„Šis projektas – vienas geriausių man nutikusių dalykų. Dar nenorėjau, kad jis baigtųsi“, – iškart po to, kai buvo paskelbta projekto „Šok su žvaigžde“ nugalėtoja portalui LRT.lt sakė atlikėja Paula Valentaitė. Jai antrino ir šokėjas Gedvinas Meškauskas, prisipažinęs, kad dar prieš finalą ši pergalė atrodė kaip nereali svajonė.
– Kokios emocijos ir mintys užplūdo, kai projekto vedėjai paskelbė jus nugalėtojais?
Paula: Pergalės visiškai nesitikėjau. Keista, tačiau kol laukėme, kada bus paskelbti nugalėtojai jaučiausi visiškai rami. Tik išgirdus mūsų vardus, mane apėmė žodžiais nenusakomas jausmas.
Gedvinas: Sutinku su Paula, prieš paskelbiant laimėtojus mus apėmė nenusakomas ramybės jausmas. Žinoma, buvo viltis, tikėjimas, tačiau taip pat atrodė, kad pergalė – nereali svajonė.
Paula: Su Gedvinu ne kartą esame kalbėję, kad mums svarbiausia įkvėpti kitus ir didžiausiu laimėjimu jau laikėme tai, kad jie tikėjo tuo, ką darėme, kad palaikė, kad rašė, kad žiūrėjo, džiaugėsi, kad per savo pasirodymus bent dviem minutėms gebėjome juos nukelti į kitą pasaulį. Mums tai buvo daug svarbesniau nei pergalė.
Tikrai tikiu, kad tapome draugais ir mūsų draugystė po projekto niekur nedings.
– Po jūsų laisvojo šokio teisėja Eglė Visockaitė susigraudino ir sunkiai bepratarė žodį. Ar patys tuo metu nesigraudinote?
Paula: Graudinausi ir aš. Man ir pačiai tai buvo labai jaudinanti ir viena įsimintiniausių šio projekto akimirkų – aš pati paskendau šokyje. Šiame šokyje labai daug mūsų su Gedvinu kūrybos ir labai džiaugiuosi, kad mums pavyko šį šokį atnešti ant parketo.
Kai buvo kuriamas šis šokis kelias valandas praleidome repeticijų salėje ir stengėmės, kad kiekvienas jo judesys būtų prasmingas. Ir manau, kad mums pavyko.
– Aštuntojoje laidoje sušokote pasodoblį, kuris komisijos buvo įvertintas 30 balų. Po tos laidos taip ir neužleidote lyderių pozicijų. Kaip manote, kas nutiko? Įvyko tam tikras lūžis?
Paula: Iš tiesų, projektui įpusėjus įvyko tam tikras lūžis. Iš tiesų pasodoblį išmokau per porą dienų. Savaitę, kai turėjome jį repetuoti, buvau išvykusi į Švediją. Prisimenu, kad dar trečiadienį vaikštinėjau ant parketo ir nesupratau, ką darau. Teko repetuoti naktimis, kad sukurtume, išmoktume ir nudailintume tą šokį.
Gedvinas: Be to, manau, kad projekto pradžioje repeticijoms skirdavome perpus mažiau laiko. Pradėjome daugiau treniruotis.
Šis projektas baigėsi per greitai – dar norisi kurti, norisi šokti, tad reikės atsigauti ir suvokti, kad viskas taip staigiai baigėsi.
– Kiti dalyviai neslėpė, kad būtent įpusėjus projektui buvo akimirkų, kai pasivijo nuovargis ir atrodė, kad nebėra jėgų tęsti.
Gedvinas: Nors ir keista, tą nuovargį pajutome ir mes, tačiau atsirado daugiau motyvacijos. Iš pradžių darbo buvo mažiau, į projektą žiūrėjome kaip į nuotykį, tačiau negalvojome apie kovą dėl pergalės. O tada, kai visus pavijo nuovargis, mes pradėjome daug labiau stengtis ir labai daug atidavėme.
Paula: Projekto pradžia man buvo išties nelengva – man ganėtinai sunkiai sekėsi, nesupratau, ką aš darau, sunkiai sekėsi priprasti prie šokėjos batelių, nesuvokiau, kaip viskas turi būti ar atrodyti.
Nors daugeliui porų pati pradžia buvo lengviausias projekto etapas, man buvo sunkiausias. Po to pradėjau suprasti, ką darau, atsirado didžiulis noras šokti, kurti pasirodymus, mokytis. Įpusėjus projektui pradėjau geriau jaustis. Nors žinoma, buvo ir traumų, ir mėlynių...
– Tiesa, dar projekto pradžioje Paulai prasidėjo tarpšonkaulinių raumenų uždegimas...
Paula: Jį gydžiausi apie mėnesį. Dėl to negalėjome daryti pakėlimų, kurį laiką leidausi nuskausminamuosius, naudojau įvairius tepalus. Tačiau nesinorėjo, kad tai turėtų įtakos mūsų pasirodymams.
