Veidai

2020.01.04 07:00

Pensijos laukusi Algimanta Žukauskienė: norėjau pagyventi sau, kol „neįsidarbinau“ prie gydytojo kabineto durų

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.01.04 07:00

„Niekas netiki, bet labai laukiau pensijos – visą gyvenimą daug dirbau, tad norėjau pasidžiaugti, skirti laiko sau“, – portalui LRT.lt sako žurnalistė, buvusi „Panoramos“ vedėja Algimanta Žukauskienė. Prieš 20 m. atsisveikinusi su „Panorama“, apie šį karjeros etapą ji kalba su nostalgija – netrūko darbų, kuriozų ir išsipusčiusių vyriškių, norėjusių žurnalistę pakviesti kavos.

– Pirmąją šių metų dieną „Panorama“ minėjo 50-metį. Ta proga vienai laidai vėl sugrįžote į televizijos studiją, su kuria atsisveikinote prieš porą dešimtmečių. Užplūdo nostalgija?

– Nemeluosiu, kad visai nesijaudinau, tačiau buvo labai malonu, kad mane prisiminė, kad pasitikėjo ir pakvietė. Ir tiesioginio eterio jau buvau pasiilgusi, nors jis sukelia nemenką įtampą. Kai dar dirbdavau, mano pečiai visuomet būdavo įsitempę kaip sustingęs cementas. Matyt, ne veltui sakoma, kad visi pasaulio rūpesčiai nugula ant pečių.

Nors „Panorama“ nebuvo nei mano pirmoji, nei paskutinė darbovietė, būtent dešimtmetį „Panoramoje“ drąsiai galiu vadinti išskirtiniu savo karjeroje – jis man į atmintį įsirėžė giliausiai, o dirbti buvo įdomiausia ir smagiausia.

Iš „Panoramos“ išėjau skaudančia širdimi – tai buvo labai svarbus etapas mano gyvenime.

Tiesa, prasidėjo viskas ne laidos vedėjos kėdėje – iš Informacijos skyriaus, kuriame ruošdavome reportažus ir televizijai, ir radijui, tuo metu „Panoramai“ vadovavęs Vytautas Kvietkauskas man ir kolegei Birutei Mižutavičienei pasiūlė tapti „Panoramos“ dienos redaktorėmis. Taigi pakaitomis kas antrą savaitę dirbdavome redaktorėmis.

Šios pareigos buvo labai atsakingos – visi siūlai buvo mūsų rankose. Dabar net keista pagalvoti, kaip tuomet dirbdavome be kompiuterių ar interneto. Mūsų galvos tada buvo vieninteliai kompiuteriai, bet buvo smagu. Tiesa, pradėjus dirbti „Panoramoje“ manęs liko tik pusė.

– Kodėl taip pasikeitė jūsų svoris – stresas padarė savo?

– Jaučiau didelį stresą, milžinišką atsakomybę, viskas atrodė labai sudėtinga. Be to, atėjau dirbti su tikrų tikriausiais žurnalistikos asais (Vanda Preidyte, Genute Dovydaityte, Ina Drąsutiene, Sauliumi Sondeckiu, Henriku Vaitiekūnu ir dar daugeliu kitų). Dar dirbdama radijuje žavėjausi jais kaip kolegomis iš televizijos. Gal net kiek kompleksavau dirbdama su jais. Taigi sublogau perpus.

Beje, niekada nepamiršiu Baltijos kelio. Stovėjau jame su šeima, su draugais ir pamačiau pro šalį važiuojantį „Panoramos“ automobilį. Per liuką išlindęs operatorius filmavo, o man galvoje šmėkštelėjo mintis, kad kitą dieną po Baltijos kelio ir aš pradedu dirbti toje redakcijoje.

Tiesa, tada dar net nenumaniau, kad vieną dieną man teks tapti laidos vedėja. Vieną savaitę būdavau redaktorė, o kitą – reporterė. Teko paragauti ir darbo su kino juosta. Jos gaudavome labai nedaug, tad nei pats galėdavai per daug prikalbėti, nei pašnekovas galėdavo taukšti, kiek panorėjęs. Po to reikėdavo juostą išryškinti ir sumontuoti reportažą, suvesti garsą.

