„Mama jau buvo sunerimusi, kad pasinėrusi į darbus liksiu viena, tačiau žinojau, kad jei likimas kažką ruošia, tai būtinai nutiks“, – portalui LRT.lt sako prieš dešimtmetį karjerą baigusi tituluota šokėja, dabar trenerė ir teisėja Eglė Visockaitė. Su pasibaigusia karjera nutrūko ir pirmoji jos santuoka. Dabartinį vyrą Eglė sutiko odontologo kabinete, o jis dėl jos netgi bandė išmokti šokti.
– Buvote neseniai pasibaigusio LRT TELEVIZIJOS projekto „Šok su žvaigžde“ teisėja, kartais komisijos nariai nenusėdėdavo kėdėse ir imdavo šokti. Galbūt ir pati mielai dalyvautumėte panašiame projekte?
– Teisėjauti ir komentuoti – viena, o šokti – visai kas kita. Galiu patikinti, kad šokiai yra labai sudėtingas sportas, kuriam reikalingas tam tikras fizinis pasirengimas ir forma, todėl reikėtų labai ilgai ir sunkiai dirbti. Kadangi turiu tiek veiklos, atsakomybių ir užsiėmimų, kad vos viską spėju, toks išbandymas dabar man būtų per sudėtingas.
Be to, kaip tik per projektą susiradau senus šokių batelius. Paprastai kitus treniruoju avėdama specialius trenerio batus be pakulnės, tad, pasimatavusi šokėjos batus, supratau, kad ką nors pašokti ne taip ir paprasta – per dešimtmetį atpratau nuo 8 cm aukščio pakulnės.
Taigi tik pamanykite, koks tai buvo iššūkis neprofesionalioms šokėjoms, kurios projekto metu turėjo ne tik pakelti tiesioginio eterio įtampą, bet dar ir šokti su tokiais aukštais kulnais. Tai išties nepaprasta.
– Kai baigėte karjerą, jums buvo apie trisdešimt, rodos, kurį laiką dar galėjote šokti, dalyvauti varžybose...
– Žinoma, prie to prisidėjo ir asmeninės aplinkybės, santykiai su partneriu. Kadangi jau buvome pelnę labai daug titulų, laimėję Europos ir Pasaulio taures, nusprendžiau, kad, jei iki trisdešimtmečio pateksime į pasaulio čempionato finalą, po jo baigsiu sportinę karjerą. Taip ir nutiko.
Iš tiesų nuo mažų dienų sau sakiau, kad karjerą baigsiu sulaukusi trisdešimtmečio. Manau, gyvenime turi būti tam tikri etapai, o dėl ilgos karjeros sportininkai kai kuriuos etapus praleidžia. Norėjau, kad mano gyvenime jų būtų daugiau, norėjau susilaukti vaikų.
Tikiu, kad žmogus gali save užprogramuoti, todėl visada sakau ir visiems linkiu apie viską galvoti teigiamai ir sau planuoti gražius dalykus. Aš galvojau, kad, kai baigsiu šokti, mano gyvenime atsiras vyras, gims vaikai. Taip ir nutiko.
– Vis dėlto, kai šoki nuo vaikystės, atsisveikinti su kasdienėmis treniruotėmis ir varžybomis nebuvo labai lengva, tiesa?
– Žinoma, šokių labai trūko. Matydama šokančias poras ir pati norėdavau ant parketo. Buvo ir didelė nostalgija, ir ašarų. Dabar su šeima turime savo studiją, tad pastebiu, jog šokiai tikrai gali sukelti priklausomybę – atėję mokytis žmonės taip įsitraukia, kad vėliau nebežino, kaip be šokio gyventi. Tačiau su šokiu neatsisveikinau, baigusi sportininkės karjerą, pradėjau treniruoti kitus, dabar dar ir teisėjauju.
Pagal zodiako ženklą esu Jautis, tad blaškytis nemėgstu ir einu savo keliu.
– Sakote, kad į viską žiūrite teigiamai ir tikėjotės, kad viskas jūsų gyvenime susiklostys pagal planą. O netrukus savo vyrą Marių Damaševičių sutikote odontologo kabinete.