– Kaip manote, kas bus kitą dieną po projekto, kai atsibusite ir nebereikės skubėti į repeticijas, nebereikės mokytis naujų šokių?
Paula: Tikriausiai reikės apsiprasti su ta mintimi, tačiau esu tikra, kad ypač pirmąją savaitę aš pasiilgsiu Gedvino, pasiilgsiu šokių, sunkaus darbo, pasiilgsiu šeštadienių, kai gali pademonstruoti, ko išmokai, pasiilgsiu tos scenos, pasiilgsiu tos atmosferos ir žmonių, kurie mane supo. Manau, kad bus ir ašarų.
Ne kartą sakiau, kad šis projektas – vienas geriausių man nutikusių dalykų. Ir nesinori, kad geri dalykai baigtųsi. Man atrodo, kad šis projektas baigėsi per greitai – aš dar noriu kurti, noriu šokti. Tikriausiai reikės atsigauti ir suprasti, kad viskas taip staigiai baigėsi.
Ji pati viską padarė ir visko pasiekė, ji pati laimėjo, o aš tik padėjau tam įvykti.
– Jau minėjote, kad neatmetate galimybės, kad ir ateityje šoksite, galbūt net kartu eisite išmokti naujo šokio stiliaus.
Gedvinas: Visko gali būti. Manau, kad pirmos dvi savaitės bus keistos, tačiau šventės įneš šiokio tokio šurmulio. Po to mūsų gyvenimai grįš į savo vėžes, keisis. Galbūt vėliau sumanysime ir ką nors bendro nuveikti. Tikrai tikiu, kad tapome draugais ir mūsų draugystė po projekto niekur nedings. Nors abu esame užimti ir turintys savų veiklų, neprarasime to ryšio.
– Manote, kad tas tarpusavio ryšys, graži draugystė labai prisidėjo prie pergalės?
Gedvinas: Manau, kad ryšys svarbus.
Paula: Man kartais net būdavo sunku patikėti, kad per tokį trumpą laiką buvo galima taip susibendrauti. Kartais kalbėdavomės taip atvirai ir gvildendavome tokias temas, kurių su kelis mėnesius pažįstamu žmogumi paprastai neaptarinėji. Manau, kad mums pavyko neblogai vienam kitą pažinti, be to, manau, kad ir mūsų energetika sutapo, buvo lengva bendrauti.
Gedvinas: Dabar keista net pagalvoti, kad kai vasarą man pasiūlė dalyvauti projekte, apie Paulą beveik nieko nežinojau, net nenumaniau, koks ji žmogus. Tai buvo rizika, iššūkis, nuotykis, į kurį abu leidomės ir jis jau baigėsi. Bet nieko nesigailiu ir tikiu, kad šį projektą atsiminsiu visada.
Taigi iš tiesų, manau, kad projektas mums abiem davė labai daug.
– Profesionalūs šokėjai sako, kad šokėjo karjera labai užgrūdina, dažnas šokius vadina viso gyvenimo mokykla. Paula, tau teko trijų mėnesių kursai, ką tau jie davė be to, kad išmokai šokti?
Paula: Žinoma, ir mane tai užgrūdino. Be to, nustebau, kiek daug gali mūsų kūnas, kaip per tris mėnesius jis gali pasikeisti, sustiprėti, atlikti įspūdingus dalykus. Kažkada žiūrėjau šokėjų pasirodymus ir atrodydavo, kad aš taip niekada negalėčiau. Tačiau projektui įsibėgėjus pastebėjau, kad ir mano klubai pradeda judėti, pėdos pasisuka, pasitaiso laikysena. Negalėjau patikėti, kad tai yra įmanoma ir už visa tai esu dėkinga Gedvinui, kuris statė, lipdė ir bandė mane išmokyti šokių.
– Gedvinai, ar daug kantrybės reikėjo šokant su neprofesionale partnere?
Gedvinas: Be abejo, reikėjo, tačiau rezultatas priklauso tik nuo kiekvieno iš mūsų. Ji pati viską padarė ir visko pasiekė, ji pati laimėjo, o aš tik padėjau tam įvykti. Ji pati visko pasiekė. Kantrybės reikėjo, tačiau nesu tas žmogus, kuris mano, kad viskas pasiekiama greitai ir lengvai. Nuėjome tikrai ilgą kelią, tačiau stengėmės dirbti ramiai ir be nereikalingų emocijų.
– Šiame projekte ir profesionalūs šokėjai galėjo suprasti, ką visus tuos tris mėnesius patyrė projekto žvaigždės – ir profesionalams teko mokytis naujų šokių.
Gedvinas: Ir man šis projektas davė nemažai dalykų, nemažai išmokė. Pasirodymuose atsirado šou elementai, kameros...
Buvo įdomu išbandyti ir naujus stilius. Nežinau, ką jaučia Paula, tačiau tikrai pajaučiau, kad mokytis naujų dalykų nėra taip jau paprasta. Taigi iš tiesų, manau, kad projektas mums abiem davė labai daug.
