Veidai

2020.01.10 07:02

Verslą iš buvimo namų šeimininke padariusi Beata Nicholson auklėdama vaikus prisimena tėvų sakytas frazes

LRT TELEVIZIJOS laida „Gyvenimo spalvos“, LRT.lt2020.01.10 07:02

Šeimos verslą įkūrusi žurnalistė, kulinarė Beata Nicholson pavadinta verslininke nusikvatoja – nors dabar apie verslą išmano kur kas daugiau, šios srities ji negliaudo taip, kaip naujų receptų kūrimo. Keturis vaikus auginanti moteris LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimo spalvos“ sako, kad atžaloms pati geriausia dovana visai ne išsilavinimas ar kiti materialūs dalykai, o tiesiog broliai ir seserys.

„Dirbu savo svajonių darbą“, – teigia kulinarijos laidų ir knygų autorė Beata Nicholson – moteris, niekada nestokojanti geros nuotaikos. Ji kvatodama priduria padariusi verslą iš buvimo namų šeimininke, tačiau ne viskas B. Nicholson gyvenime buvo taip paprasta – ne viską gyvenimas jai patiekė tiesiog ant lėkštutės.

„Studijavau žurnalistiką, norėjau dirbti televizijoje. Įgyvendinau šitą savo svajonę 200 proc. Tūkstančiu. Apie tokią sėkmę televizijoje net negalvojau. Kulinarijos laidą norėjau vesti labai seniai, nors, kai studijavau žurnalistiką, galvojau, kad būsiu redaktorė, žurnalistė“, – kalba pašnekovė.

Televizijoje B. Nicholson debiutavo su žaisminga laida „Maximanija“, kurią vedė su tuo metu populiarios grupės „B`Avarija“ atlikėju Juozu Liesiu. Sėkmingai besiklostančią karjerą pakoregavo santuoka su britų verslininku Tomu.

„Kai sutikau savo vyrą Tomą, pradėjau daug laiko leisti Anglijoje, Londone. Ėmiau galvoti: ištekėsiu, gyvensiu Londone – ką aš ten veiksiu? Turėjau pavyzdžių, kad būti lietuviu žurnalistu Londone nėra taip paprasta. Nenorėjau atsisakyti svajonių darbo, svajonių profesijos, svajonių veiklos ir pagalvojau – turi rasti, kas tau patinka daryti. O maistas visada buvo natūrali mano kasdienybės dalis. Ir pagalvojau, kad yra žurnalistų, kurie rašo apie maistą, kuria receptus. Lietuvoje nebuvo tokio dalyko“, – prisimena ji.

Gyvendama Londone B. Nicholson pradėjo lankyti kulinarijos kursus, žiūrėti televizijos laidas, skaityti specialią literatūrą, be to, kadangi gyveno tokiame dideliame mieste, turėjo galimybių paragauti įvairių pasaulio virtuvių patiekalų restoranuose. Visą patirtį ji išguldydavo tinklaraštyje.

„Pradėjau rašyti kulinarijos tinklaraštį, kad išmokčiau būti tuo žmogumi – maisto žurnaliste. Viskas įvyko labai natūraliai, aš tiesiog dariau, kas man patinka. Ir dabar darau tai, kas man patinka. Tai veikla, kuria užsiimdama aš iš tiesų būnu savimi. Juokauju, kad padariau verslą iš buvimo namų šeimininke“, – sako ji.

Pasakyčiau tą patį bet kuriam, svarstančiam, ar kraustytis į kitą šalį, į kitą miestą: tu visą laiką turi pabandyti. Nes geriau pabandyti, negu paskui gailėtis, kad nepabandei. Ir nėra tokio dalyko, kaip sudeginti tiltai. Visą laiką gali žengti žingsnį atgal, pabandyti iš naujo.

Broliai ir sesės – geriausia dovana vaikams

Dabar B. Nicholson ir jos vyro sukurtame versle dirba 160 žmonių. Tačiau verslininke kelias veiklas užkūrusi moteris savęs nevadina.

„Pradedu kvatotis arba nusišypsau, kai sako, kad esu verslininkė. Aš negalvoju apie save kaip apie verslininkę. Nes tikras verslininkas turi suprasti, kas yra „Excel“ lentelė, kokie yra mokesčiai, pelnas. Aš tokia verslininkė: kai sugalvojau pirmą verslą – gaminti linines prijuostes, galvojau: jas pasiųsiu už 20 eurų, parduosiu už 25 – 5 eurų pelnas! Paskui man Odeta [B. Nicholson sesuo – red. past.] paaiškino. Dabar, aišku, žinau daugiau“, – pirmus žingsnius versle prisimena laidos herojė.

