1991-ųjų Sausio 13-ąją užėmus Lietuvos radijo ir televizijos pastatus, darbuotojai į juos negalėjo sugrįžti 222 dienas. „Kai vasarą pirmą kartą įėjome į vidų, man akyse kaupėsi ašaros – negalėjau patikėti tuo, ką pamačiau“, – portalui LRT.lt pasakoja televizijos režisierė Asta Einikytė
Dabar LRT TELEVIZIJOS režisierė ir Kūrybos skyriaus vadovė 1989-aisiais buvo tik baigusi studijas ir pradėjusi dirbti Pramogų redakcijoje. Ji rengė šventinę 1991-ųjų sutikimo programą.
„Dar Naujųjų išvakarėse buvo jaučiama tam tikra įtampa ir keistas nerimas. Vyresni kolegos, ypač dirbę Naujienų tarnyboje, jau kalbėjo apie tai, kad netrukus gali kažkas įvykti. Tačiau tokio drastiško įvykių posūkio nesitikėjo niekas“, – prisimena ji.
Likus maždaug savaitei iki tragiškų įvykių, įtampa dar labiau išaugo – darbuotojams buvo sudarytas specialus budėjimo planas, atsirado ir tam tikros instrukcijos, ką reikėtų daryti, jei kas nors nutiktų ar įvyktų puolimas.
„Budėjau sausio 11-ąją, kitą rytą grįžau į netoliese buvusį televizijos bendrabutį, kur tuo metu gyvenau aš ir dauguma televizijos darbuotojų. Šiek tiek pamiegojau, tačiau bendrabutyje buvo tam tikras sujudimas – pasiekė pirmosios žinios, kad prasidėjo neramumai. Nors tądien man buvo laisvadienis, nutariau grįžti į darbą, kur budėjo kolegos“, – pasakoja A. Einikytė.
Iš namų į S. Konarskio gatvę atskubėjusi A. Einikytė išvydo minias prie televizijos ir radijo pastatų besibūriuojančių žmonių, tačiau patekti į vidų jie negalėjo.
Lietuvos radijo ir televizijos patalpos buvo užimtos 222 dienas.
„Jaučiausi sutrikusi – buvau pasiruošusi ką nors daryti, tačiau nesumojau ką. Stovėjau minioje ir mačiau iš pastato išvedamus kolegas. Dalis jų liko užsibarikadavę viduje. Ėmėme galvoti, kaip jiems padėti ir kaip juos išvesti. Į vidų norėjome patekti per kitoje pastato pusėje buvusį įėjimą, tačiau ir vidiniame kieme jau važinėjo tanketės“, – pasakoja A. Einikytė.
Jau vėliau apie tos nakties įvykius su kolegomis kalbėjusi režisierė sako, kad puolimo akivaizdoje vieni užsirakino savo kabinetuose ir bandė dirbti toliau, kiti būriavosi valgykloje ir tikėjosi, kad kokiu nors būdu pasipriešins desantininkams: „Vėliau sužinojau, kad buvo žmonių, kurie rūsiuose užsidarę praleido net parą ar daugiau.“
Įvykiams įsibėgėjus, nepabūgę desantininkų žurnalistai jungė diktofonus, o operatoriai – kameras. Kadruose net išliko užfiksuota, kaip operatorius filmuoja, nors desantininkas jau užsimojęs jam trenkti.
„Montuotojas Algis Bigelis, sužinojęs, kad į S. Konarskio gatvę jau rieda tankai, čiupo kamerą bei kitokią techniką ir ant pečių susikrovęs viską išnešė, o jo kolega sėdo prie kilnojamosios televizijos studijos (KTS) vairo ir išvažiavo. Taip jie išgelbėjo dalį technikos, suprasdami, kad be jos tragiškos nakties įvykiai gali likti neįamžinti“, – prisimena pašnekovė.
Iš pradžių viskas atrodė sunkiai įtikima ir priminė veiksmo filmą, tačiau, anot pašnekovės, sužeistuosius vežantys greitosios pagalbos automobiliai su kaukiančiomis sirenomis bylojo apie tos nakties tragediją.
A. Einikytė sako, kad pats sunkiausias darbas jos laukė jau po lemtingos Sausio 13-osios. Žmonės buvo pasiryžę tęsti darbus, o darbuotojų susirinkimai vykdavo vis kitoje Vilniaus vietoje, pavyzdžiui, pieninėje ar aklųjų kombinate. Savaitę ar daugiau po tragiškosios nakties Asta sako daugiausia laiko praleidusi montažinėje.
