Kitus kolegas, rodomus per televiziją, giminės nešioja ant rankų, o LRT žurnalistė Guoda Pečiulytė iš artimųjų, taip pat profesionalių žurnalistų, sulaukia kritikos strėlių. Sutuoktinį televizijos užkulisiuose sutikusi laidų vedėja LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ paatviravo, kodėl vengia kalbėti apie savo asmeninį gyvenimą. Žinomumas, anot jos, vienintelis dalykas, dėl ko būtų galima atsisakyti eterio.
Praėjusių metų pavasarį žurnalistė Guoda Pečiulytė po beveik šešerių metų pertraukos sugrįžo į LRT TELEVIZIJĄ ir stojo prie informacinės laidos „Laba diena, Lietuva“ vairo. Žurnalistų Žyginto ir Onos Pečiulių šeimoje užaugusi moteris nuo pat mažens iš arti matė žurnalistikos virtuvę ir neslepia, jog polinkį į žurnalistiką neabejotinai paveldėjo iš tėvų. Nepaisant to, kad pastarieji dukrą nuo noro rinktis šią profesiją bandė atkalbėti.
„Manau, tas genas buvo visada ir vieną dieną pabudo, bet tėvai mane tikrai atkalbinėjo. Tai nėra lengvas darbas, manau, jie norėjo to išvengti. Aš tą pajutau paskutinėse klasėse, devintoje klasėje mano draugė pasakė: „Noriu studijuoti žurnalistiką.“ Aš jai sakiau: nebūk durna. Ji jos nestudijavo, o paskui aš ėmiau ir sugalvojau.
Pas tėvus į svečius ateidavo televizijos žvaigždės, tai buvo žmonės iš ekrano, mane tai žavėjo: žavėjo jų tartis, dikcija, balsas, kurį pažįsti. Aš galiu viešai prisipažinti mylinti Algimantą Žukauskienę, su kuria mes kadaise buvome kaimynai. Kai Algimanta vedė jubiliejinę „Panoramą“, aš žavėjausi, man ji yra diva, vakarietiško tipo žinių vedėja. Nesakau, kad reikia į ją lygiuotis arba kad aš turiu tokį tikslą. Tiesiog mano akims gražu“, – pasakoja G. Pečiulytė.
Neatsidavusi atkalbinėjimas mergina sėkmingai įstojo į žurnalistikos bakalauro studijas. Tiesa, studijuodama išgirsdavo replikų dėl savo pavardės, tačiau visuomet kritiškai žiūrėdavo į tokias pastabas ir savo darbu, žiniomis bei studijų rezultatais įrodydavo, jog ji žurnalistikoje – ne veltui.
„Ne kartą esu sakiusi: mano tėtis būtų galėjęs padaryti, jog aš neįstočiau į žurnalistiką. Bet jis suprato, kad taip būtų neetiška“, – atvirauja ji.
Baigusi studijas Lietuvoje G. Pečiulytė metams išvyko studijuoti komunikacijos į Belgiją. Po mokslų svetur nusprendė patobulinti prancūzų kalbos žinias ir įstojo į vertimo magistrantūros studijas. O tada ir sulaukė siūlymo dalyvauti LRT laidos „Labas rytas“ naujų laidos vedėjų atrankoje. Ir tą kartą jos tėtis bandė atkalbėti dukrą nuo darbo televizijoje, tačiau G. Pečiulytė pripažįsta iš tėvų išmokusi kritiškai vertinti ne tik save, bet ir savo profesinius pasirinkimus.
Tu suvoki, kad į tai reaguosi po visko. Dabar turi nesudegti, pokalbis, laida, siužetas turi išeiti į eterį. Paskui mirk, dek, skandinkis – dabar turi susikaupti.
