Ne vieną griežtą tėčio pamoką išmokęs Arūnas Valinskas jaunesnysis auklėdamas savo dukrą tokių metodų taikyti nežada. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ vyras teigia puikiai žinantis ir tai, kad norint pramogų pasaulyje išlikti tris dešimtmečius neužtenka vieno sėkmingo projekto ar dainos. „Žmonės turi viziją, jog pramogų verslas yra pramoga, o ne verslas“, – sako jis.
„Iš tėčio išmokau mąstymo. Mokymasis ir žinių svarba, knygų skaitymas, nepriklausomos nuomonės formavimas, faktų vertinimas, laisvas protas, intuicija – tai išugdė tėtis. Kai matai tėvą prie knygų, tai padarė daugiau įtakos nei liepimas mokytis.
Iš mamos pamoka – priešinga nei iš tėčio. Kad ir kaip svarbu intelektas ir žinios, žmonės nėra robotai, intelektualinis pasaulis turi derintis su emociniu. Kartais žmogų reikia vertinti ne pagal faktus, turi jį pajusti. Yra kiti dalykai, kurių knygose neperskaitysi“, – taip apie tėvų įtaką ir suteiktas pamokas kalba žinomo televizijos laidų vedėjo, prodiuserio Arūno Valinsko ir dainininkės Ingos Valinskienės vyresnysis sūnus Arūnas Valinskas.
Garsioje Valinskų šeimoje augęs vyras iki šiol prisimena prieš dešimtmetį ištartus savo žodžius: „Niekada nekelsiu kojos į politiką.“ Tuomet jo abu tėvai buvo Seimo nariai, o jis iš pirmų lūpų girdėjo apie politikos užkulisius. Tačiau prabėgus keleriems metams ir subliuškus jaunatviško maksimalizmo burbului mažu žingsniu A. Valinskas jaunesnysis visgi žengė politikos link. Šiandien jis – Seimo nario padėjėjas ir Vilniaus miesto tarybos narys, į gyvenimą žvelgiantis kitaip nei jo garsusis tėvas.
„Jis, jei šnekėtume apie charakterio savybes ir būdą, yra labai karštas: jeigu ką nors sugalvoja daryti, iš tikrųjų padarys. Turėjo būti padaręs vakar. Aš šiuo klausimu esu kitoks žmogus. Esu lėtas, geriau daugiau paklausau, ką šneka žmonės, mokausi ir procesą vertinu organiškai.
Mano tėtis tuomet darė taip, kaip jam atrodė reikalinga. Padarė gerų dalykų, mano nuomone, kai kur galėjo padaryti geriau, kažko nedaryti. Jo kelias buvo kaip kometos: atėjo ir pralaužė sienas. O aš einu kitaip“, – pažymi pašnekovas.
A. Valinskas jaunesnysis prisimena: mokyklos laikais namuose vyravo griežti tėvo auklėjimo metodai. Ar tuomet tai buvo priimtina, klausimas. Tačiau šiandien jis visa tai vertina kitaip ir sako, kad kiekvienas patyrimas buvęs puiki pamoka.
Mokymasis, mano nuomone, išsikreipia. Mokykla yra tam, jog, jeigu darai klaidų, tau pasakytų, kodėl, kaip. Tai yra organiškas procesas. Jeigu namuose – antroji mokykla, tai nelabai kas išeina.
„Vienas dalykas, kuris mane erzindavo – namų darbų tikrinimas. Kiekvieną dieną nuneši, parodai, jei yra klaidų – eik taisytis. Bet jei aš būčiau žinojęs, kad yra klaidų, būčiau jų nepadaręs. Tokiu atveju pats mokymasis, mano nuomone, išsikreipia. Mokykla yra tam, jog, jeigu darai klaidų, tau pasakytų, kodėl, kaip. Tai yra organiškas procesas. Jeigu namuose – antroji mokykla, tai nelabai kas išeina.