Gyvenimo spalvos. Be tėvų augančius jaunuolius aplankiusi Beata Nicholson: mums trūksta nuoširdaus rūpinimosi aplinkiniais

Pradėti verslą Lietuvoje buvo gyvenimo lūžis ne tik pačiai B. Nicholson, bet ir jos vyrui Tomui. Tarp dviejų šalių gyvenanti šeima vieną dieną turėjo apsispręsti, kur apsistos.

„Mano vyras turėjo verslą, nedidelę nekilnojamojo turto valdymo kompaniją. Jam įkyrėjo mano nuolatinis skraidymas, jis norėjo permainų. Sako, aš pasiruošęs, galime kraustytis į Lietuvą. Puikiai atsimenu tą akimirką. Aš sakiau: „Ką?! Ar tu tikras?..“ Tai buvo didžiulis dalykas – pasakyti draugams. Visi žiūrėjo išpūtę akis: „Ką? Išprotėjai?!“

Pasakyčiau tą patį bet kuriam, svarstančiam, ar kraustytis į kitą šalį, į kitą miestą: tu visą laiką turi pabandyti. Nes geriau pabandyti, negu paskui gailėtis, kad nepabandei. Ir nėra tokio dalyko, kaip sudeginti tiltai. Nebent iš tikrųjų juos sudegini fiziškai, bet taip nebūna. Visą laiką gali žengti žingsnį atgal, pabandyti iš naujo. Bet svarbiausia – bandyti, o ne sėdėti ir tiktai svajoti. Nes be veiksmo nieko neatsitinka“, – paprastu patarimu dalijasi B. Nicholson.

Persikrausčiusi į Lietuvą pora nesėdėjo sudėjusi rankų, o brandino idėjas ir veikė. Per atostogas Italijoje jiems buvo kilusi mintis Vilniuje įkurti piceriją, kurioje picos nenusileistų itališkam skoniui ir kokybei, tad grįžę namo nusprendė svajonę paversti tikrove.

„Pradėjome nuo nulio. Tomas važiavo į Neapolį, baigė „Vera Pizza“ kursus, per kuriuos supranti visą sistemą. Tada giliniesi į tą dalyką – jis labai įsigilinęs, pasauliniu lygiu. Jam tai labai įdomu, jis daug skaito, seka, nors atrodytų – britas Lietuvoje kepa itališką picą. Bet paskui mūsų verslas išsiplėtė, mes nesikoncentruojame vien į picą. Darome tai, ko reikia mums, galvodami apie save, savo šeimą, draugus“, – kalba pašnekovė.

Keturis vaikus auginanti televizijos laidų vedėja, knygų autorė, receptų kūrėja dažnai sulaukia klausimo, kaip viską spėja, tačiau atsakymas paprastas – nespėja.

„Negali visko padaryti, negali būti visur, negali visko turėti, bet gali turėti daug. Susilaukėme Izabelės ir Jurgio, kai man dar nebuvo 30 metų. Anksčiau pradėsi, daugiau turėsi – galbūt dėl to. Tai buvo sąmoningas mūsų pasirinkimas ir aš tuo labai džiaugiuosi. Kaip galėčiau turėti mažiau? Vaikų, man atrodo, tiek, kiek reikia – tikrai ne per daug.

Esu ne kartą sakiusi, kad broliai ir sesės – pati geriausia dovana, kokią tėvai gali dovanoti vaikams. Aš geresnės nežinau. Nei privatus mokslas, nei namai, nei automobiliai – tai yra niekas. Žinoma, yra vienturčių, ir jie galbūt stipresni, atsparesni. Kartais nėra kitos išeities. Bet turėti brolį ar sesę – didžiulė vertybė, ypač, jeigu jie artimi. Aišku, visko gyvenime būna“, – mintimis dalijasi moteris.

Tai natūralu, taip auga vaikai ir taip išmoksta prisitaikyti, suprasti kitą. Ir mušdavomės, ir kandžiodavomės – visko buvo. Bet dabar galvoju, norėčiau turėti dar sesę ar brolį – būtų fantastika.