„Kritiškumo bet kam: sau, informacijai, temai, pašnekovui, nebūtinai neigiama prasme, tiesiog bandyk atrasti kitų rakursų. Ir kita didelė pamoka yra nesusireikšminimas. Aš kartais net pavydžiu, kai žinau, kad kitus kolegas, kuriuos parodo per televiziją, visa giminė myli ir nešioja ant rankų, o aš žinau, kad galiu gauti ne tai, kad skaudžiausią, bet tiesiausią kritiką ir ji bus labai teisinga. Tu negali pasakyti savo tėvams: jūs nieko nesuprantate. Jie tikrai supranta.
Tėvų autoritetas, blaivus protas, žvilgsnis į save, savo darbą, pasiekimus, suvokimas, jog visada turi augti, niekada negali padaryti tėvams gėdos – turbūt šitos pamokos. Labai dažnai sako: tai tėtis turbūt ką nors sako? O aš sakau: jūs nežinote, ką mama pasako. Abu tėvai yra labai kritiški, savo sričių profesionalai. Bet jokiu būdu nemanykite, kad tėvai mane nuolat skalpuoja. Aš žinau, jog jie manimi didžiuojasi, ir žinau, jog jie visada nori man geriausio, todėl niekados manęs nevynios į komplimentų glėbį, žiūrės kritiškai. Galų gale jie žino, jog esu pakankamai stipri tą išgirsti“, – pasakoja LRT žurnalistė.
Kritikuoja žurnalistus, tesiekiančius tapti influenceriais
Stiprybės prireikia ne tik klausantis tėvų išsakomų pastabų, bet ir dirbant tiesioginiame eteryje. G. Pečiulytė prisimena ne vieną išbandymą ir iššūkį, nutikusį rytinėje laidoje. Perfekcioniste save laikanti vedėja neslepia, jog pasibaigus laidai kremtasi dėl eteryje padarytų klaidų ar patirtų nesėkmių.
„Tu suvoki, kad į tai reaguosi po visko. Dabar turi nesudegti, pokalbis, laida, siužetas turi išeiti į eterį. Paskui mirk, dek, skandinkis – dabar turi susikaupti. Ir kai taip išeina, kartais adrenalinas pokalbį padaro dar gyvesnį – po stresinių situacijų tikrai išskrendi kaip su sparnais. O kartais suklumpi ten, kur nemanei, kad galima suklupti: sumaišei pavardę, suklydai.
Puikiausiai prisimenu, kurio pašnekovo labiausiai bijojau. Ne ministro ar prezidento, jie yra prognozuojami. Aš labiausiai bijojau beždžionės, kuri viešėjo studijoje. Dar, aišku, ją reikia pasodinti prie vedėjos. Tas pokalbis man buvo žiaurus, niekados negali žinoti, ką tas gyvūnėlis ims daryti. Arba bitininkas mielai pavaišino bičių pikiu, per reklamą pajutau, jog man pradeda niežėti, pasižiūriu į veidrodį ir matau dėmes. Suprantu, jog man alergija, kiti supanikavo dar labiau nei aš, nes pagalvojo, jog aš alpsiu. Tada aš irgi pradėjau galvoti: gal aš alpsiu?“ – eteryje patirtus iššūkius prisimena ji.
Tačiau po daugiau nei trejų metų televizijoje G. Pečiulytė nusprendė palikti šį darbą ir pakelti sparnus iš Lietuvos į Strasbūrą. Televizijos laidų vedėja tą kartą sulaukė ne vieno aplinkinio nuostabos: kodėl aukoja sėkmingą karjerą? Tuomet moteris galvojo ir apie vertėjos profesiją, tad tikslingai siekė stažuotės Strasbūre – Europos Parlamento Informacijos skyriuje.