Būdavo įvairių priemonių. Dėl blogo pažymio iš rusų kalbos – Puškino eilėraštis atmintinai. Jis tuo metu buvo visiškai ne pagal mano lygį. Iki šiol atsimenu kelias eilutes. Kažkada geografijoje buvo duobė. Kambaryje pakabintas pasaulio žemėlapis – visas valstybes su sostinėmis [atmintinai]. Būdavo mini egzaminai, kur ta šalis, kur ta sostinė. Žinoma, priemonės turėjo poveikį, bet ir kitą pusę – tai vaikui išugdo antipatiją bendrajam mokslui“, – svarsto laidos herojus.
Diskomforto dėl garsios pavardės nejautė
Nepaisant to, geležinis auklėjimas A. Valinsko neatbaidė nuo mokslų. Baigęs dešimt klasių moksleivis sugalvojo mokytis Pietvakarių Anglijoje. Dabar jis juokiasi – bėgo nuo vilko, o užšoko ant meškos. Jaunas vyras atvirai sako, kad susidomėjo mokslais užsienyje norėdamas atitrūkti nuo namų, tačiau Anglijos gimnazijoje lengva irgi nebuvo.
„Būdavo tam tikros ribos, bet sakyti, kad ten buvo internatas, kalėjimas, jokiu būdu negalima. Mums būdavo labai smagu, bet nepiktnaudžiaudavome tokiais dalykais: manęs nėra išvežusi policija, viskas būdavo proto ribose“, – tikina Valinskų sūnus.
Baigęs mokyklą A. Valinskas liko Britanijoje ir Londono universitete pasirinko tarptautinių santykių bei japonų kalbos bakalauro studijas, vėliau metus studijavo Japonijoje. Vyras teigia, kad japonų kultūra jį viliojo nuo paauglystės.
„Pradžioje patikdavo, kaip ji skambėdavo, kiek tekdavo išgirsti televizijoje ar filmuose. Traukdavo pati kultūra. Pagalvojau, jeigu įmanoma, kodėl tokių dalykų nesuderinti? Tarptautiniai santykiai, politikos mokslai ir japonų kalba – blogiau nebus. Tai buvo jaunatviškas entuziazmas, man atrodė faina, įdomu“, – pabrėžia jis.
Kad ir kaip būtų neįprasta, A. Valinskas nepasirinko pelningo darbo užsienyje. Sako, gyvendamas svetur ilgėjęsis Lietuvos, tad atsiėmęs bakalauro diplomą grįžo į tėvų namus. Tačiau čia atsidūrė aklagatvyje: kur sukti toliau?
Tada patraukliausi pasirodė baziniai kariniai mokymai, tačiau juose jis nusprendė dalyvauti ne tik norėdamas pakeisti veiklą, bet ir iš patriotizmo. Trys mėnesiai praktikos A. Valinskui parodė kitą gyvenimo kelią – jis nusprendė siekti profesionalaus kario vardo, tad kariuomenėje praleido dar ketverius metus. Kariuomenė nėra katorga, ji išmoko ginti ne tik šalį, bet ir savo vertybes, tikina laidos herojus.
Kai parsineša tą pramogų verslą į namus, tu pamatai, kiek yra darbo, o kiek – pramogos. Kai pamatai, kiek tėtis dirba ir kaip jis dirba, liaudiškai tariant, fantazija greitai „atšoka“.
„Tai vertinu kaip teigiamą patirtį. Kariniai baziniai mokymai tam ir sukurti, kad per 3 mėnesius suteiktų didelį iššūkį. Kiekvieną dieną reikėdavo keltis be penkiolikos šeštą, nesvarbu, šilta, šalta. Nuėjau rugsėjo devintąją, kursai baigėsi lapkričio pabaigoje. Eini į žygius, miškus, neturi palapinės, tai miegi lauke. Baisiausia būdavo rytais, kai reikėdavo išlįsti iš miegmaišio – tai būdavo savęs prievartavimas, bandymas sulaužyti save“, – prisimena pašnekovas.
A. Valinskas jaunesnysis įsitikinęs – kariuomenėje išmoktos pamokos praverčia ir dabar. Jis sako niekada nenorėjęs per gyvenimą eiti lengviausiu keliu, ir nors pavardė lėmė kitaip, dėl jos garsumo diskomforto niekada nejautė.
