Neretai neperspektyvia laikoma muzikanto profesija Nacionalinio operos ir baleto teatro direktoriui Jonui Sakalauskui leido realizuoti save, tad jis neslopina ir savo vaikų noro kurti. Anuomet draugų gąsdinimų nepaklausęs ir teatrui vadovauti sutikęs J. Sakalauskas LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimo spalvos“ tvirtina – pabaigęs kadenciją tęs solinę muzikanto karjerą.
Dieną jis – rimtas valdininkas dailiu klasikiniu kostiumu, vienos didžiausių Lietuvos kultūros įstaigų vadovas, diriguojantis beveik 600 darbuotojų kolektyvui. Tačiau vakare – sportiškas vyrukas, nuleidžiantis garą bokso treniruotėse.
Nacionalinio operos ir baleto teatro direktorius J. Sakalauskas tikina, kad iššūkiai ir naujovės – kaip tik jam, kad ir kiek jėgų reikėtų, kad ir kiek prakaito tektų išlieti.
Sportas – J. Sakalausko aistra ir puiki galimybė atgauti balansą po dienos atsakingame darbe. Kad pastiprintų dvasines jėgas, jis neria ir į flamenko sūkurį, ir į bokso ar treniruoklių salę.
„Visų pirma, tai labai geros treniruotės, gerai iškrauna. Visų antra, leidžia turėti atitinkamą krūvį. Yra sporto rūšių, kurios man patinka: kultūrizmas, kur reikia sunkiai kelti, sunkioji atletika, bėgimas, krepšinis, futbolas. Arba kur yra azarto, kontaktiniai kovos menai, ypač, kai susidūrimas reikalauja daug energijos.
Žmogus turbūt netoli nuėjęs nuo akmens ar bronzos amžiaus. Jis buvo įpratintas visą dieną dirbti fizinį darbą. Šiandien aš dažnai sėdžiu ir jaučiu, kad mano kūnas kažko reikalauja – kad įvyktų apykaita, tekėtų kraujas, deguonis patektų į stuburą, į kraujagysles, į raumenis, įšiltų sausgyslės. To, ko žmogui reikėjo prieš tūkstančius metų. Būtent intensyvus sportas leidžia per trumpą laiką patirti tą pirmapradę būseną, iškrauti neigiamas emocijas“, – kalba pašnekovas.
J. Sakalauskas visą gyvenimą buvo scenos žmogus: Muzikos akademijoje baigė operos dainavimo studijas, daugelį metų dainavo populiarioje grupėje „el Fuego“, bet kai sėdo į teatro vadovo kėdę, grupę teko palikti.
Man ši profesija suteikė duoną, galimybę būti laimingam, save realizuoti. Iš pradžių, kol prasimušiau, daug metų teko aukotis šiai veiklai, bet vėliau ta duona šauni ir netgi lengva. Prasigyvenęs galvoji, kad tau kai kuriais atvejais paprasčiau negu kitus darbus dirbantiems žmonėms.
Kad savo gyvenimą nori sieti su muzika, vyras sako supratęs būdamas vos pradinukas. Dabar, grįžęs į Pilaitės mikrorajone, Vilniuje, esantį savo vaikystės kiemą, jis net parodo konkrečią vietą, kur anuomet dygo pirmieji jo muzikinės karjeros daigai.
„Mano pirmasis koncertas įvyko balkone pirmame aukšte. Tuo metu man buvo 10 ar 11 metų ir mes su draugu, kuris gyveno penktame aukšte, įkūrėme grupę „Kraujas“. Atlikome pirmąją dainą tame balkone pasislėpę, kad niekas nematytų, ir patyrėme malonumą, nors supratome, kad niekas negirdi. Tai pirmas viešas koncertas 1993 ar 1992 metais.
Vieni žaidė smėlio dėžėse arba mašinėlėmis, bėgiojo po miškelius, o mes žaidėme grupę, muzikantus. 4–5 klasėje mano namuose atsirado gitara ir aš pradėjau ja brązginti. Ir klasikine gitara grojau, ir elektrine, ir bosine, kūriau muziką. Natūraliai supratau, kad noriu profesionaliai užsiimti kūryba“, – prisimena jis.
Baigęs teatro vadovo kadenciją planuoja siekti solinės karjeros
Ant namo, kuriame anuomet gyveno gausi Sakalauskų šeima, šiandien kabo memorialinė lenta J. Sakalausko tėčiui – laisvės gynėjui Antanui Sakalauskui. Sausio 13-ąją jis buvo sunkiai sužeistas. Tas laikas stipriai įsirėžė visos šeimos atminty.
