuosi išsiaiškinti ne tik fizines, bet ir psichologines bei emocines negalavimų priežastis.
Mokausi būti viena, nors tai ir labai sunku – visą laiką esi su savo mintimis ir jausmais, o jie tikrai ne visada yra pati smagiausia kompanija.
– Sakėte, kad pradėjote šokti, baigėte masažo kursus. Neretai dar tenka išgirsti, kad paaugus vaikams tėvai tiesiog rūpinasi juos nuvežti į būrelį, tačiau patys į kokias nors pamokas neskuba, tarsi tam nebelieka laiko.
– Man tai nesuprantama. Jei ko nors užsinoriu, būtinai einu mokytis ir kitus skatinu tai daryti. Ir dabar, pavyzdžiui, gatvės šokis yra tai, ko man reikia, jis padeda išsitaškyti ir save išreikšti. O klasikinio ir kobido masažo kursus baigiau norėdama nugalėti prisilietimo baimę.
Pavargau nuo to jausmo, kai žmogus artėja prie manęs, o aš atšoku per pusantro metro. Turėjau rasti būdą, kaip su tuo susitvarkyti, ir tik pradėjusi lankyti kursus supratau, kad nuojauta mane atvedė ten, kur reikia panaikinti dar vieną trukdantį džiaugtis gyvenimu bloką.
Labai džiaugiuosi, nes kaip kūrėja turiu būti atvira – kaip galiu papasakoti žmogui ką nors svarbaus nežiūrėdama jam į akis? Muzikinė karjera padėjo nugalėti scenos ir žmonių baimę. Tikiu, kad visi turime kažkokį mus jungiantį pradą, bendras patirtis.
Nuo vaikystės labai mėgau vandenį, tačiau jo bijojau. Atrodė nelogiška. Reikėjo ir tai kažkaip spręsti, taigi pradėjau lankyti plaukimo pamokas. Stengiuosi ieškoti sprendimų.
Beje, jau nusipirkau raudoną šilkinę suknelę, kelioninę kuprinę ir svajoju viena iškeliauti į kokią nors šalį. Be jokio plano. Galbūt nakčiai ar porai užsisakysiu nakvynę, o po to tiesiog žiūrėsiu, kas bus toliau. Noriu neturėti plano ir turėti laisvo laiko sau.
– Anksčiau nesate keliavusi viena?
– Buvau iš tų, kurie bijo būti vieni. Žinau, kad tokių yra nemažai. Žmonės skuba nerti į santykius, kad tik nebūtų vieni. Aš irgi taip darydavau. Bet dabar mokausi būti viena, nors tai ir labai sunku – visą laiką esi su savo mintimis ir jausmais, o jie tikrai ne visada yra pati smagiausia kompanija. (Juokiasi.)
Tačiau manau, kad šis laikas man duotas tam, kad nukrapštyčiau tai, kas ne mano, ir būčiau atvira. Tai labai prasminga, nes anksčiau ar vėliau vis tiek turėsiu tai padaryti.
Aš noriu žinoti, kad net jei rytojaus nebus, aš padariau viską, ką galėjau. Jei liks daug neįgyvendintų svajonių ir tikslų, gerai nebus. Ir nereikia manyti, kad kiti žmonės ar antra pusė turi užpildyti tuštumą ar patenkinti poreikius. Žmonės ir būdami atskirai gali jaustis visaverčiai. Tik tada jie būdami kartu gali sukurti pridėtinę vertę.
Jei kažkuris vienas ieško išeičių ir pereina skirtingus savo etapus, o kitas – ne, apie laimę ir harmoniją kalbėti sudėtinga. Esminiai dalykai – moralinės vertybės, atvirumas, noras bendrauti ir dalytis. Mano nuomone, būnant kartu labai svarbu iš egoizmo pereiti į dalijimąsi, iš savo norų pildymo į pagarbą ir dėmesį kitam.
Kai priimu tai, kas viduje yra velniško, angelai sugrįžta.
– Ar dienoraštis – vienintelis jūsų būdas susidėlioti mintis? Galbūt anksčiau ieškojote kitų būdų save suprasti?
– Nuo pat pradžių tai buvo mano muzika. Nenorėjau būti projekčiuku, gyvuojančiu vos penketą metų ir po to išsisemiančiu. Šį kelią pasirinkau visam gyvenimui, einu juo nuoširdžiai tikėdama tuo, ką darau, ir nesakau, kad visada yra lengva.
Buvo sunkesnių etapų gyvenime, galbūt ir mano vaikystė buvo nepaprasta ir įdomi, tačiau gana sudėtinga. Buvau ketvirtas vaikas šeimoje, gyvenau sovietmečiu vargonininko ir chorvedės šeimoje, tėtis visada kovojo prieš sistemą, buvo ištremtas už savo laisvės idėjų palaikymą ir išsakymą, mirė, kai buvau dar visai vaikas.
Tai paliko tam tikras nuosėdas, laikas pradėjo kelti jas į paviršių. Turėjau visą baimių komplektą (bijojau vandens, žmonių, bijojau pasakyti savo nuomonę, bijojau, ką pasakys kiti...), o baimės pagrindas, manau, atsiranda dar vaikystėje, kai vaikas neišreiškia savęs per jausmus.
Kai jis užsidaro, pradeda jausti kaltę, manyti, kad yra kažkoks ne toks. O kaltė virsta baime, kuri, jei neišspręsta, lydi visą gyvenimą kaip šešėlis ir prišaukia įvairius kompleksus. Save gydžiau per kūrybą.
Išgyvenusi labai stiprią emociją, palaukdavau, kol ji nurimdavo, ir tik tada pasidarydavau išvadas. Visos mano dainos – tam tikros išvados, jos man padeda judėti į priekį. Beje, manau, kad šviesus liūdesys – viena gražiausių emocijų, skatinančių kūrybą. Liūdesys nėra blogai, nes aš jo neneigiu, o priimu. Tačiau kurdama stengiuosi, kad dainos motyvuotų, nuramintų ir skatintų svajoti.
Dabar su Leonu Somovu kuriame kelias dainas, jos yra apie esminius dalykus, tačiau labai lengvos, šviesios, šiltos, su tam tikra ritmika, išjudinančios ir motyvuojančios... Labai tikiu pavasarį pasirodysiančiu albumu, prie kurio pluša net keli prodiuseriai. Prikaupiau daug šviesos ir atradimų, jais labai nekantrauju pasidalyti per dainas. Kelias iš jų jau galima bus išgirsti pavasarinio koncertinio turo metu.
Mane neša tam tikra filosofinė srovė ir aš net nežinau, ką sužinosiu ar suprasiu.
– Pastaruoju metu kuriate ne tik dainas...
– Iš sapnų sudėliojau scenarijų animaciniam filmui „Mora Mora“, prie jo jau dirba animatorių komanda. Kadangi man visada patiko rašyti, o sapnai man buvo įdomi medžiaga, tai bus istorija apie mažą mergaitę, surandančią būdą susidraugauti su savo baime ir transformuoti ją į kūrybą. (Šypsosi.)
