Veidai

2020.01.19 19:04

Kikboksininkas Sergejus Maslobojevas apie pasiruošimą kovai: kai organizmas išsivalo, kiekviena žolė skirtingai saldi

LRT RADIJO laida „Pasaulio puodai“, LRT.lt2020.01.19 19:04

„Iš pradžių atrodo, kad valgai popierių“, – taip apie čempionų mitybą LRT RADIJO laidoje „Pasaulio puodai“ kalba kikbokso čempionas Sergejus Maslobojevas. Kadaise buvusį problematišką vaikiną iš blogos įtakos nasrų išštraukė būtent sportas, o dabar S. Maslobojevas atvirai teigia niekada nebijojęs akistatos su priešininku – didžiausią baimę jam iki šiol kelia susidūrimas su savimi.

Pasaulio ir Europos kikbokso čempioną, mišrių kovų kovotoją S. Maslobojevą kalbina LRT RADIJO laidos „Pasaulio puodai“ vedėjas Vytaras Radzevičius.

– Kaip tu atsiradai sporte? Skaičiau, kad buvai problematiškas vaikinas.

– Taip, buvau problematiškas. Mane supo ne tie žmonės, kurie turėjo. Bet kaltų neieškau – kaltas buvau pats, nes pats rinkausi. Mano pasaulėžiūrai buvo normalu būti šalia kietų berniukų, kurie daro visokias nesąmones, gatvėse demonstruoja savo jėgą ir t. t. Galbūt prie to prisidėjo tuometiniai herojai: švarcnegeriai, vandamai, Bruce Lee. Visi norėjo būti kieti kaip jie.

Tais laikai tai, kaip sportas, dar buvo tolima. Ir dabar girdžiu posakį, kad visi nori būti kovotojais, nes visi galvoja, kad nori mokėti duoti. Bet būti kovotoju, vadinasi, ir gauti, o gauti niekas nenori.

Apskritai su sportu susipažinau, kai man buvo 15-a. Mano pirmoji sporto šaka buvo sunkioji atletika. Dievo dovana buvo treneris, kurį gavau, kuris mane išmokė nugalėti save, sunkumus ir baimes. Ten atėjau tik iš bandos instinkto – ėjo draugai ir aš kartu.

– Tada vieną dieną galvoje kažkas apsivertė?

– Taip, o draugams neapsivertė. Kai krūviai pradėjo didėti, jiems pradėjo nebepatikti. O aš pradėjau mėgautis tuo, kad jie pasiduoda, o aš – ne. Man iš pradžių reikėjo juos pasivyti, po to susilyginau, dar vėliau aš juos aplenkiau. Paskui jau treneris jiems sakydavo: pažiūrėkite į Sergejų. Užėjo azartas sportuoti taip, kad jie manęs nebepasivytų.

Kuo aukščiau lipi tais laipteliais, tuo baimė didesnė. Tik nė karto gyvenime nebijojau savo priešininko – aš visada bijojau savęs: savo klaidų, savo psichologinio pasiruošimo.

– Atsitiktinumas ar ne, kad pasirinkai individualų sportą, o ne komandinį?

– Visą laiką buvau bandos žmogus. Man nepatinka būti vienam. Galbūt gyvenimas, priešistorė išmokė mane, kad negalima niekuo niekada pasitikėti.

Neverkšlenu dėl savo kasdienių sunkumų, tiesiog stengiuosi juos nugalėti. Gal tai nuvalkiota frazė, kad ir gyvenimas yra kova, bet aš žiūri į tai kitaip: kai kovoju, einu ne muštis, o strategiškai apžaisti žmogų. Kova vyksta su savimi, yra ir išorinis spaudimas. Tad ir gyvenime bandau prisitaikyti prie situacijos, kaip ir kovoje.

– Esi geras pavyzdys, kad nuo gatvės ar blogos įtakos atitraukia sportas.