Dėl šeimos verslo B. Nicholson sesuo atsisakė karjeros banke

Pačios B. Nicholson ryšys su vienintele seserimi Odeta Bložiene itin stiprus – jos kartu ir versle. Ilgą laiką karjeros banke siekusi O. Bložienė ne kartą davė patarimų sesei dėl verslo, kol galiausiai pasidavė svainio įkalbinėjimams dirbti drauge.

„Bankuose dirbau 17 metų, ten užaugau. Kaip visiems sakau, turiu gerą švedišką auklėjimą. Mano darbinė patirtis ir atėjo iš banko. Kai Beata atsikraustė į Lietuvą ir Tomas pradėjo verslą, visą laiką buvau ta, su kuria pasitariama, pasikalbama. Kažkokia dalimi dalyvavau tame versle.

Vieną dieną susitikome su Tomu ir jis sako, gal tu jau ateik dirbti visa koja? Aš iš karto atsakiau „taip“. Tada tik galvojau: o kaip čia bus? Gal galiu dirbti 2 darbus? Buvo ilgas kelias, kol išėjau, nes negalėjau palikti savo darbo – jis buvo mano gyvenimo dalis. Turėjau sugalvoti, kas perims mano pareigas ir kaip viskas vyks“, – prisimena O. Bložienė.

Įspūdingą karjerą banke dėl darbo šeimos versle paaukojusi asmeninių finansų ekspertė tikina dėl tokio sprendimo nesigailinti.

„Man su sese dirbti labai gerai. Nes žinau, kad tai sesė, kad ji kažko nesugalvos, galime būti viena su kita atviros. Daugiau verslo klausimų sprendžiame su Tomu. Esame trijulė, kuri gerai pasiskirsto funkcijas. Į vienas kito lauką nesikišame, todėl konflikto nėra. Sudėtingesnes situacijas mums išsispręsti paprasčiau negu korporacijoje, kurioje reikia 100 susitikimų. Jeigu kažkas nutinka, mes susitinkame trise ir išsiaiškiname. Būna, ir garsiau tenka pakalbėti, ir tyliau – visokių būna momentų. Bet viskas labai paprasta“, – pasakoja ji.

Seseris suartino ankstyva mamos netektis

B. Nicholson neslepia kadaise dienoraštyje rašiusi, kaip sesuo ją nervina, tačiau sako, kad jiedvi visada buvo artimos.

Nepasakyčiau, kad šeimos gyvenime sprendimus priimu aš. Mes derinamės, nes tai partnerystė. Mes papildome vienas kitą ir tuose skirtinguose dalykuose randame geriausią sprendimą.

„Tai natūralu, taip auga vaikai ir taip išmoksta prisitaikyti, suprasti kitą. Ir mušdavomės, ir kandžiodavomės – visko buvo. Bet dabar galvoju, norėčiau turėti dar sesę аr brolį – būtų fantastika.

Mano vaikai, Izabelė su Jurgiu, irgi pliekiasi, vienas kitą vadina visokiais žodžiais. Sakau jiems tą patį, ką sakydavo tėvai ar krikšto mama man, kai su Odeta mušdavomės ir rėkdavome viena ant kitos: vaikeliai, jūs viena kitą tiktai teturit... Tada galvodavau: kas čia per nesąmonės, kodėl turėčiau ją mylėti. Bet dabar, kai pati esu mama, suprantu šito pasakymo svarbą. Pati taip sakau savo vaikams“, – teigia ji.

Seseris suartino turbūt ir tai, kad jos anksti liko be mamos. Maža to, abi tiek panašios, kad mažiau pažįstantys jas net painioja, o dažnas klysta spėdamas, kuri iš jų vyresnė.

„Žmonės visą laiką galvoja, kad aš vyresnė, nes įsivaizduoja, kad mano profesija rimtesnė. Natūralu, vyresnis turi būti rimtas, o kūrybininkas – jaunesnis. Aš esu jaunesnė už Beatą 1,5 metų. Bet Beata turi daugiau polėkio, kūrybiškumo, o aš daugiau mėgstu sandėliukus tvarkyti, indus plauti.

Vyresnės korta dažniausiai buvo naudojama, kai buvome vaikai. Beata siųsdavo mane atnešti ko nors iš virtuvės, kol ji būdavo prie televizoriaus. Sakydavo: tu jaunesnė ir turi daryti, ką aš pasakysiu. Arba sėdėdavo mašinos priekyje“, – vaikystę su seserimi prisimena O. Bložienė.

