Veidai

2020.01.22 19:56

Andrius Mamontovas: pagal savo taisykles gyvena tie, kurie jas kuria

LRT RADIJO laida „Penktadienio pokalbiai“, LRT.lt2020.01.22 19:56

„Dalykus kartais reikia pabaigti, kol jie veikia“, – įsitikinęs dainininkas Andrius Mamontovas, tokią baigtį parinkęs ir grupei „Foje“, ir spektakliui „Hamletas“. LRT RADIJO laidoje „Penktadienio pokalbiai“ muzikantas teigia visada siekęs daryti kitaip – ne iš principo, o tam, kad rastų savitą skambesį, kas galiausiai vadinama atlikėjo stiliumi.

A. Mamontovą kalbina LRT RADIJO laidos „Penktadienio pokalbiai“ vedėjas Martynas Starkus.

– Tu esi toks „respublika pati sau“ – lyg ir šalia, bet stebėtojas.

– Kiekvienas kuriantis žmogus kuria kažkokį savo pasaulį. Aš neignoruoju kitų, bet man norisi turėti atskirą sklypą, kuriame gyvenu. Aš ir pats ieškau atlikėjų, kurie turi kažką savito: įvaizdį, energetiką. Pavyzdžiui, Davidas Bowie – pasaulinės muzikos dalis, bet jis išsiskiria, yra šiek tiek kitoks, eina šiek tiek kitu keliu. Man tokie atlikėjai visada buvo pavyzdys – daryti kažką savaip, net jeigu ir kreivai.

Tokia nuostata turbūt mano charakterio dalis – ne iš principo eiti prieš visus, bet rasti savo spalvą, skambesį, žodžių junginį, temas. Net jeigu groji popmuziką, norisi įvesti paklaidą – įbrėžimo ant prabangaus automobilio durelių.

– Tu turi užsitarnautą dovaną rinktis. Kitas turi paklusti žanro taisyklėms. Tu gali sau leisti gyventi pagal savo taisykles.

– Pagal savo taisykles gyvena tie, kurie jas kuria. Tai turbūt buvo išeitinė tiek mano, tiek grupės „Foje“ pozicija: nenorime būti tokie, kaip visi. Tokia nuostata turbūt mano charakterio dalis – ne iš principo eiti prieš visus, bet rasti savo spalvą, skambesį, žodžių junginį, temas. Finale tai vadinama atlikėjo stiliumi. Net jeigu groji popmuziką, norisi įvesti paklaidą – įbrėžimo ant prabangaus automobilio durelių.

– Ar mėgsti važiuoti į savo mėgstamų atlikėjų koncertus? Ar randi tam laiko?

– Kartais važiuoju, bet muzikantams dažniausiai labai sunku nuvykti į kitų muzikantų koncertus. Dažniausiai tu pats koncertuoji, kitu metu įrašinėji. Mes matome muzikantus scenoje ir mums atrodo, kad jų gyvenimas nerūpestingas: išlipai, pasikraipei, tau paplojo, pasiėmei honorarą ir viso gero. Bet iš tikrųjų tai ilgas ruošimasis, repeticijos, įrangos kalibravimas...

Aš mėgstu įrangą, turbūt turiu vadinamą GAS – gear accommodation syndrome, t. y. įrangos kaupimo sindromą. Domiuosi visa nauja įranga: perku, kiekvieną dieną skaitau. Pati įdomiausia skaitymo, paieškų tema – sintezatoriai, ritmo mašinos, garso efektai. Kažką ir įsigyju, nedrąsiai dėbčiodamas į žmonos pusę.

– Man atrodo, jeigu aš kurčiau ir turėčiau tiek daug technikos, kaip pats turi, niekada nebūtų gana: dabar lyg neblogai skamba, bet gal dar tą paspausiu? Menas pasakyti „stop“?

– Tai problema, su kuria susiduriame šiuolaikiniame pasaulyje, ypač, kai atsirado kompiuteriai ir apskritai daugybė pasirinkimo galimybių. Kas dirba su dizainu, daile, videografika – tu turi tiek priemonių. Turbūt visi perėjome per tą periodą, kai norėjosi panaudoti viską, ką turi, įjungti viską, kad degtų visos lemputės, bet džiaugiuosi, kad šis periodas po truputį praeina.

Man labai patinka grupės „The White Stripes“ koncepcija: gitara, balsas, būgnai ir trys spalvos: juoda, balta, raudona. Kažkokiame interviu Jackas White`as pasakė, kad jie specialiai apsiribojo keliais dalykais ir tuo, ką su jais galima padaryti. Tai išlaisvina tavo kūrybingumą, nes su tomis keliomis mažomis priemonėmis stengiesi padaryti maksimumą. Bet man norisi tų priemonių turėti daugiau.

Man būdavo juokinga, kad Hamletą vaidina penkiasdešimtmečiai aktoriai, kai personažas – 29 metų. Kai mes pradėjome repetuoti, man tiek ir buvo. O sustojome, kol dar buvo galima patikėti, kad šitam bičui – 30.

– Andriau, ar tu įsivaizduoji, kad kada nors galėtų būti atgaivintas spektaklis „Hamletas“?

– Ne. Jis pasibaigė tada, kai vis dar veikė. Dalykus kartais reikia pabaigti, kol jie veikia. Lygiai tas pats buvo su paskutiniu „Foje“ koncertu. Su Nekrošiumi ne kartą kalbėjome: kaip jums atrodo, režisieriau, sakydavau, reikia pabaigti, kol spektaklis neišsikvėpė. Jis sakydavo: žinai, kai tu pasakysi, kad viskas, bus viskas. Jis šį sprendimą paliko man. Neatsimenu, ar pasakiau. Man atrodo, taip išėjo savaime.

Man būdavo juokinga, kad Hamletą vaidina penkiasdešimtmečiai aktoriai, kai personažas – 29 metų. Kai mes pradėjome repetuoti, man tiek ir buvo. O sustojome, kol dar buvo galima patikėti, kad šitam bičui – 30.

– Radijas tavo gyvenime irgi baigėsi.

– Aš vėl prisiminsiu Nekrošių. Kai paskutinį kartą su juo kalbėjomės, paskutiniai jo žodžiai – nežinojau, kad tai bus paskutiniai žodžiai, kuriuos iš jo išgirsiu, – buvo: nedėkime taško. Pas jį namuose gėrėme kavą ir kalbėjome apie galimą bendradarbiavimą. Taip pasibaigė mūsų pokalbis. Dėl radijo nesu padėjęs taško.

Radijas – labai smagi medija. Tai tiesioginis veiksmas – supranti, kad tūkstančiai žmonių girdi tą patį. Tame yra kažkokia magija: yra vien garsas, tu mintyse įsivaizduoji, kuri vaizdą. Radijas kažkuo primena knygos skaitymą – vizualizacija vyksta tavo galvoje.

Visas pokalbis – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.