Nors laiko sau kartais ir pristingu – mano rūpestėliai dabar šiltesni ir smagesni nei bet kada anksčiau.

– Vis minite pokyčius, prisiminėte Baltijos kelią, po kurio pradėjote dirbti „Panoramoje“, o ar su anksčiau veikusia cenzūra teko susidurti?

– Kurį laiką dar teko, tačiau keičiantis santvarkai cenzoriai dingo. Jau net tiksliai nepamenu, kada tai buvo. Iš pradžių jie stebėjo 17 val. vykdavusią „Panoramos“ repeticiją, o po jos dar reikėdavo pateikti aplanką, kuriame visa laida pažodžiui iššifruota.

Labiau man Glavlitas įsiminė iš radijo, ten cenzoriai tikrindavo net orų prognozės tekstą. Pamenu, kartą kilo skandaliukas dėl to, kad vienas radijo diktorius balandžio 1-ąją nutarė pajuokauti ir pasakė: „Rytoj galbūt lis, o galbūt ne. Gal švies saulė, o gal ir ne.“ Už tokius pokštus jam reikėjo pasiaiškinti.

Tačiau 1989-aisiais, kai pradėjau dirbti, mes buvome jauni, ambicingi ir atrodė, kad visa Lietuva – toje pačioje barikadų pusėje. Jautėmės taip, tarsi dalyvautume šalies istorijos kūrime ir būtume nemažai prie to, kas vyko, prisidėję. Vyko toks virsmas, kad mūsų tėvai net gražiausiuose savo sapnuose tokio negalėjo susapnuoti. Ta sovietinė sistema atrodė tokia baisi ir nesugriaunama, o staiga viskas ėmė keistis.

Tiesa, kartą ir aš buvau sukritikuota už neobjektyvumą. Prieš prezidento rinkimus „Panoramoje“ rodžiau, kaip reikės padėti varnelę prie pasirinkto kandidato. Tuo metu buvo du kandidatai – Stasys Lozoraitis ir Algirdas Brazauskas. Aš pradėjau kalbėti, kad pažymėkite grafą prie S. Lozoraičio, o A. Brazausko ir nepaminėjau. Man sakė, kad atrodė, jog akivaizdžiai agitavau už vieną iš kandidatų. (Juokiasi.) Dabar už tai tikrai mane galėtų apkaltinti neobjektyvumu.

– Šiandien dažnas žurnalistas pasakoja norintis dirbti televizijos naujienų tarnyboje, svajoja, kad jo reportažai būtų transliuojami per „Panoramą“. Ar būdama tik pradedančioji žurnalistė apie tai nepasvajodavote?

– Aš „Panoramoje“ atsidūriau, nes viskas taip susiklostė, tačiau nepamirškime, kad anuomet laikai buvo kitokie. Dabar įprasta svajoti, o sovietų laikais buvo griežtas vadinamasis Kadrų skyrius – kur būdavai paskiriamas, ten ir dirbdavai. Galbūt dabar žmonėms tai atrodo keista, tačiau prieš kelis dešimtmečius net nelabai ir buvo prasmės svajoti apie darbo vietą.

Dabar pagalvojus, juoką kelia mano darbo Radijo ir televizijos komitete pradžia. Kadangi buvau baigusi muzikos mokyklą, vienas Kadrų skyrius nusprendė, kad dirbsiu leidinio „Kalba Vilnius“ muzikos redaktore. O jetau, kaip man buvo sunku. Nei aš ruošiausi dirbti laikraštyje, nei labai norėjau. Mane labiau viliojo radijas.

Tačiau kai sugrįžau iš motinystės atostogų, mano vietoje muzikos redakcijoje jau dirbo kitas žmogus, todėl mane paskyrė į radijo informacijos redakciją. Taigi man pasisekė, tačiau jokios pasirinkimo laisvės tada nebuvo. Todėl ir didelių svajonių nepuoselėjome, visi dirbome ir sukomės kaip bitės. Galbūt ir laiko panašiems apmąstymams ne visada buvo.