Nors dirba su sesers šeima, ji prasitaria, kad su savo vyru virti tame pačiame verslo katile nenorėtų: „Man patinka, kad mano vyras dirba kitame sektoriuje. Tai šiek tiek diversifikuoja šeimos pajamas, akiračius. Mes turime kitokius požiūrius. O darbas kartu – lyg ir svarstėme, bet man atrodo, kad dirbti su vyru gan sudėtinga. Sakyčiau, šeimai geriau, kai laukai skirtingi. Nes gali būti, kad į namus persikeltų daugiau žiežirbų.“

B. Nicholson prasitaria, kad namuose šeimos galva nesijaučia, priešingai – jos ir Tomo šeimoje vaidmenys gana klasikiniai: ji – „minkšta“ mama, o jis – griežtasis tėtis.

„Nepasakyčiau, kad šeimos gyvenime sprendimus priimu aš. Visgi jis, sakyčiau, šeimos galva. Aišku, mes derinamės, nes tai partnerystė, bet būtų sudėtinga, jeigu abu [būtume] scenoje. Žmonės skirtingi. Tomas nėra toks didelis dėmesio mėgėjas, kokia esu aš. Mes papildome vienas kitą ir tuose skirtinguose dalykuose randame geriausią sprendimą“, – sako ji.

Negali galvoti vien apie save: man gerai ir daugiau niekas nerūpi, nors ir tvanas. Tu laimingas tiek, kiek laiminga tavo aplinka.

Tokios mamos nelinkėtų niekam

Didelę šeimą sukūrusi B. Nicholson atjaučia vaikus, kurie auga be tėvų. Moteris mielai bendradarbiauja su „SOS vaikų kaimu“.

„Negali galvoti vien apie save: man gerai ir daugiau niekas nerūpi, nors ir tvanas. Tu laimingas tiek, kiek laiminga tavo aplinka“, – pažymi ji.

Sesės dieną praleido „SOS vaikų kaimo“ jaunimo namuose. Juose gyvena tėvų globos netekę, bet jau iš vaikystės išaugę jaunuoliai, dar nepajėgūs gyventi savarankiškai. Jiems reikia pagalbos.

Čia jaunuoliai gyvena tol, kol atsistoja ant kojų: mokosi savarankiškumo, tvarkyti buitį ir finansus. Specialistai jiems padeda pasirengti studijoms ar darbui. Globa ir priežiūra trunka tol, kol jaunas žmogus geba pats užsidirbti ir save išlaikyti. Jaunuoliai čia gali gyventi iki 24 metų.

Jaunimo namuose dabar gyvena 14 jaunuolių, kuriems 17–20 metų. Kai kurie savo gimdytojų niekada nėra matę, kiti džiaugiasi ištrūkę iš tėvų namų pragaro.

„Mama mirė, kai man buvo 13-a. Niekada jos nepažinojau, buvo prasigėrusi, dėl to man nebuvo įdomu. Kas mane globojo? Močiutė. Ji man buvo kaip mama: paauklėdavo, pamaitindavo, prižiūrėdavo, galiu dėkoti tik jai. Vaikystėje tėtis buvo gan normalus, kol negėrė. Kai prasidėjo nesąmonės, pajutau, kas yra neturėti šeimos. Kadangi močiutė mirė, kai man buvo 15-a, o tėvas manęs neprižiūrėjo, tai nuo 16-os vaikų teisės pasiūlė gyventi čia“, – pasakoja auklėtinis Laurynas.

„Su mama nebendrauju. Kai ją pamatau, apeinu, kad tik ji manęs nesutiktų. Tokios mamos nelinkiu niekam. Buvo toks įvykis, kai mama mane su sese parklupdė ant kelių, prieš vieną pakėlė peilį, prieš kitą – žirkles, ir sakė: vieną nudursiu, o kitai plaukus nukirpsiu ir iškviesiu greitąją, pasakysiu, kad jūs abi psichiškai nesveikos: vieną nužudė ir plaukus nusikirpo. Tai mano mama yra tokia“, – kalba Justina.

„SOS vaikų kaime“ B. Nicholson pamokė jaunuolius pasigaminti gardžių patiekalų, o jos sesuo davė patarimų, kaip protingai valdyti savo finansus – šių įgūdžių jiems labai reikia, nes per mėnesį vienas jaunuolis gauna vos 202 eurus, kurių turi pakakti viskam.

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Taip pat skaitykite

Gyvenimo spalvos. Be tėvų augančius jaunuolius aplankiusi Beata Nicholson: mums trūksta nuoširdaus rūpinimosi aplinkiniais