Naujametinių pažadų sau turi ir akordeono virtuozas Martynas Levickis. Ir su muzika jie visai nesusiję. Vienai dienai tapęs LRT TELEVIZIJOS laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėju Martynas sulaukė daugybės klausimų iš laidos žiūrovų.
– Kokių pažadų sau turite 2020-iesiems?
– Norėčiau daugiau judėti, sportuoti ir kad judėjimas taptų rutina. Kol kas sportuoju labai chaotiškai ir judu per retai. Tiesa, fizinio aktyvumo noriu ne todėl, kad visi daug sportuoja ir dabar tai itin madinga, bet todėl, kad man pačiam labai svarbu pajudinti savo raumenis, kad scenoje savo misiją atlikčiau geriau.
– Ar darote kažkokias treniruotes rankoms, pirštų miklumui puoselėti?
– Reikėtų daryti daugiau tempimo pratimų ar pan. Iš tiesų prieš repeticiją svarbu apšilti. Bet ne visada taip būna...
Taip pat skaitykite
– Jaučiate silpnybę batams, ar skaičiavote, kiek porų turite?
– Tikslaus skaičiaus nežinau, tačiau jų liko mažiau nei anksčiau – visai neseniai peržiūrėjau visas turimas poras ir tas, kurių neaviu atidaviau kitiems. Tikiuosi dabar jas avi kiti.
– Ar jaučiate, kad Levickis jau tampa savotišku reiškiniu?
– Ko gero. Labai džiaugiuosi, kad mažoji karta, vaikai, mano vardą sieja su akordeonu, net jei nežino tikslaus instrumento pavadinimo. Tai garbė ir ženklas, kad klasikinė ir akordeono muzika populiarėja ne tik tarp suaugusiųjų – su jau auga mūsų mažieji.
– Ar yra tam tikra riba tarp jūsų asmeninio ir muzikinio gyvenimo?
– Sunkus klausimas. Savo gyvenimą suvokiu kaip muzikinį, ryškaus atskyrimo nėra, nes svarbiausia man yra tai, ką darau ar ruošiuosi daryti scenoje. Tai vienu metu ir gerai, ir blogai – kartais dėl to pritrūksta laiko mano šeimai, tačiau stengiuosi viską suderinti.
– Jus daugelis įsivaizduoja kaip ambicingą žmogų (gerąja prasme), ar žvelgdamas į savo gyvenimą matote kokį nors esminį lūžį, po kurio vyko teigiami pokyčiai?
– Tų lūžių būta ne vieno. Prasidėjo 2020-ieji ir mes visi galvojame apie praėjusią dekadą. Simboliška, kad lygiai prieš dešimt metų dalyvavau televizijos projekte, kurį laimėjau, netrukus po to pasirodė albumas, su kuriuo prasidėjo aktyvi koncertinė veikla visame pasaulyje. Šis dešimtmetis man buvo labai svarbus ir labai naudingas mano karjerai. Už tai esu dėkingas visiems, kurie kažkaip prie to prasidėjo.
Iš tiesų akordeonu groti pradėjau būdamas trejų, tačiau mokytis groti pradėjau, kai man suėjo aštuoneri. Tam, kad galėčiau mokytis, mudu su mama turėjome persikelti iš Tauragės į Šiaulius, vėliau stojau į universitetą Londone, dalyvavau daugelyje konkursų, kurių kiekvieną galima vadinti didesniu ar mažesniu lūžiu ir vidiniu laimėjimu.
– Ar tiesa, kad kažkada norėjote būti pianistu?
– Nežinau, kai man buvo treji, barbenau pirštais į stalą ir sakiau, kad groju. Atrodė, kad groju fortepijonu, kurio namuose nebuvo. Gal todėl toks įspūdis ir susidarė.
– Esate sakęs, kad norite, jog žmonės pažinto akordeoną ir bent jau atskirtų jį nuo armonikos... Manote, jūsų misija jau įgyvendinta?
– Neabejotinai. Prieš dešimtmetį laimėjęs televizijos talentų šou, treptelėjau koja ir pasakiau, kad niekas daugiau mano instrumento nebevadins armonika. Ir manau, kad tas įvaizdis ne tik mano dėka jau kinta.
Mano paties atliekami žanrai skirtingi ir platūs – nuo turų arenose iki nedidelių išskirtinių pasirodymų festivaliuose. Manau, kad kiekvienas akordeonistas atranda savo nišą ir savitai propaguoja šį instrumentą.
Visas pokalbis su M. Levickiu – vaizdo įraše.