Vis dėlto tada tai, kad dirbi „Panoramoje“, buvo tam tikras kokybės ženklas. Net ir tarybiniais laikais ši laida buvo elitinis dalykas, čia negalėjo dirbti bet kas. Patekti buvo nelengva, tad visi kolegos buvo labai išsilavinę, protingi, įdomūs žmonės. Tik ką mokslus baigęs studentas vargu ar galėjo tikėtis iškart pradėti darbą „Panoramoje“.

Savo pirmą gautą pensiją išleidau per pirmas tris dienas ir galvojau, ką reikės daryti.

– Nuo 1990-ųjų į savo rankas paėmėte laidos vedėjos vairą ir jo nepaleidote kone dešimtmetį. Tikriausiai tada užklupo žinomumas, laidos žiūrovų dėmesys...

– Kadangi tuo metu televizija buvo viena, natūralu, kad buvome žinomi. Bet, atvirai pasakius, aš niekada neturėjau nieko bendra su tuo žvaigždžių gyvenimu.

Nesimaivydama sakau, kad tai, jog mane kažkas atpažindavo, užkalbindavo, kažkas pakritikuodavo ar pagirdavo, tebuvo mano darbo dalis. Per savo karjerą turtų nesusikroviau, vilos ant jūros kranto neišdygo. Buvo tiek streso darbe, kad apie žinomumą net nelabai buvo kada ir galvoti.

Žinoma, būta ir kuriozinių situacijų. Pamenu, vienam žurnalui interviu papasakojau, kad viena auginu dukrą. Netrukus po to būdama darbe sulaukiau LRT budėtojo skambučio – jis kvietė nusileisti, nes manęs ieškojo kažkoks vyriškis. Kadangi tuo metu pačiame įkarštyje buvo žemės reforma, kėlusi daugybę nepatogumų žmonėms, kažkodėl pamaniau, kad ir tas žmogus pas mane atvyko būtent dėl šio reikalo.

Nusileidusi pasiteiravau, kodėl manęs ieško, o lūkuriavęs vyras, visas išsipuošęs, pasiūlė man išeiti į lauką, pasikalbėti, pabendrauti, žadėjo parodyti savo automobilį. Atsitokėjau ir supratau, kad jis čia su kur kas rimtesniais reikalais ir pasiūlymais. (Juokiasi.) Staiga pratrūkau juokais, jau ir gėda pasidarė, kad taip sureagavau, tad kelis kartus atsiprašiau, kad taip elgiausi, bei patikinau, kad neturiu nei laiko, nei noro geriau susipažinti.

Tikiu, kad ir per atostogas Palangoje, kai gatve eidavau šlapiais plaukais ir nutįsusiais marškiniais, mane pamatę žiūrovai nustebdavo – eteryje jie būdavo įpratę matyti kitokį vaizdelį. (Juokiasi.) Manau, kad tikros žvaigždės tais laikais buvo mūsų diktorės – Dana Rutkutė, Gražina Bigelytė, Regina Jokubauskaitė, kuri ir dabar puikiai atrodo, tiesiog žydi.

Jos buvo protingos, išsilavinusios, įdomios, gražios ir, sakyčiau, diktuodavo madas. Dar ir dabar pamenu, kokia šventė televizijoje būdavo, kai vykdavo diktorių atrankos ir į jas atvažiuodavo daugybė žmonių iš skirtingų šalies miestų. Kai kurie ne vieną šimtą kilometrų sukardavo tam, kad sužinotų, jog yra šveploki ar pan.

– Galėjote ir jūs diktore tapti, tiesa?

– Legendiniai diktoriai Vytautas Kybartas ir Undinė Nasvytytė buvo pasikvietę mane ir tuometinę televizijos režisierę Janiną Lapinskaitę. Jie mus ruošė diktorių atrankai, o po jos pasiūlė stažuotę. Tačiau ir aš, ir J. Lapinskaitė šios galimybės atsisakėme.

Daugelis stebėjosi tokiu mano pasirinkimu, tačiau diktorės darbas neatrodė man toks įdomus kaip žurnalistika, o ir darbą radijuje aš jau turėjau. Niekada nesigailėjau atsisakiusi šios galimybės. Nutiko taip, kaip turėjo nutikti. Netrukus mano gyvenime nutiko linksmumas, kuris vadinosi „Panorama“.

