Veidai

2020.01.27 08:16

Ankstukų ambasadorei Ievai Prudnikovaitei iki šiol sunku kalbėti apie per anksti gimusią dukrą

LRT TELEVIZIJOS laida „Gyvenimo spalvos“, LRT.lt2020.01.27 08:16

Dirigentas Modestas Pitrėnas ir operos solistė Ieva Prudnikovaitė vengia kartu koncertuoti. Noras būti geriausiam kelia įtampą, tad sutuoktiniai teigia siekiantys to vengti. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimo spalvos“ I. Prudnikovaitė pasakoja nustūmusi karjerą į šoną. Taip moteris nusprendė dėl dukrų, kurių vienos atėjimas į pasaulį supurtė žinomos poros gyvenimą, kai dukrelė gimė per anksti.

Dirigentas Modestas Pitrėnas, pasirašęs 5 metų sutartį su Sankt Galeno operos teatru, gyvena tarp Lietuvos ir Šveicarijos. Taip pat ir Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui vadovaujantis maestro neigia kalbas, kad ketina suvisam kraustytis svetur. Abu su žmona, operos soliste Ieva Prudnikovaite sutaria, kad Lietuva yra ir bus jų namai.

„Kad ir kokia būtų tobula Šveicarija, tai nėra namai. Ten smagu nuvažiuoti, pavaikščioti po kalnus, pavalgyti sūrio. Žinoma, tai gera šalis dirbti, bet tik periodiškai“, – teigia ji.

Pitrėnams namai – tai ir sodyba prie Vilniaus, kur šeima mielai leidžia ne vien vasarą. Orams nelepinant jaukumo suteikia židinys ir kepamo obuolių pyrago kvapas bet kuriuo metų laiku.

„Skoniai, kvapai man svarbu, bet ne itin patiriu malonumą gamindama. Kūrybinio peno iš maisto ruošimo man kaip ir nereikia. Šitoje vietoje Modestas, matyt, labiau to ieško ir atranda“, – pažymi moteris.

Visgi pats M. Pitrėnas sako, kad gaminti vienas nemėgsta: „Įdomu, kai gamini savo artimui, kai tave gali įvertinti, pačepsėti, apsilaižyti.“

Du muzikos pasaulio žmonės teigia namie branginantys pašnekesius kitomis temomis ar net tylą – simfonijas ir operų arijas dažniausiai pora palieka už durų.

Mes nesame išskridę į kosmosą, tvirtai stovime ant žemės, ir aš tuo džiaugiuosi. Profesijos romantizavimas ir sureikšminimas man svetima.

„Muzikos profesiniame gyvenime pilna, kartais buityje jos norisi mažiau. Ne tiek muzikos, kiek tylos. Todėl kartais, kad ir kaip keistai skambėtų, užsidedu ausines, kad pabėgčiau nuo aplinkos triukšmo. Kita vertus, įdomu klausyti žmonių, o ne garsų. Kartais garsus išmainau į kalbą, plepalus. Taip išsivalau, išsigryninu“, – mintimis dalijasi M. Pitrėnas.

Anot jo žmonos, šeimos gyvenimas kupinas ir veiklų, ir pokalbių su vaikais, ir žaidimų ar judėjimo, o muzika namuose nustumiama į antrą, o gal net ir trečią planą.

„Žinoma, būna aktualių temų, klausimų, kuriais nori pasidalinti. Bet namo parsinešti personažą... Būna kūrėjų, kurie po spektaklio negali palikti vaidmens keletą parų. Kad Modestas vaikščiotų namie niūniuodamas pagrindinę simfonijos melodiją ir nematytų, jog vaikai laksto, taip nebūna. Mes nesame išskridę į kosmosą, tvirtai stovime ant žemės, ir aš tuo džiaugiuosi. Profesijos romantizavimas ir sureikšminimas man svetima“, – tvirtina ji.