„Aš mačiau visus skaudžiausius tų dienų vaizdus – nukentėjusius ligoninėse, tankų sutraiškytus žuvusiųjų kūnus, laidotuvėse raudančius artimuosius, maldai sukniubusias močiutes...
Kad tie kadrai niekur nedingtų, stengėmės padaryti kopijas, o dalį įrašų per pažįstamus perduoti į užsienį, kad pasaulis pamatytų, kas nutiko Lietuvoje, – prisimena režisierė. – Turbūt tada aiškiausiai suvokiau, kad, kai krūtine stovi prieš ginklą ir gini ne savo namus, o darbovietę, ji tampa labai brangi. Ten vyko kova už laisvę ir nepriklausomybę.“
Sausio 16-ąją iš užgrobtų Radijo ir televizijos studijų pradėjo transliuoti kolaborantų televizija, liaudyje vadinta „kaspervizija“, vadovaujama KGB karininko Edmundo Kasperavičiaus. Pastatus akylai saugojo kareiviai, o savo darbus ir asmeninius daiktus ten palikę darbuotojai net negalėjo jų pasiimti.
„Kadangi gyvenome netoli, neretai ateidavome prie televizijos pastato. Jau buvome perpratę sistemą, žinojome, kur ir koks kareivis stovi bei saugo įėjimus. Už butelį degtinės buvo galima atgauti savo daiktus.
Pasakydavome jiems, į kurį kabinetą nueiti ir ką atnešti. Taip aš atgavau dėžę kasečių su savo režisūrinaiais darbais, kiti prašė išnešti įvairios aparatūros. Moterys prieš šventes ateidavo atsiimti darbe paliktų suknelių ar aukštakulnių, kurie tuo metu buvo deficitas“, – pasakoja A. Einikytė.
Lietuvos radijo ir televizijos patalpos buvo užimtos 222 dienas. Tik 1991-ųjų rugpjūčio 22-ąją Televizijos bokštas bei Radijo ir televizijos pastatai buvo atgauti ir darbuotojai galėjo grįžti į darbo vietas.
Dienos, kai po kelių mėnesių pertraukos vėl įžengė į S. Konarskio gatvėje esančių pastatų koridorius, Asta niekada nepamirš: „Akyse ėmė kauptis ašaros, kai pamačiau, kad viskas tiesiog suniokota.
Koridoriuose buvo daugybė ištampytų ir sugadintų archyvinių juostų, tiesiog sumestų ant žemės, o jų krūvos kone siekė kelius ir buvo galima tiesiog brist per jas. Sulaužyta įranga, išsilydę sieros rūgštimi apipilti režisūriniai pultai, sandėliuose laikytos dekoracijos, senoviniai iš įvairų dvarų surinkti baldai, pavyzdžiui, tie, kuriuos žiūrovai matė filme „Raudonmedžio rojus“, buvo tiesiog barbariškai sukapoti, sulaužyti. Jie nieko nepasiėmė, tiesiog viską be sąžinės graužimo sunaikino.“
Tragiški įvykiai ir sunkus po jų sekęs laikotarpis darbuotojus sustiprino ir dar labiau suvienijo. Tos lemtingos nakties kadrus A. Einikytė peržiūrėjo daugybę kartų, naudojo ne vienai specialiai laidai, minėjimui ar transliacijai. Ir nors prabėgo jau 29-eri metai, sako, kad niekada nepamirš to, ką jautė tąnakt.
„Sausio 13-oji likusi labai giliai širdyje, ji niekada neišbluks, niekada neišdils. Kiekvieną kartą viską labai aiškiai prisimenu“, – pridūrė ji.
Kai krūtine stovi prieš ginklą ir gini ne savo namus, o darbovietę, ji tampa labai brangi. Ten vyko kova už laisvę ir nepriklausomybę.
Atnaujinus sugadintą įrangą ir nusiaubtas patalpas, iš S. Konarskio gatvės vėl pradėta transliuoti rugsėjo 1-ąją. „Po truputį atsitiesėme, atrodė, kad viską pradedame nuo nulio – gyvenimas nesustojo, o juo labiau eteris“, – sako A. Einikytė.