„Tikrai rizikavau, galėjau būti pamiršta, niekam neįdomi. Išėjai – tai viso gero. Kaip mėgstama kartais sakyti: žiūrėk, kiek už durų stovinčių ir laukiančių kandidatų. Išvažiavau visiškai viena, nieko nepažinodama. Veiklos buvo labai mažai. Tai buvo stabtelėjimas ir pagalvojimas: tikrai ne man. Pagalvodavau: ką aš čia veikiu? Ką tik kalbinau prezidentus, ministrus, o dabar didžiausia užduotis, kurią gali gauti – vedžioti lankytojus po Europos Parlamento būstinę“, – sako pašnekovė.
Vėliau G. Pečiulytė persikėlė į Briuselį, kur Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai metus dirbo vieno dienraščio korespondente. Ji nesigaili nei dėl vieno savo profesinio etapo, nes juk kiekvienas gyvenimo tarpsnis formuoja žmogų. „Šiandien turbūt nebūčiau tokia, kokia esu“, – pabrėžia televizijos laidų vedėja, tikslingai neplanuojanti savo tolesnio gyvenimo. Ji neslepia ir to, kad tikrai nėra įsikibusi televizijos laidų vedėjos kėdės.
„Mano pirmo interviu pavadinimas buvo „Žurnalistika nėra žvaigždžių kalvė“. Aš tam visiškai pritariu: man nepatinka ėjimas į šitą profesiją vien tam, kad tave rodytų per televiziją ir kad galėtum būti influenceriu. Ne, aš nenoriu būti influencere. Aš noriu, kad žmonėms būtų įdomūs mano pašnekovai, mano temos, kaip aš tuos pokalbius vedu, tai, kokią mes laidą sukuriame“, – pažymi laidos herojė.
Aš norėčiau, jog būtų įdomūs mano interviu, pokalbiai, klausimai, reportažai, o kad aš neįdomi, negraži ar graži – tai antraeiliai dalykai.
Vyru tapo kolega iš televizijos
Per savo televizinę karjerą G. Pečiulytė yra gavusi „Auksinę bitę“ kaip geriausia televizijos laidų vedėja. Profesionalės vardą užsitarnavusi moteris prisipažįsta, kad dar mokyklos laikais tėvai ją išmokė neužmigti ant laurų, tad galbūt nenuostabu, jog šiandien ji tikslingai vengia pramogų pasaulio.
„Aš neieškau dėmesio. Man tai trukdytų gyventi. Aš tiesiog gyvenu savo gyvenimą, stengiuosi, ypač turėdama mažą vaiką, elgtis taip, kad būčiau pavyzdžiu. Man tokiu atveju nesvarbu, ką kiti žmonės pagalvos. Man svarbu, ką galvos mano sūnus.
Jis sako: mama pypsi ant kitų mašinų, kai važiuoja. Tai aš ir šitai turiu riboti. Tiesiog žinomumas yra šalia, bet tai vienintelė priežastis, dėl kurios būtų galima nedirbti šio darbo. Man to nereikia. Aš norėčiau, jog būtų įdomūs mano interviu, pokalbiai, klausimai, reportažai, o kad aš neįdomi, negraži ar graži – tai antraeiliai dalykai“, – pabrėžia pašnekovė.
Apie asmeninį gyvenimą G. Pečiulytė niekada nedaugžodžiavo. Neišdalyti savo asmeninio gyvenimo išmokė patirtis. Prieš septynerius metus ištekėjusi už kolegos, LRT Naujienų tarnybos žurnalisto Edvardo Špoko moteris prisipažįsta, jog jų santykiai užgimė rytinėje televizijos laidoje.
„Kiek yra žurnalistų porų... Vien mūsų tarnyboje. Man tikrai tai nėra keista, tu surandi ir požiūriu, ir gyvenimo filosofija artimą žmogų, jis tave papildo, tu jį papildai, padiskutuoji ir profesinėmis temomis.
