Politikė Ingrida Šimonytė, neseniai išgyvenusi mamos netektį, įsitikinusi – svarbu ne klausti, „kodėl man“, o gebėti situacijoje išbūti oriausiai, kaip įmanoma. Orumo sunkiomis akimirkomis slaugant mamą kandidatei į prezidentus suteikė geras humoro jausmas ir gebėjimas pažvelgti tiek į save, tiek į situaciją iš šono – I. Šimonytė džiaugiasi, kad geru humoro jausmu pasižymėjo ir amžinybėn išėjusi jos motina.
I. Šimonytę kalbina LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ vedėja Rimantė Kulvinskytė.
– Jeigu susitiktumėme užsienyje ir aš apie jus nieko nežinočiau, ką apie save pasakytumėte?
– Pirmiausia pasakyčiau, kad esu ekonomistė. Turbūt tuo ir apsiribočiau. Na, jei paklaustų, ką veikiu, pasakyčiau, kad esu parlamento narė, šiuo metu – politikė.
– Ar jus veikia statusai ir titulai? Kažkur skaičiau, kad būnant finansų ministre nebuvo lengva – nelengvą periodą išgyveno ir Lietuva. Kaip sakėte, mergaičiukė tarp dėdžių.
– Titulai mane veikia labai keistu būdu: aš visą laiką galvoju, kad vienas iš garantijos kelių, kaip padaryti, kad tau titulas nesugadintų gyvenimo – turėti blaivų santykį su visomis pozicijomis, postais ir pavadinimais. Visi postai, kokie jie bebūtų, yra laikini. Svarbiausia – neįsimylėti savęs tame poste, dėl to į juos visus žiūrėjau kaip į pareigas.
Mano bendravimas su žmonėmis, kurie mane seniai pažįsta, kai einu vienas ar kitas pareigas, niekada nepasikeičia. Aišku, protokolas yra protokolas: jeigu esu oficialiame renginyje, tada titulai neišvengiami. Bet tikrai manęs visos tos „ekscelencijos“ nei guodžia, nei šildo, nei aš tame matau didelį pasiekimą.
– O kas jus veikia sutikus žmogų? Kas jus nuginkluoja?
– Geras humoro jausmas. Būna žmonių, su kuriais įdomu. Ir jeigu su žmonėmis man įdomu, visai nesvarbu, kas tie žmonės yra. Kartasi įdomus žmogus, kuris vairuoja „Uber`į“ – būna gaila išlipti, nes mes labai fainai pasišnekėjome. Žmonės, kurie turi patirtį, kurios aš neturiu – laipiojimo kalnuose, ko niekada nesu dariusi, – man įdomūs, smagu su tokiais žmonėmis kalbėtis.
Man pasisekė, kad mano mama irgi turėjo tokį sunkesnį humoro jausmą. Ji irgi galėdavo gan sarkastiškai papokštauti. Kartais būdavo situacijų, kad kokioje ligoninėje „pasišnekame“ – jeigu žmogus pirmą kartą girdi, jam gali pasirodyti, kad tai keistas santykis.
– Kalbant apie buvimą ministre – reikėjo kažkur per save perlipti?
– <...> Politikoje sunkiausias dalykas buvo viešumas, bet ne tas, kuris reiškia, kad kažkas skaičiuos tavo pinigus deklaracijoje, žiūrės kur gyveni ar kokiu automobiliu važinėji. Visa tai man suprantama, nes manau, kad vieši žmonės turi tokius dalykus paaiškinti, kaip ir savo interesus.
Mažiau jaukus dėmesys kaip asmeniui: ką mezgi, kokias uogienes verdi, kokius gvazdikus sodini. Aš suprantu tą smalsumą, bet nemanau, kad jį privalau tenkinti. Kai per rinkimus gana netikėtai, man nelabai maloniu rakursu išlindo istorija su mano mama, kuri labai sunkiai sirgo, man sakė: kodėl tu apie tai nepasakoji? Man atrodė, kad aš tiesiog neturiu ką pasakoti.
Iš to išmokau tam tikras pamokas – žinau, kaip jaučiasi žmonės, kurie yra toje pačioje padėtyje, bet sėdėti gyvenimo būdo laidoje ir raudoti – žiūrėkite, kokia drama aplankė mano gyvenimą, – tai tiesiog visiškai ne man.
– Gal iš to atėjo humoro jausmas?