– Kodėl praleidusi „Panoramoje“ dešimtmetį vis dėlto išėjote?

– Viena vertus, televizija yra jaunų žmonių dalykas, o darbo tempas joje su metais darosi vis sunkiau įkandamas. Nesinorėjo, kad „Panorama“ staiga pakviptų naftalinu. Be to, mano apsisprendimą paspartino ir tai, kad man pasiūlė patrauklesnes darbo sąlygas, – esu tik žmogus, tad sutikau. Žinoma, iš „Panoramos“ išėjau skaudančia širdimi – tai buvo labai svarbus etapas mano gyvenime.

Niekada neturėjau nieko bendra su tuo žvaigždžių gyvenimu.

– Ar dabar „Panoramą“ žiūrite kasdien?

– Kai išėjau iš darbo, ištikimai žiūrėdavau kiekvieną dieną. Dabar, jei spėju, taip pat pasižiūriu. Lai nesupyksta dabartiniai laidos kūrėjai, tačiau manau, jog šiandien visos žinių laidos ganėtinai panašios, o anksčiau „Panorama“ turėjo išskirtinį braižą, joje būdavo ir naujienų, ir komentarų, ir apybraižų, įvairių vaizdelių iš skirtingų šalies vietų.

Pamenu, kad per šventes netgi būdavo rengiamos specialios laidos. Kadangi prieš Atgimimą „Panorama“ buvo ganėtinai oficiali, o joje buvo skaitomi komunistų partijos plenumai, po jo leidome sau būti žaismingi, nes norėjosi, kad laida būtų artimesnė žiūrovams, būtų paprastesnė (bet ne prastesnė).

Žinoma, suprantu, kad keičiasi laikai, visos žiniasklaidos priemonės gali lengvai prieiti prie tų pačių informacijos šaltinių. Kadaise buvo kitaip, net ir įvairius vaizdelius iš užsienio tekdavo kone vogti. Visko buvo, bet vis tiek labai džiaugiuosi ta patirtimi ir daugybe sutiktų žmonių, kurie man, kaip žurnalistei ir kaip žmogui, paliko labai gerų prisiminimų.

– O kuo gyvenate dabar?

– Niekas manimi netiki, bet aš taip laukiau pensijos, kad nemoku nupasakoti. Pamenu, kai sulaukiau dienos, kai turėjau išeiti į pensiją, ir staiga sužinojau, kad dar teks atidirbti devynis mėnesius, buvau tokia pikta, kad net pati savęs tokios nebuvau mačiusi. Visą laiką labai daug ir sunkiai dirbau, lėkiau, tad norėjosi pagyventi sau, kol dar „neįsidarbinau“ poliklinikos koridoriuose laukti vizito pas gydytojus.

Viskam gyvenime savas laikas, tad aš jau tik ir svajojau apie rytus, kai galiu atsikelti ir man nereikia niekur skubėti, lėkti, galiu apsikrauti laikraščiais ir gerti kavą, vėliau išeiti su šuniu pasivaikščioti. O svarbiausia, esu atsakinga tik prieš save.

Taigi, trumpai tariant, dabar esu pensininkė tikrąja to žodžio prasme, džiaugiuosi anūku, dukra, žentu, šuneliu, iki šiol labai gražiai bendraujame su kurso draugėmis, susitinkame. Turiu labai daug žmogiškų ir šiltų užsiėmimų. Veiksmo tikrai netrūksta, o laikas prabėga net greičiau nei tada, kai dirbau.

– Jūs ganėtinai pozityviai pasakojate apie pensiją. Deja, ne visi tokie optimistiški...

– Yra požiūris ir yra faktas. Žinoma, jei kalbėtume apie mažiau linksmus dalykus, savo pirmą gautą pensiją išleidau per pirmas tris dienas ir galvojau, ką reikės daryti. Nėra lengva. Galbūt kažkam trūksta bendravimo, o man dažniau trūksta laiko su visais susitikti, pasimatyti, pabendrauti.

Tačiau, kaip ir sakiau, džiaugiuosi, kad dabar galiu jo skirti. Nors laiko sau kartais ir pristingu – mano rūpestėliai dabar šiltesni ir smagesni nei bet kada anksčiau.

Taip pat skaitykite