– Mama sunerimo, kad visą laiką praleidžiu darbe ir namuose, tad skatino dažniau kur nors išeiti. (Juokiasi.) Tiesa, niekad nebuvau didelė vakarėlių ar pobūvių gerbėja, ir dabar su draugų kompanija pasilinksminti išsiruošiu ganėtinai retai, tad į mamos pasiūlymą rimtai nežiūrėjau, juolab pati buvau visiškai rami – žinojau, kad, jei likimas man ką nors ruošia, visa tai kada nors įvyks.
Kartą man prireikė odontologo paslaugų ir teta rekomendavo gerą specialistą, kurio kabinetas buvo netoli mano namų. Vėliau ten pat apsilankė ir mano mama. Gydytojas jos pasiteiravo, ar negalėtų mūsų studijoje pasimokyti šokti. Kadangi tuo metu grupės jau buvo sudarytos ir jam būtų tekę daug vytis, Marius pasirinko individualias pamokas, kurias vedžiau aš.
– Ir tikriausiai jį labiau domino ne šokiai, o trenerė...
– Tai buvo akivaizdu! (Juokiasi.) Aš stropiai stengiausi jį ko nors išmokyti, o jis buvo labiau nusiteikęs pasikalbėti, pasidalyti kelionių įspūdžiais ar pan. Taip ir prasidėjo mūsų bendravimas. Dabar jis žaidžia tenisą, turi daugybę veiklos, tačiau į šokių salę jo beveik neįmanoma privilioti.
Manau, gyvenime turi būti tam tikri etapai, o dėl ilgos karjeros sportininkai kai kuriuos etapus praleidžia.
– Vis dėlto, nuo šokių jam tikriausiai pabėgti nepavyksta, ne tik jūsų darbas susijęs su šokiais, jūsų tėvai – garsūs treneriai ir teisėjai Virginijus ir Aušrelė Visockai. Tikriausiai net per šeimos šventes dauguma pokalbių sukasi apie šokių salę.
– Apie šokius kalbu kone ištisą parą. (Juokiasi.) Jis jau turbūt viską žino apie mano treniruojamas poras, apie jų sėkmes ir nesėkmes. Tikiu, kad Marių tai erzina ir jis nebegali klausyti, bet klauso. Aišku, su tėvais taip pat mėgstame pasikalbėti apie šokius, tad dažniausiai pasikeitusi Mariaus veido išraiška mums yra ženklas, kad atėjo metas keisti temą.
– O jei dar ir devynerių dukra Tėja bei dvejų metukų sūnus Tauras pradės lankyti šokių būrelį...
– Vyras to labiausiai ir bijo! (Juokiasi.) Tiesa, dukra atsisakė lankyti šokius. Kelis kartus ją atvedžiau į repeticijas, tačiau Tėja mane patikino, kad šokiai ne jai. Nesvajoju, kad mano vaikai eitų profesionalių šokėjų keliu – puikiai žinau, koks sunkus tas kelias, tačiau norėjau, kad ji pasimokytų šokti savo malonumui.
Vis dėlto, versti savo vaikų tikrai nenoriu. Taigi mano dukra – menininkė, ji labai gražiai piešia. Galbūt kada nors stos į meno mokyklą ir ten save realizuos.
Tačiau iš sūnaus gali išaugti šokėjas. Nors jam dar tik dveji, jis noriai šoka mažųjų grupėje. Žinoma, vyrui tai šiek tiek kelia stresą ir jis laukia, kol sūnus galės lankyti tenisą. (Juokiasi.)
– Ar ir jūsų tėvai tokie liberalūs? Kai su sese Ugne buvote mažos, nebandė jūsų įtikinti lankyti šokių būrelio?
– Juokingiausia, kad į šokių būrelį nuėjome pačios. Ne paslaptis, kad šokėjų ir trenerių darbo grafikas nėra labai įprastas – daugelis treniruočių vyksta vakarais. Taigi neturėdami su kuo mūsų palikti, po darželio ar mokyklos tėvai mus vesdavosi į salę.
Pamačiusios, kad kiti vaikai turi šokių batelius, tokių išsiprašėme ir mes. Be to, stebėdamos pamokas ir mes bandėme atkartoti šokių žingsnius. Netrukus nusprendėme, kad viską mokame, ir norėjome būti oficialiai įtrauktos į grupę.
Tiesa, tada norintys mokytis šokti turėdavo įveikti ganėtinai griežtą atranką – į grupę patekdavo tik tie, kurie turėjo gerą klausą ir tam tikrus fizinius duomenis. Kai mums buvo penkeri ar šešeri, mes nuėjome į atranką ir mus priėmė. Pamenu, kaip nustebusi administratorė bėgo pasiklausti tėvų, ar tikrai gali mus užregistruoti. Tėvai neprieštaravo, taip ir prasidėjo tas kelias.