Operos solisto Vladimiro Prudnikovo ir pianistės Nijolės Ralytės šeimoje augusią I. Prudnikovaitę nuo vaikystės supo muzikos garsai. Atrodytų, talentingų menininkų dukters pasirinkimas nuo mažų dienų buvo užprogramuotas. Tačiau pašnekovė sako, kad viskas priešingai – studijuoti muzikos ji neketino.

„Man kaip tik atrodė, kad galiu daryti bet ką, tik ne tai. Viskas įvyko neplanuotai, niekada nemuzikavau profesionaliai, bet paskutiniais metais mokykloje nuoširdžiai nežinojau, ką noriu daryti. O paskutinė vieta, į kurią galėjau pristatyti dokumentus, kad metus nedykinėčiau, buvo Muzikos akademija. Planavau paskui keisti, bet nepakeičiau – toji banga mane ir nunešė.

Modesto ir Ievos Pitrėnų šeimai buityje norisi tylos: profesija yra tik palydovas, centras – šeima

Matyt, buvo gebėjimų, talento, su genais gauto iš tėvelių. Buvimas, girdėjimas, tos atmosferos siurbimas vėliau padėjo daugelį dalykų daryti intuityviai. Man buvo šiek tiek lengviau, nes nereikėjo mokytis. Kas buvo sunkiau? Atsakomybė, nes namuose turėjau pavyzdį. Visada atrodė: jei jau renkiesi tą kelią, neturi teisės nuvilti ir jų, ir savęs. Aš savikritiška maksimalistė. Tai ribojo profesinę laisvę: laisvę ieškoti, suklysti“, – pasakoja I. Prudnikovaitė.

Pirmenybė – šeimai, o ne darbui

Solistė prisipažįsta patirianti stresą, jei tenka koncertuoti su tėvais ar jiems stebint. Ypač jaudinasi scenoje diriguojant vyrui, todėl bendrų projektų sąmoningai vengia. Ji įsitikinusi – užtenka galimybių egzistuoti ir nesikertant keliams.

„Darbas su mylimu žmogumi kelia ir tavo kartelę. Bet kokiu atveju tu nori būti geriausias – ir namie, ir scenoje. Tai kelia įtampą, kuri nereikalinga. Ir to galima išvengti“, – sako I. Prudnikovaitė.

Kita vertus, Pitrėnus suvedė ne kas kita, o muzika. Prieš 8 metus susituokusi pora augina 2 dukras. Jiedu pripažįsta, kad su vaikais į jų gyvenimą atėjo daug permainų, kurios privertė net į mėgstamą profesiją pažvelgti kitaip.

„Nieko negalima lyginti su ta emocija, kurią suteikia motinystė. Tas procesas nėra toks romantiškas, kokį jį kartais pristato. Tai gamtos vyksmas, keičiantis viską: tavo asmenį, tavo kūną, pojūčius ir gyvenimą, požiūrį į save. Ištrina egocentriškumą. Ir atsiranda tai, dėl ko jautiesi egzistuojąs“, – kalba operos solistė.

Kad šeima, o ne darbas yra gyvenimo centras, pritaria ir M. Pitrėnas: „Profesija – viso labo palydovas. Man gaila žmonių, kurie sako, kad profesija jiems – pagrindinis dalykas gyvenime.“

Gyvenimo vertybių konstanta M. Pitrėnui – šeima, o štai svarbiausia orkestro ašis yra dirigentas. Nacionaline premija apdovanotas maestro nustebina sakydamas, kad dirigento profesija – sunkiai nusakoma.

„Dirigentas, retai mokėdamas groti daugiau nei vienu ar dviem instrumentais, turi visam orkestrui paaiškinti, kaip groti, interpretuoti vieną ar kitą kūrinį. Tai šiek tiek šizofreniška profesija, kai turi įrodyti, kad geriau žinai už tuos, kurie puikiai išmano savo darbą. Tačiau tai be galo įdomi profesija, reikalaujanti daug fantazijos, vidinių paieškų, iššūkių, diplomatijos. Tai kompleksinė profesija, ko gero, dėl to ji daugelį taip traukia“, – pažymi M. Pitrėnas.