„Tuo metu miegojau, prisipažinsiu, nieko neatsimenu iš tos nakties. Tik ryte atsimenu skambutį, kurio metu mama kažkaip nerimastingai kalbėjo. Paskui mums pasakė, kad tėvą turbūt pervažiavo tanketė, jis labai sunkiai sužeistas. Tokia buvo pirma žinia. Mama išlėkė į ligoninę ir sužinojome, kad jį pervažiavo tankas, kojos sutraiškytos, dauginiai lūžiai, bet gyvybei pavojus negresia.
Mūsų šeimai tai baigėsi dar viena nelaime: turėjo gimti dar vienas vaikas, deja, negimė dėl mamos patirto streso. Toks sutapimas, kad buvo gydomos tėčio kojos, o kitoje palatoje gulėjo mama“, – pasakoja pašnekovas.
Pasak J. Sakalausko, tėvas visuomet vertino iškovotą laisvę ir puoselėjo patriotizmą. Sausio 13-oji Sakalauskų šeimai tapo viena prasmingiausių dienų.
„Tai tikrai mumyse gyva. Galbūt ne visą laiką Lietuvoje suprantame, kokia tų laisvės švenčių prasmė. Bent jau Sausio 13-oji mums kažkas sakralaus. Taip įdiegta, vaikystėje tai buvo didžiulis svarbus reiškinys. Tėvas džiaugėsi, kad galėjo prisidėti prie laisvės, kad jo auka nebuvo tuščia. Iš tikrųjų jo ir kitų aukos buvo labai reikšmingos, jie taip prisidėjo prie Lietuvos istorijos“, – pažymi jis.
Tėvo įskiepytas patriotines vertybes J. Sakalauskas perduoda ir savo vaikams. Su jais vyras tvirtina praleidžiantis labai daug laiko. Skirtingai nei kiti menininkai, jis neprieštarauja mažųjų norui būti scenoje.
„Abudu mano vaikai nori kurti, šokti, dainuoti. Nemanau, kad muzikanto karjera yra negarbinga profesija ar neleidžianti oriai gyventi. Man ši profesija suteikė duoną, galimybę būti laimingam, save realizuoti. Taip, iš pradžių, kol prasimušiau, daug metų teko aukotis šiai veiklai, bet vėliau ta duona šauni ir netgi lengva. Prasigyvenęs galvoji, kad tau kai kuriais atvejais paprasčiau negu kitus darbus dirbantiems žmonėms. Dėl to neprogramuoju savo vaikų, kad jie netaptų muzikantais. Bet jeigu pasuks kitu keliu, nepyksiu. Tegu būna laimingi, realizuoja save“, – kalba Nacionalinio operos ir baleto teatro direktorius.
Ar draugai negąsdino? Taip, visi gąsdino. Ir jeigu būčiau klausęs, ką šnekėjo žmonės, būčiau nėjęs. Bet kuriam laikui užgęsta savisaugos instinktas ir neri į vandenis. Ir plauki, kelio atgal nebėra.
Tapti teatro vadovu menininkas sako nesvajojęs. Planas gimė susiklosčius aplinkybėms, prisidėjo ir Vilniaus ilgesys. Prieš tai jis vadovavo Klaipėdos muzikiniam teatrui, ir nors labai mėgsta pajūrį, pasirinko grįžti į gimtąjį miestą, o drauge – priimti rimtą karjeros iššūkį.
„Visą savo karjerą nebijojau iššūkių, nebijojau naujos, rizikingos veiklos. Esu valstybininkas ta prasme, kad man labai svarbu, kaip veikia valstybės aparatas, kad jis būtų kuo geriau administruojamas. Čia matau didžiulę prasmę. Ar draugai negąsdino? Taip, visi gąsdino. Ir jeigu būčiau klausęs, ką šnekėjo žmonės, būčiau nėjęs. Bet kuriam laikui užgęsta savisaugos instinktas ir neri į vandenis. Ir plauki, kelio atgal nebėra.
Čia kaip su vaikais – turbūt ne tas pavyzdys, bet patirtis, kurią įgyji augindamas vaikus, ir pojūtis su vaikais yra išskirtinis. Jis mano gyvenimą padarė unikalų ir leido patirti svarbiausius dalykus. Turbūt nenorėčiau grįžti į ankstesnius laikus. Manau, nekeisčiau nieko ir eisiu aukštai iškėlęs galvą, kol galėsiu ką nors padaryti šiam teatrui“, – tvirtina J. Sakalauskas.
Menininkas teigia būtent čia supratęs galįs pasiekti viską, jei tik nebijos svajoti. „Dabar mano ambicija yra pasidžiaugti tuo, ką turiu, ką man davė likimas. Tą galimybę noriu išnaudoti. Čia būti yra didelis iššūkis“, – pažymi jis.
Tačiau muzikos J. Sakalauskas atsisakyti neketina. Tarp didžiųjų ateities planų, kai bus atidavęs duoklę teatrui, yra planas daugiau laiko skirti solinei karjerai, nes dainavimas – neblėstanti jo meilė, nuo kurios tikrai dar nesinori pabėgti.
