Sirgdamas onkologine liga atlikėjas ir dainų kūrėjas Stanislavas Stavickis-Stano parašė knygą „Kodėl aš“. Jis siekė padėti tai išgyvenantiems žmonės, kad jiems būtų lengviau surasti atspirties tašką, tačiau parašęs knygą suprato – labiausiai to reikėjo jam pačiam. Jis atvirai papasakojo ir apie pasikeitusius santykius su žmona Indre.
Knygos ištrauka:
Kitą rytą nuotaika buvo slogi. Vis ieškojau, prie ko prikibti, ir man sekėsi. Vakarykštė diena lyg meteoras įlėkė į mūsų buitį ir viską ištaškė. Gavus rezultatus turėjo prasidėti naujas etapas. Tik įsivaizdavau jį kitaip.
Kaltinimų ir nesusikalbėjimų ratas įsisuko. Prasidėjo nekalbadieniai, bet kokia tema išsivystydavo į barnį. Vengiau blaiviai vertinti situaciją, nes jaučiausi auka, nesąžiningai, ne laiku ir ne vietoje apkaltinta nebūtais dalykais.
Man atrodė, kad pusę metų gyvenome visiškoje santarvėje. Tokių artimų ir šiltų santykių su žmona iki tol niekada neturėjome, tereikėjo tai pratęsti, o ne grįžti prie senų įpročių. Kai Indrei apie tai primindavau, ji tik gūžčiodavo pečiais atgal pažerdama kaltinimų, neva labai egoistiškai viską matau. Aš vis mintyse sukau to vakaro pokalbius ir negalėjau suprasti, ką leptelėjau ne taip, nes būtent nuo tos akimirkos viskas apvirto aukštyn kojomis.
Planavome vestuves, nors pats veiksmas buvo labiau formalumas Indrei ir vaikams apsaugoti nuo teisinių nemalonumų, jei mirčiau, tačiau nutarėme ta proga surengti ir šventę. Kaip alkoholikas, ieškantis progos išgerti, progų radome pakankamai.
Paskaičiavome – šiais metais bus dešimtmetis nuo pirmųjų mūsų vestuvių. Dar iki gydymo rezultatų nutarėme susirašę surengti vakarienę draugams ir artimiesiems. Patyliukais dėliojau, kad tai bus atsisveikinimo, paskutinė vakarienė, nes buvau tikras, jog gydymas nepavyko.
Tačiau įvykiai pasisuko visiškai netikėta linkme – aš išsikapsčiau ir dabar jau gailėjausi išvis nusprendęs antrą kartą vesti tą pačią moterį.
Vietos pasirinkimas tapo tikra kančia. Kiek svečių bus? Kažkokiu būdu nuo tiesiog paminėjimo viskas virto baliumi su muzika, stalais, vedėju, salės papuošimais. Man atrodė, kad reikia padaryti didelį minėjimą.
Jei mirčiau, žmonės kalbės: „O pameni, kaip per antrąsias jo vestuves šokom? Dar nežinojom, kad paskutinį kartą.“ Tada prasidėjo drabužių tema, man ji visiškai svetima ir nesuprantama, todėl girdėdamas Indrės žodžius „Na, man vis tiek reikės pasipuošti“ pirštu besdavau į spintą: „O čia kas?“
Atgal grįždavo tirada aikčiojimų ir vaitojimų, kaip aš nieko nesuprantu, ir negali gi ji kaip aš spjauti ant visų ir į savo vestuvių šventę valgykloje ateiti su treningais. Man viskas rodėsi paprasčiau:
– O ką čia organizuoti? Staltieses iš namų galim paimti, baldus, kėdes, tiesiog vietą surandam, užkandžius iš valgyklos. O kas?
– Jei darom, tai darom. Jei dėl finansų spaudžiamės, tai kam tos nesąmonės? Gal tiesiog paprastai, namuose. Tai nepagarba sau ir kitiems. Pasipuošti nereiškia vestuvinių suknelių prisipirkti. Tvarkingai bent. Ar supranti?
Su treningais, gražiais, lyg ir išeiginiais, pasirodžiau vestuvių dieną picerijoje. Bendrame nesutarimų fone didelės šventės atsisakėme, svaičiojimai apie šimtą svečių ir jubiliejines vestuves paskendo barniuose, tad sukvietėme pačius artimiausius ir užsakėme piceriją. Žmona buvo visiškai nusivylusi, nes buvo tikra, jog šventę sugadinau aš. „Iš to, kas galėjo būti gražiausia mūsų diena, dėl savo užsispyrimo padarei absurdą.“
Nors prie stalo sėdėjom kartu, beveik nesišnekėjom. Indrė lakstydavo į lauką, ar tai parūkyti, ar tai nuo manęs pasislėpti. Kas kartą grįžusi skeptiškai nužvelgdavo mano „kostiumą“.
Picerija buvo gera, o Vilniuje tai reiškia ir brangi, todėl pasiremdamas audringos jaunystės patirtimi alkoholį pilsčiau iš po stalo, iš atsineštų butelių. Gydydamasis aš negėriau. Buvo net šlykštu pagalvoti, kad vieną chemiją praskiesiu kita. <...> Nuoširdžiai stebėdavausi girdėdamas istorijas apie vėžininkus alkoholikus: jie sugebėdavo vieną savaitę lašintis chemiją, kitą gerti, arba gerti kartu su chemija. Nesuvokiama ištvermė ir bukumas.
Panašų bukumą tą vakarą demonstravau ir pats. Alkoholio poveikis pasikeitė. Konstatavau šį faktą vos po kelių stikliukų. Lengvas apsvaigimas nesuteikė laimės, atvirkščiai – jaučiausi lyg apsinuodijęs. <...> Organizmas brendžio neskaidė.