Tai, ką daro Ieva, yra ir sunku, ir labai atsakinga. Nes jeigu nepavyks simfonija, tai mažas dalykas, o jeigu vaiką pražiūrėsi – didelis. Nacionalinė premija šeimoje – jai.

Jo sutuoktinė I. Prudnikovaitė dabar didesnę dalį savo laiko atriekia šeimai, o ne darbui – moteris sako, kad vyro ir jos pasauliai dabar nemenkai skiriasi, tačiau tai nėra blogai, be to, vyrui grįžus iš darbo dvi skirtingos plotmės vėl darniai susilieja į vieną.

„Pagrindinis profesinių darbų krūvis dabar krinta man, o Ievai – vaikai. Tai didelis darbas ir našta. Nesakau, kad pasiaukojimas – galbūt skambėtų per dramatiškai. Kad ir kaip ten būtų, tai, ką daro Ieva, yra ir sunku, ir labai atsakinga. Nes jeigu nepavyks simfonija, tai mažas dalykas, o jeigu vaiką pražiūrėsi – didelis. Nacionalinė premija šeimoje – jai“, – komplimentų žmonai negaili laidos herojus.

Nors ir derinasi prie vyro darbo grafiko, namie šeimos kvartetui vadovauja I. Prudnikovaitė: „Negaliu pasitraukti iš savo pozicijų, kai vyras grįžta, nes tada viskas subyrėtų. Aš vis grasinu: „Nieko nedarysiu savaitę, pažiūrėsim, kas bus.“ Ir vis bijau pabandyti, nes namie bus pasaulio pabaiga.“

Per anksti gimusi dukra paskatino dalytis gerumu

Išskirtinio balso savininkė atvira: šiuo metu ne karjeros pasiekimai ir publikos aplodismentai, o motinystė jai teikia didžiausią džiaugsmą.

„Dabar man svarbios dukros. Tai pats brangiausias laikas, kol jos mažos, kol auga, formuojasi. Kokios jos bus – ar laimingos, kaip matys pasaulį, – priklauso nuo tavęs. Saviraiška žmogui būtina ir likti vien mama būtų negeras sprendimas, tai bandysiu kaip nors laviruoti. Tiesiog dabar toks periodas, šioks toks lūžis, kai nusprendžiau save skirti vaikams. Ir jokie profesiniai pasiekimai negali būti lyginami su ta laime, kurią turime“, – įsitikinusi pašnekovė.

Solistė teigia save laikanti išmintingu žmogumi, tad galėtų daryti ir ką kita – rasti kitą kelią, kuris būtų taip pat prasmingas, teiktų pasitenkinimą ir netrukdytų norui būti su šeima.

Apie galimybę trauktis iš muzikinio pasaulio svarstanti dainininkė nesupranta tų, kurie savo profesiją sudievina, žiūri į ją tarsi į religiją ar nepakeičiamą gyvenimo elementą: „Viskas pasaulyje taip greitai kinta, kartais smogia netikėtai. Kaita apskritai yra gerai, nereikia nieko bijoti. Pasaulyje tiek įdomių veiklų... Man svarbiausia, kad būtų šeima ir ji būtų sveika. Visa kita padaroma, sukuriama ir atrandama.“

M. Pitrėnas pažymi, kad tokį sprendimą priėmė pati žmona – ieškoti, nesustoti, neįsikabinti į kažką kaip į vienintelę galimybę. „Tai drąsus žingsnis, bet viskas gali būti suderinta ir įdomu“, – įsitikinęs jis.

Optimistiškai į ateitį žvelgiantys Pitrėnai yra patyrę ir skaudžių akimirkų, privertusių suvokti būties trapumą. Nerimą dėl per anksti gimusios pirmos dukrelės išgyvenusi šeima neabejinga likimo nuskriaustiesiems. I. Prudnikovaitė dalyvauja neišnešiotų kūdikių asociacijos veikloje, yra ankstukų ambasadorė.