– Išmokau reaguoti taip, kad viskas yra čia ir dabar. Ir reliatyvu. Sėdėti ir daužyti galvą į sieną, sakyti, „kodėl man“, nėra jokios prasmės – tai nieko nepakeis. Tiesiog turi ieškoti būdo, kaip toje situacijoje oriausiai išbūti.
Man pasisekė, kad mano mama irgi turėjo tokį sunkesnį humoro jausmą. Ji irgi galėdavo gan sarkastiškai papokštauti. Kartais būdavo situacijų, kad kokioje ligoninėje „pasišnekame“ – jeigu žmogus pirmą kartą girdi, jam gali pasirodyti, kad tai keistas santykis.
Kartais abiem ta padėtis atrodydavo tokia juoda, kad geriau tiesiog piktu juoku, bet vis dar humoru, kad ir labai sunkiu, tai apibūdinti. Humoro jausmas ir gebėjimas pasižiūrėti į save ir situaciją iš šono mane labai dažnai gelbėjo, nors negaliu pasakyti, kad nebūdavo taip, kad norėčiau užsikloti galvą su kaldra.
Buvo bandymų pateikti mane visuomenei kaip nenormalų žmogų. Aš nenormali dėl to, kad neturiu vyro ir vaikų. Ims kas ir parašys, kad Šimonytė – netradicinės orientacijos. Net jeigu tai būtų tiesa, tai ką? Ką jūs norite tuo pasakyti? Kartais humoro jausmo nebeužtekdavo.
– Mes visi turime konstitucinę teisę kandidatuoti į prezidentus, bet retas kuris mūsų tai padarys ir tai patirs. Koks jausmas, kai atsistoji ties finišo tiesiąja?
– Prieš mamos mirtį tikrai buvo labai sunkus laikas. Rinkimai tokiu būdu nuėjo kažkur... Kartais galvoju, ar tai buvo man? Ar aš tikrai ten dalyvavau? Nes atrodo, kad buvau kažkur labai labai toli. Apskritai esu toks žmogus: jeigu kažkas pasibaigė, tai pasibaigė. Nesėdžiu, nekontempliuoju. Juo labiau, kad tame etape susiklostė toks emocinis fonas – rinkimus esu padėjusi toli.
Buvo bandymų pateikti mane visuomenei kaip nenormalų žmogų. Aš nenormali dėl to, kad neturiu vyro ir vaikų. Ims kas ir parašys, kad Šimonytė – netradicinės orientacijos. Klausia, ar tai tiesa? Ne, netiesa, bet net jeigu ir būtų, tai ką? Ką jūs norite tuo pasakyti? Kad aš esu šėtono garbintoja dėl to, kad man patinka roko muzika? Kartais humoro jausmo nebeužtekdavo.
Kai supranti, kad už nugaros vyksta tokios sąmonės konstravimo procesas, maždaug – jeigu išrinksime Šimonytę, tai valdžią Lietuvoje užims gėjai, iš visų bus atimti vaikai ir parduoti organams į Norvegiją, tai atsiprašau už tokį feisbuko folklorą. Tai yra tai, kai aš prarandu amą.
– Jūs – pavyzdys, kad būnant savimi galima nukeliauti toli.
– Aš vis dėlto esu moteris – to nereikia pamiršti. Kaip ten bebūtų, moteriai keliami daug didesni reikalavimai. Daug dalykų, kurių visuomenė man neatleistų, vyrui atleistų. Mums, kaip moterims, vis dar reikia ekstra pastangų.
Vienas labai svarbus dalykas – aš nebijojau. Savivertės deficitas vis dar yra – ir tyrimai rodo, kad jeigu darbui keliami penki reikalavimai, beveik visi vyrai aplikuos, jei neatitinka dviejų, moterų – tik trečdalis. Vadinasi, aš arba tobula, arba manęs nėra. Aš nesu tobulas žmogus ir niekada nenorėčiau tokiu būti – man atrodo, kad tobulas žmogus turėtų būti arba labai nelaimingas, arba labai neįdomus, arba ir toks, ir toks.
– Kokia Lietuvos ateities laimės formulė?
– Laimės formulė visada ta pati. Yra du būdai būti laimingam: vienas būdas – turėti didelius lūkesčius ir bandyti juos pateisinti, kitas – pritempti lūkesčius arčiau savo galimybių. Daug žmonių išsikelia aukštus lūkesčius ir frustruoja: esu nevykęs, nepasiekiu, kažko nepadarau. Bet užduok sau klausimą, ar tau tikrai šito reikia? Dalyvavimas tobulybės žiurkių lenktynėse – tiesiausias kelias į nelaimę.
Visas pokalbis – laidos įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