Šventė baigėsi apie dvyliktą nakties, svečiai ėmė skirstytis. Tada ir nutiko tai, kas porai mėnesių mane su Indre siaubingai supriešino. Ji pasakė, kad norėtų varyti į miestą su draugėmis, į ką ūmiai sureagavau:
– Tikrai ne.
– Kodėl ne?
– Šiandien kaip ir mūsų vestuvės, o tu paliksi mane vieną?
– Na, kodėl vieną? Turėsi vaikus prižiūrėti, grįši namo, auklę paleisi ir miegosi.
– Tu išvis suvoki, ką kalbi? – O kas čia tokio? Su tavo sese, su Olga eisim į miestą. – Aš nesutinku.
– Kodėl?
– Nes jaučiuosi blogai. Pirmą kartą po gydymo prisigėriau.
– Nieko, išsiblaivysi.
Sunku žodžiais nupasakoti, kokį pyktį pajutau. Mūsų vestuvių dieną mane palieka vieną prižiūrėti vaikų ir dar tokį silpną! O labiausiai erzino nepaklusnumas ir priešprieša.
Bejėgiškai žiūrėjau, kaip ji išsikviečia taksi ir kartu su Olga ir mano išdavike sese išvažiuoja į miestą. Svečiai išsiskirstė, picerijoje likau vienas. Padavėjas ėmėsi tvarkyti stalus ir pastebėjo ant grindų nugertus brendžio butelius. Pabėgau.
Namuose paleidau auklę ir atsiguliau į lovą. Vaikai miegojo viename kambaryje. Mintys nenuilsdamos spiečiais lakstė galvoje ir porą gerų valandų prasivarčiau vis dirsčiodamas į telefoną.
Buvo siaubingai savęs gaila. Vienišas, mirtinai sergantis ir išduotas brangiausio žmogaus vestuvių dieną. Kai po poros valandų pagaliau užmigau, pradėjo rėkti Joana. Ko? Paėmiau ant rankų, užmigdžiau ir vėl, vos tik sapnas lengvai priglausdavo prie pagalvės, Joana pradėdavo verkti. Ir taip iki ryto.
Apie penktą valandą grįžo Indrė. Po kelių dienų supratome, kad patys problemos nebeišspręsime. Indrė pasiūlė lankytis pas psichologą.
Nieko nauja, mes jau seniau lankėmės poros terapijoje, tačiau tą kartą nepadėjo – Ričardui gimus buvome išsiskyrę. Ne šiaip atskirai pagyvenę, o formaliai, su teismais ir be jokių minčių, kad vėl būsime kartu. Tačiau praėjus dvejiems metams susiėjome. Kaip visa tai įmanoma – neįsivaizduoju, nes buvau visiškai tikras, kad kelio atgal nėra…
Psichologas nenustebo išvydęs mus po septynerių metų: – Tai ką, vis nerimstat? – Na, žinot, patiko su jumis, – bandžiau pajuokauti. Po kelių seansų psichologas mūsų atsisakė. Motyvavo tuo, kad per gerai mus pažįsta ir bijo, jog gali būti subjektyvus. Pasiūlė savo kolegę.
*****
Naujoji psichologė – moteris. Jos kabinete ant stalo guli dėžutė servetėlių, matyt, į ašaras linkusiems pacientams. Žmona man prieš pusantro mėnesio papasakojo, koks aš blogas. Beveik iš karto po tyrimų rezultatų.
Dabar galvojau, kad ji pats žiauriausias žmogus pasaulyje, manęs niekad nemylėjo ir kad apskritai blogesnių nėra. O štai aš jai – psichologinio smurtautojo įsikūnijimas, sugriovęs gyvenimą, per griežtas, per mažai atsidavęs vaikams ir šeimai. Visa tai būtų standartinė situacija, kuri mūsų santykiuose periodiškai kartojosi, bet šį kartą mus palaužė.
Psichologė įdėmiai klausė pasakojimų. Psichoanalitinė froidistinė siurbėlė, kaip sako mano vaikystės draugė. Jai reikia tik mano pinigų. Visą valandą bandė įsigilinti į situaciją, bet pagaliau mus sustabdė.
Pasidalinusi savo įžvalgomis apie žmonos problemas, kurias reikės spręsti ilgus metus vaikštant pas psichoanalitiką, pažiūrėjo į mane.
Širdis džiūgavo – puikiai išsisukau, teisingai pakalbėjau ir šita siurbėlė su savo servetėlėmis manęs nepaims. Sakiau gi, kad dėl visko kalta žmona! Bet psichologė neatrodė laiminga, o tai dar labiau išgąsdino – jos akyse pamačiau nuoširdumą.
„Dabar apie jus“, – ir pasijutau lyg šviesų apakintas zuikis. „Jums turėtų būti velniškai sunku, nes visiškai nemokate reikšti jausmų, bijote prisileisti žmones, bijote būti išduotas, kažkas labai baisaus yra jūsų vaikystėje. Jūs gyvenate kiaute.“
Kiaute. Ties tuo žodžiu manyje kažkas lūžo. Sėdėjau sustingęs ir tikėjausi, jog niekas to nepastebės. Keistas ir nepažįstamas jausmas, didžiulė tuštuma, o žvėris, ištrauktas į dienos šviesą, dėjo visas pastangas sulįsti atgal į urvą.
Žvėris, kurio aš visai nepažįstu. Jaučiau strypą, įsmeigtą man į nugarą, negalėjau pajudėti. Po seanso apėmė siaubinga neviltis. Ji ištraukė tą žvėrį ir jis draskė krūtinę tarp plaučių, toje pačioje vietoje, kur dar visai neseniai buvo auglys.