„Kai tapau mama, vertybės apsivertė aukštyn kojom. Vienišų ar sergančių vaikų tema labai jautri, man net sunku apie tai kalbėti“, – prisipažįsta ji.

Pasak M. Pitrėno, mes gyvename pertekliuje: vieni – daiktų, kiti – laiko, treti – idėjų ir gerumo, todėl galima tuo ir pasidalyti. Laisvalaikiu Pitrėnai gerumu dalijasi su Sutrikusio vystymosi kūdikių namų globotiniais. I. Prudnikovaitė iki šiol nepamiršta pirmo apsilankymo šiuose kūdikių namuose.

„Pirmas kartas abiem buvo didelis šokas. Neįsivaizdavome, kaip tai atrodo, kiek ten gyvena vaikučių, kokių jie turi problemų ir kaip jiems reikia šilumos. Lankėmės ten keletą kartų. Labai graži iniciatyva ir planas Lietuvai gyventi be vaikų namų: kad vaikai atsidurtų šeimose, pas globėjus. Tikiuosi, tai bus įgyvendinta“, – sako laidos herojė.

Tarp noro padėti ir baimės užgauti

Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose nuolat gyvena 20 vaikų iki 7 metų. Daugumai reikalinga speciali priežiūra, o tai mažina galimybes būti įvaikintiems.

„Lietuvos Respublikos piliečiai nenori įsivaikinti tokių vaikučių. Labai tikimės, kad jiems atsiras galimybė augti užsienio šalių šeimose. Kitu atveju jų laukia institucijų globa. O ji, kad ir kokias sąlygas sukurtum, kad ir kaip besirūpintum, nėra geriausiai atitinkanti jų interesus“, – pažymi Renata Rimdžiuvienė, Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namų direktorė.

Pitrėnams susidraugauti su vaikais prireikia šiek tiek laiko. Drovesni mažyliai laikosi įsikibę auklėtojoms už rankų, o drąsesni greitai įsitaiso svečiams ant kelių. Šiek tiek geriau su mergaitėmis sekėsi M. Pitrėnui – jo žmona spėja, kad galbūt joms labiau trūksta vyriško dėmesio.

„Jauti ribinį vaikų susijaudinimą, įvykio momentą. Tai nėra rutina, kasdienybė, o ypatingas dirgiklis, kuris pakelia bendravimo temperatūrą. Bet mes nesielgėme specialiai kitaip. Atėjome kaip į šeimą“, – sako jis.

Muzikos salėje Pitrėnai bandė sukurti vaikų orkestrą, kuriame kiekvienas grotų pasirinktu instrumentu. Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namų užimtumo specialistė Inga Čibirkytė pažymi, kad šiems vaikams reikia daugiau dėmesio, meilės, apkabinimų – kartais dėl pastarųjų vaikai net susipeša.

„Reikia dažniau čia apsilankyti, su jais pažaisti, padraugauti. Pirmiausia dėl savęs – pats gauni tiek gerų emocijų... Jau vien apie save galvojant, egoistiškai“, – sako I. Prudnikovaitė.

Nors tai sutuoktiniams tenka patirti ne pirmą kartą, M. Pitrėnas teigia, kad kaskart sunku pasiryžti atvažiuoti, nes labai svarbu nusiteikti ir ne tik susitikimui – atvažiuodamas galvoji ir apie išsiskyrimą, apie tai, kiek čia gali savęs palikti: ar vaiko neužkabinsi per giliai? Nesinori palikti randų, pažymi jis.

„Atrodo, paimtum visus kaip višta perekšlė į glėbį, į mašiną ir vežtumeis namo. <...> Šnekant apie savanorystę ir gerus žmonių norus, reikia nepagailėti laiko. Yra tiek daug savanorystės formų... Ir kodėl žmonės neranda tam laiko? Tai labai keista ir liūdna“, – mintimis dalijasi I. Prudnikovaitė.

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Modesto ir Ievos Pitrėnų šeimai buityje norisi tylos: profesija yra tik palydovas, centras – šeima