Veidai

2020.01.26 19:03

Vėžiu susirgęs Stanislavas Stavickis-Stano: taip ir nebūčiau supratęs, kad kūnas nėra tiesiog mėsos gabalas

LRT RADIJO laida „Penktadienio pokalbiai“, LRT.lt2020.01.26 19:03

Jeigu ne onkologinė liga, dainininkas Stanislavas Stavickis-Stano abejoja, ar būtų suvokęs, kad turi kūną ir tai, kad juo privalu rūpintis. LRT RADIJO laidoje „Penktadienio pokalbiai“ muzikantas atviras – jam „pasisekė“, nes susirgo būtent limfoma ir galėjo gydytis viename geriausių medicinos centrų – kitiems apie ligą praneša nieko bendro su onkologija neturintis asmuo, tad gali prikalbėti ir visiškų nesąmonių.

S. Stavickį-Stano kalbina LRT RADIJO laidos „Penktadienio pokalbiai“ vedėjas Martynas Starkus.

– Tu prie pravardės jau pripratęs, matyt. Galbūt nekorektiška kreiptis pravarde? Kaip pačiam būtų maloniau, kad į tave kreiptųsi?

– Stano atsirado, kai Saulius Sventickas – leidybinės kompanijos „Koja“, didžiausios tuo metu, direktorius – sugalvojo tą nesąmonę. Man taip šlykščiai skambėjo. Prievartos nebuvo, bet jeigu žmogus, kuris dirba su grupėmis „SEL“ ir „Pikaso“, sako, kad Stanislavo Stavickio niekas nemylės, o Stano mylės, tai...

– Kaip dabar jautiesi? Tu kas tris mėnesius turi tikrintis sveikatą.

– Praėjusią vasarą man buvo diagnozuota limfoma, viena iš kraujo vėžio rūšių. Jeigu pirmos chemoterapijos metu pasiseka jį panaikinti, tada sėdi ir lauki, grįš ar negrįš. Formuluojama taip: „Šiuo metu esi sveikas.“ Bet tikimybė, kad liga vėl grįš yra – visų sergančių ląstelių panaikinti neįmanoma, gali būti, kad dalis jų lieka ir jos po truputį ima daugintis. Tačiau yra didžiulė tikimybė, kad nieko panašaus nebus, o kad nereikėtų tarp tų tikimybių blaškytis, stengiuosi pozityviai mąstyti.

Bet išmoksti gyventi. Pavyzdžiui, patikrinimas turėjo būti gruodį, bet aš paprašiau, kad patikrintų sausį, kad nesusigadinčiau švenčių.

Supratau, kad labai daug dalykų gavau tik dėl to, kad man „pasisekė“: susirgti būtent kraujo vėžiu ir gydytis Santariškėse. Tie, kuriems nepasisekė – susirgo lygiai ta pačia liga ir gyvena provincijoje, – pakliūva į siaubingus spąstus. Apie ligą jiems gali pranešti žmogus, neturintis nieko bendro su onkologija. Pasakys, kad tau liko 3 savaitės ar dar kokią nesąmonę.

– Apie sunkius metus parašei knygą „Kodėl aš?“. Pradėjai ją rašyti proceso metu, po pirmos gydymo stadijos nustojai, paskui vėl prie to grįžai, nes atsirado istorijos tąsa – nėra taip, kad žmogus išgijo ir jie gyveno ilgai ir laimingai. Tu šioje knygoje atskleidi labai daug asmeniškų dalykų: atvirai pasakoji apie savo santykius su žmona, sudėtingą vaikystę, tėvą, mamą, kuri ne taip seniai mirė ant tavo rankų. Kodėl?

– Iš vieno žurnalo kiekvienais metais – gal gerą dešimtmetį – skambinėdavo žurnalistė Simona ir sakydavo: artėja Kalėdos, gal su šeima „padarome“ viršelį? Atsakymas būdavo labai aiškus: kam to reikia? Kas nuo to pasikeis? Man atrodė, kad niekas.

Taip pat skaitykite

Kai gyvenime atsitiko tai, kas atsitiko, supratau, kad tylinčių yra labai daug. Kai žmogus – žinomas ar nežinomas – eina per ligą, kelias toks pats: gėda, nepatogumas, santykiai, visuomenės požiūris. Apie tai niekas nešneka.

Kai pradėjau domėtis, bendrauti su žmonėmis, kurie serga, supratau, kad labai daug dalykų gavau tik dėl to, kad man „pasisekė“: susirgti būtent kraujo vėžiu ir gydytis Santariškėse, viename geriausių medicinos centrų. Tie, kuriems nepasisekė – susirgo lygiai ta pačia liga ir gyvena provincijoje, – pakliūva į siaubingus spąstus. Apie ligą jiems gali pranešti šeimos gydytojas arba žmogus, neturintis nieko bendro su onkologija, koks nors radiologas. Pasakys, kad tau liko 3 savaitės ar dar kokią nesąmonę. Aš gavau pagalbą, o ją gauna tik 3 procentai.

Knygą reikėjo rašyti ir taip viešai šnekėti dėl to, kad kitaip neįmanoma: arba tu rašai ir sakai viską, dėl ko gėda, nesmagu, arba nerašai, nes tada prasmės rašyti nėra.

Iki pensijos būčiau gyvenęs galvodamas, kad kūno nėra. Staiga supratau, kad turiu kūną. Buvau tikras, kad į sporto klubą reikia eiti tada, kai nebeužlipi laiptais.

– Užsiminei apie gėdą.

– Visuomenėje yra kažkokia onkofobija. Nėra taip, kad sergi plaučių uždegimu ir to nepasakytum draugui. Galbūt tai ateina iš sovietinių laikų, sudėtingo vėžio gydymo ir mažo išgyvenamumo: jei matai prieš save ligonį, greičiausiai matai numirėlį. Gal fobija ateina iš ten.

Kita priežastis – susirgęs tokia liga esi pralaimėtojas. Gyvename visuomenėje, kurioje turi kovoti, būti stiprus. Sėkmingas žmogus yra teisingas žmogus, nesėkmingas žmogus – paraščių žmogus. Labai aiškiai supranti, kad tu pralaimėjęs – gavai į snukį, šluostaisi ir reikia tai suvokti. Reikia laiko, kad tai suvoktum, priimtum ir suprastum, kodėl taip jautiesi, kai sėdi ir gėda.

– Kaip dabar tave priima žmonės?

– Dabar žmonės labai dažnai prieina, klausia, ar viskas gerai. Pagrindinis gyvenimo pokytis – iki pensijos būčiau gyvenęs galvodamas, kad kūno nėra, yra tiesiog mėsos gabalas. Staiga supratau, kad turiu kūną. Manau, dauguma vyrų gyvena iki pirmo infarkto ar vėžio galvodami, kad yra darbas, pareigos, mašina, o jų fiziškai nėra – kam sportuoti? Buvau tikras, kad į sporto klubą reikia eiti tada, kai nebeužlipi laiptais. Bet žinant, kad po trijų mėnesių gali grįžti vėžys, tokia motyvacija per užpakalį duoda, kad tiesiog iššoksti iš pastato.

Visas pokalbis – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Taip pat skaitykite