„Kad tai būtų didelė našta ar spaudimas, nepasakyčiau. Mokykloje, kai mokiausi Lietuvoje, buvo momentų, bet daugiausia juokais pasakydavo. Vienas iš pavyzdžių – per muzikos pamoką: tavo mama dainininkė, o tau nesiseka, gavai aštuonis. Bet tai buvo tik žaidimas“, – pasakoja vyras.
Nežada auklėti dukros tėvo griežtais metodais
Augdamas A. Valinskas nė karto nepagalvojo, jog galėtų sekti tėvų pėdomis, nors greta jų matė daug šurmulio ir spindinčios šlovės. Visgi įsidėmėjo kitką: norint pramogų pasaulyje išlikti tris dešimtmečius, neužtenka vieno sėkmingo projekto ar dainos – reikia beprotiškai daug dirbti.
„Žmonės turi tokią viziją, jog pramogų verslas yra pramoga, o ne verslas. Tai yra faina, tave rodo, ko dar norėti? Bet kai parsineša tą pramogų verslą į namus, tu pamatai, kiek yra darbo, o kiek – pramogos. Kai pamatai, kiek tėtis dirba ir kaip jis dirba, liaudiškai tariant, fantazija greitai „atšoka“. Pamatai, kad yra didelis darbas, kartais labai įpareigojantis. Tu turi tiesioginę transliaciją ir jokia liga, niekas tavęs neišgelbės. Tu žinai, kad turi ten būti ir turi tai padaryti“, – kalba jis.
Nesakau, kad nesituoksime, bet kol kas nėra reikalo šiai procedūrai. Jeigu tau reikia santuokos, kad galėtum prisirišti žmogų, man iš karto kyla klausimas: ar tu tuo žmogumi nepasitiki?
Šiandien A. Valinskas tikina esantis ten, kur ir nori būti. Praėjusį rudenį vyras vėl sugrįžo mokytis, įstojo į Rytų Europos ir Rusijos magistrantūros studijas. Tokias studijas laidos herojus teigia pasirinkęs dėl atsiradusio poreikio įgyti naujų žinių ir tikisi, kad jos pravers profesiniame, su politika susijusiame kelyje.
„Kažkaip pagalvojau, jog reikia įrėminti tą veiklą, žinias, domėtis. Niekada nereikia nustoti mokytis – plėsti horizontą yra įdomu. Klausymas žmonių, kurie už tave žino žymiai daugiau, gali nukreipti tave gerąja kryptimi“, – pabrėžia pašnekovas.
Prieš pusantrų metų A. Valinskas jaunesnysis su mylimąja Viktorija susilaukė dukros Sofijos. Šiandien jis pripažįsta ketinantis nekartoti griežtų savo tėvo auklėjimo metodų ir sako besimokantis būti šiuolaikišku tėvu, nors neslepia, kad tai tikrai nėra lengva.
„Kai atsirado Sofija, įvyko dar kitokia transformacija. Supranti, jog gyvenimas sau baigėsi. Ar tai gerai, ar blogai? Pradžioje atrodo blogai, nes yra kitaip, tu pripratęs prie kitokio gyvenimo. Bet visi nori būti gerais tėvais. Niekas nepradeda vaiko su intencija, jog bus blogas tėvas“, – svarsto vyras.
A. Valinskas teigia puoselėjantis ryšį su mylimąja, tačiau trejus metus kartu esanti pora neskuba oficialiai įtvirtinti santykių. Jų santykių įrodymui, pasak pašnekovo, nereikia papildomo patvirtinimo ar šventės draugams.
„Nesakau, kad nesituoksime, bet kol kas nėra reikalo šiai procedūrai. Gyvename sėkmingai, kažko, ką išspręstų vedybos, nematau. Statistika rodo, jog kas antra pora pameluoja, kad bus kartu iki mirties, jų niekas neišskirs.
Santuoka, kaip kažkokio ryšio ar saugumo garanto traktavimas, atrodo šiek tiek perdėtas [dalykas]. Jeigu tau reikia santuokos, kad galėtum prisirišti žmogų, man iš karto kyla klausimas: ar tu tuo žmogumi nepasitiki? Jei myli žmogų ir juo pasitiki, tai to ir turėtų užtekti, bet jei nėra pasitikėjimo, tavo santuokos niekas neišgelbės“, – įsitikinęs jis.
Plačiau – laidos įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