Savanorystė hospise – duoklė iki galo nepažintam tėčiui
Laidoje „Gyvenimo spalvos“ J. Sakalausko laukė dar vienas iššūkis – savanorystė. Jis savo laiką ir jėgas nutarė skirti darbui ypatingoje vietoje – Vilniaus palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospise. Tai paliatyviosios slaugos namai, kuriuose paskutines gyvenimo dienas leidžia itin sunkūs onkologiniai ligoniai – žmonės, kuriems medicina padėti bejėgė.
Kurti pirmo šalyje hospiso prieš dešimtmetį pakviestos Gailestingojo Jėzaus kongregacijos seserys su vienuole Michaela Rak priešaky, kuri jau buvo įgijusi daug patirties dirbdama onkologijos hospise Lenkijoje.
Hospise rūpinamasi ne tik sunkiais ligoniais, bet ir jų artimaisiais, kurie tragedijos akivaizdoje jaučiasi sugniuždyti. Pagalbos ranką čia tiesia ne tik gydytojai, slaugės, psichologai, bet ir dvasininkai bei savanoriai. Netrukus planuojamas atidaryti ir pirmasis vaikų hospisas.
Slauga čia teikiama nemokamai, nepriklausomai nuo amžiaus, tautybės, religijos. Čia dirbantys ir savanoriaujantys žmonės atsidavę visa širdimi, jų tikslas – padėti žmonėms oriai ir garbingai palikti šį pasaulį.
Hospiso darbuotojai neslepia – būtų daug lengviau, jei būtų daugiau savanorių, kurie skirtų kelias valandas per savaitę. Rankų trūksta, nes kartais vieną ligonį pamaitinti užtrunka ir pusę valandos, jei būna sutrikęs rijimas.
Kai mano tėvas buvo tokioje situacijoje, labai rūpinosi mama ir kiti broliai. Prisipažinsiu, aš ne tiek rūpinausi, kiek galbūt reikėjo. Paskui labai dėl to gailėjausi. Tėvo mirtį pasitikau būdamas Kinijoje, koncertuodamas. Iki dabar jaučiu labai didelę kaltę.
Būtent nuo tokios užduoties savanorystę pradėjo ir J. Sakalauskas, prieš tai turėjęs išklausyti mokymus. Hospiso personalas neleidžia sau daryti klaidų – juk tai darbas su pasaulį paliekančiais žmonėmis ir taisyti padarytų klaidų nėra kada. Vidutiniškai žmogus hospise praleidžia 27 paras, o trumpiausia ligonės viešnagė – vos 15 minučių.
„Nepatogiausias klausimas buvo, ar pakankamai rūpiniesi savo artimaisiais. Tas klausimas privertė krūptelėti – kad seniai neskambinau sesei, nepakankamai padedu mamai. Tai gerokai išprovokavo vidiniam dialogui su savimi“, – prisipažįsta J. Sakalauskas.
Iš pradžių užklupusi baimė, kaip reikės bendrauti su hospise esančiais žmonėmis, greitai išsisklaidė – laidos herojus sako supratęs, kad lygiai taip pat nejauku būti maitinamiems svetimų žmonių ir patiems ligoniams.
Savanorei Astai J. Sakalauskas prasitarė apie priežastį, dėl kurios jis norėjo prisidėti prie paliatyviosios slaugos.
„Kai mano tėvas buvo tokioje situacijoje, labai rūpinosi mama ir kiti broliai. Prisipažinsiu, aš ne tiek rūpinausi, kiek galbūt reikėjo. Paskui labai dėl to gailėjausi. Tėvo mirtį pasitikau būdamas Kinijoje, koncertuodamas. Iki dabar jaučiu labai didelę kaltę. Galėjau daugiau padėti, daugiau bendrauti, per tą bendravimą geriau pažinti tėvą. Man trūksta tėvo patarimų, minčių, asmenybės. Išaugau iki galo jo nepažinodamas. Tai nuoskauda, kad apvogiau save patį, jausmas, kad artimiausio žmogaus, iš kurio paveldėjai visko pusę, nepažinai.
Tai buvo sena mano svajonė – prisidėti prie paliatyviosios slaugos, nes, kai išėjo mano tėvas, supratau, kad mes esame vieni. Kai toks atvejis pirmas, tu nežinai kaip slaugyti, padėti. Galbūt antrą, trečią kartą būtume įgudę. Bet kaip ir pirmas vaikas – tu nežinai, kaip tai daryti. Tada supratau, kad labai reikėjo psichologinės pagalbos, žmonių, kurie galėtų dalintis patirtimi, papasakoti, nuraminti“, – mintimis dalijasi menininkas.
Plačiau – laidos įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