– Sportas man buvo didžiulė pagalba, bet svarbu, pas ką papuoli. Aš iki šios dienos dėkoju gyvenimui, kad sutikau savo pirmąjį trenerį, kuris man parodė, kas yra sportas ir sportininkas, ką reiškia užsispirti ir išsitatuiruoti tikslą. Kaip jis sakydavo: kraujas iš nosies, bet tu tai turi pasiekti.

– Niekada nekilo noras mesti viską ir išeiti iš salės?

– Ne kartą. Tai žmogiškasis faktorius. Ne tai, kad išeiti iš salės – apskritai nesinorėjo į ją eiti. Šilta diena, visi varo kažkur prie vandens, o tu salėj. Ir galvoji: aš jums parodysiu vieną dieną. Ir treneris sakydavo: neskubėk vytis savo gyvenimo, išsirink vieną kelią ir kaip magnetas pritrauksi ir dėmesį, ir pinigus, ir žinomumą, ir pagarbą.

– Dabar, kai esi patyręs meistras ir eini į ringą, ar yra baimės jausmas?

– Visada. Kuo aukščiau lipi tais laipteliais, tuo baimė didesnė. Tik nė karto gyvenime nebijojau savo priešininko – aš visada bijojau savęs: savo klaidų, savo psichologinio pasiruošimo. Galbūt tai dėl ego, o gal tai scenos baimė.

– Kažkada Lennoxas Lewisas, pasaulio sunkaus svorio bokso čempionas, viename interviu sakė, kad jis eina į kovą kaip į karą ir tuo periodu, kai ruošiasi kovai, visko atsisako: žiūri, ką valgo, net atsisako sekso, nes tai eikvoja jėgas ir pan. Kaip kovai ruošiasi S. Maslobojevas?

– Ne veltui nešioju žiedą su spartiečių šalmu. Ant krūtinės – taip pat spartiečių šalmas su skydu ir graikiškais žodžiais – „su juo arba ant jo“. Turi grįžti arba su skydu, arba geriau iš viso negrįžti.

Kai organizmas išsivalo, burnoje jauti kiekvieną skonį: valgai salotas ir jauti, kad kiekviena žolė skirtingai saldi, turi poskonį, mėsa – savaime sūri. Net klausdavau žmonos, ar į mano maistą neįdėta druskos.

Periodu, kai ruošiesi kovai, atiduodi visą save: kiekvieną dieną, išskyrus sekmadienius, turiu po dvi tris treniruotes, reguliuojamas maistas, mažinamos kalorijos, vandens kiekis didėja. Sausinu kūną, noriu būti lengvesnis.

– Daugeliui įdomi mitybos sistema, kurią naudoji ruošdamasis kovai.

– Anksčiau mano maistas būdavo labai nuobodus. Visada gamindavau pats sau – pasigamini ir tą patį maistą valgai tris dienas. Atsisakydavau cukraus, druskos. Tik salotos iš skirtingų daržovių, aliejus, mėsa, kiaušiniai arba žuvis. Ir daug vandens: per dieną – apie 6 litrus.

Iš pradžių atrodo, kad valgai popierių, bet po kelių savaičių, kai organizmas išsivalo, burnoje jauti kiekvieną skonį: valgai salotas ir jauti, kad kiekviena žolė skirtingai saldi, turi poskonį, mėsa – savaime sūri. Net klausdavau žmonos, ar į mano maistą neįdėta druskos. Mes pripratę visur dėti druskos arba cukraus, skoniai susivienodina, o kai organizmas išsivalo, receptoriai atsigauna, pradedi jausti kiekvieną skonį.

Būdavo momentų, kad nespėji grįžti iki namų, nuvažiuoji į kavinę suvalgyti dienos pietų, tau atneša kokį kotletą ir tu galvoji: kaip žmonės šitai gali valgyti? Vien druska! Bet, kai viskas baigiasi, grįžti, po truputėlį dedi [druskos], nes norisi gyventi visų mirtingųjų gyvenimą – mėgautis tuo, ką gyvenimas mums suteikė.

Kaip iškepti firminius S. Maslobojevo šonkauliukus? Visas pokalbis – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.