Vestuvių mes neslėpėme, bet taip, paprašėme draugų žurnalistų, jog jie nesakytų, kad tą savaitgalį važiuoja į tokias vestuves. Vestuvės yra asmeninė šventė, kam ten reikia svetimų žmonių? Man tikrai nereikia. Antras dalykas – analizavimas: žiūrėk, kaip ji jam netinka, o koks negražus vaiko vardas, koks vaikas į ją nepanašus, koks jų butas... Gal aš per jautrus žmogus, į tai atkreipiu dėmesį, gal man svarbi kitų žmonių nuomonė, todėl nuo jos saugausi, noriu girdėti tik pačių artimiausių žmonių nuomonę. Turbūt tai savisaugos instinktas“, – kalba ji.
Gyvenimas – kaip žinių tarnyba: jis per daug įdomus, kad reikėtų manyti, jog viena pilka diena ar rutina tęsis visada.
G. Pečiulytė įsitikinusi, jog ne santuoka, o vaiko atsiradimas keičia moterį. Prieš beveik trejus metus gimęs sūnus Teodoras lėmė žurnalistų šeimos gyvenimo ritmo pokyčius. Pakito ir jų su vyru požiūriai į daugybę dalykų.
„Santuoka žmonių nekeičia, žmones keičia vaikai. Aš esu naujų pažiūrų, nepaisant to, jog esu ištekėjusi. Labai skeptiškai žiūriu į žmones, kurie sako: moterims labai svarbu santuoka. Viešpatie, jeigu tu norėsi palikti vyrą, gali turėti dešimt žiedų, septyniolika santuokų – niekas jūsų nepririš ir nesulaikys, kaip to nepadarys ir vaikai, bet vaikai – labiau negu santuoka.
[Tėvystė] visiškai pakeitė laisvalaikį, mes labai daug keliaudavome. Iš pradžių nepatogu, ėjimo kartu pramogauti yra mažiau. Bet jauniems tėvams reikia eiti į pasimatymus, kad neprarastum vienas kito. Kažkada su draugais juokėmės: nu, ten tuose pasimatymuose vis tiek kalbate apie vaikus? Aš tame nematau nieko blogo, tiesiog tai yra tavo gyvenimas, esmių esmė“, – įsitikinusi pašnekovė.
G. Pečiulytė niekada nebuvo linkusi užsidaryti tarp keturių namų sienų, tad paauginusi sūnų nusprendė sugrįžti į darbus. Ji į motinystę žvelgia moderniai ir sako: „Mes, moterys, prisiimame per daug rūpesčių.“ Todėl laidos herojė vaiko priežiūra dalijasi su sutuoktiniu ir neslepia, jog sūnaus auginimas nėra lengva užduotis.
„Mes su Edvardu esame labai gera komanda, vienas kitą palaikome, pavaduojame. Vienai mamai iš sūnaus darželio rašiau: kiekvienai vienišai mamai, vienišam tėčiui įsegčiau ne medalį, o paminklą pastatyčiau. Kai kažkas sako: žinai, aš visą savaitgalį skaičiau knygas lovoje... Kada man vėl taip bus?“ – juokiasi žurnalistė.
Visgi motinystės atostogos moteriai buvo tarpsnis, privertęs maloniai stabtelėti ir atsitraukti nuo žurnalistikos. Šiandien ji stengiasi kuo labiau išvengti rutinos ir gyventi subalansuotą gyvenimą, kuriame netrūktų laiko sau ir antrajai pusei.
„Buvo situacijų, kai kažkas vyksta ir tu jautiesi nuošalyje, supranti: palauk, praeis. Bet dabar visoms mamoms, kurios taip galvoja, sakyčiau: palaukite, aš dabar vėl neatpažįstu savo gyvenimo. Negaliu patikėti, jog prieš pusantrų metų man reikėjo labiau rūpintis košėmis ir kotletais, o ne kažkokiais įvykiais. Gyvenimas – kaip žinių tarnyba: jis per daug įdomus, kad reikėtų manyti, jog viena pilka diena ar rutina tęsis visada“, – teigia G. Pečiulytė.
Visas pokalbis – laidos įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