Mano sesė šoko iki keturiolikos metų, tačiau ji buvo labai aukšta, tad nebuvo lengva surasti jai partnerį. Galiausiai praradusi viltį, kad tinkamas partneris atsiras, ji pasuko kitais keliais, susirado kitų veiklų. Ir tada tėvai leido jai rinktis. Tačiau dabar ji taip pat dirba mūsų šokių studijoje „Ratuto“ ir yra labai svarbi jos dalis.
Aš daug kartų sakiau, kad baigiu karjerą ir kitą dieną į treniruotę neateisiu, o tėvai man visuomet atsakydavo „gerai“.
– Tėvai visada buvo ir jūsų treneriai?
– Žinoma, juk niekas kitas geriau tavęs nepažįsta, nei tave užauginę žmonės. Buvo ir kitų trenerių, vykdavome į užsienio šalis, kur iš specialistų gaudavome daug naudingos informacijos, tačiau tėvai visuomet buvo tie, kurie nuramindavo, pastatydavo į vėžes ir skatino eiti toliau.
Jie buvo užuovėja ir paguoda. O to tikrai reikėjo, nes profesionalo kelyje būdavo ir didelių fizinių bei psichologinių krūvių, ir įvairių krizių. Juolab, kad šokiai – tai darbas poroje, būdavo ir skirtingų nuotaikų, ir nesutarimų. Kartais poros nepasiekia gerų rezultatų vien todėl, kad išsuka iš savo kelio, blaškosi ar neišsprendžia tam tikrų problemų. Pagal zodiako ženklą esu Jautis, tad blaškytis nemėgstu ir einu savo keliu, o tėvai man visuomet padėjo labiausiai.
– Paminėjote krizes ir sunkumus. Tai kartais tekdavo išgyventi?
– Šokėjo profesionalo kelyje jų tikrai netrūksta. Pamenu, kai man buvo keturiolika, ruošiausi savo pirmajam jaunimo pasaulio čempionatui. Jaučiau tokią didelę įtampą ir pasimetimą, kad rodos, norėjau prasmegti. Labai bijojau nepateisinti anksčiau iškovotų čempionės titulų.
Teisėjauti ir komentuoti – viena, o šokti – visai kas kita.
Likus dienai iki išvykimo, sumaniau išvažiuoti į mišką ir ten pasislėpti. Pagalvojau, pavėluosiu į lėktuvą ir man nereikės dalyvauti varžybose. Taigi neturėdama net mobiliojo telefono sėdau į autobusą ir išvažiavau už miesto.
Kai pradėjo temti, pasidarė baugu, be to, ir sąžinė jau prabudo, todėl grįžau namo. Tėvai buvo labai išsigandę ir manęs visur ieškojo. Galiausiai tame čempionate užėmėme trečiąją vietą.
Dabar toks mano poelgis atrodo ir nesuprantamas, ir juokingas, bet tada mintys apie varžybas man kėlė milžinišką stresą. Ir vėliau tos įtampos buvo tiek, kad galėčiau porą valandų pasakoti.
Beje, aš daug kartų sakiau, kad baigiu karjerą ir kitą dieną į treniruotę neateisiu, o tėvai man visuomet atsakydavo „gerai“. Manau, jie suprasdavo, kad taip kalbėjo mano nuotaika ir nuovargis, tad neprieštaravo. Tačiau kitą dieną vis tiek ateidavau treniruotis. Matyt, tik dėl tėvų gudrumo ir supratingumo man pavyko pasiekti gerų rezultatų.
Dabar manau, kad vis dėlto mokėdavau susiimti ir įveikti sunkumus. Visada sau kartojau, kad treniruodamasi įdėjau tiek darbo, todėl dabar negaliu susimauti. Kai pagalvoji, ir kiti šokėjai jaučia įtampą ar šoka patyrę rimtą traumą.
– Ar ir jums taip yra buvę?
– Be abejo, kartą į varžybas išvykau sugipsuota koja. Prieš einant ant parketo, gipsą tiesiog nukirpome ir koją papurškėme kažkokiu šaldančiu purškalu, kuris neveikė, o nuskausminamųjų leisti nebuvo galima, jie galėjo būti palaikyti draudžiamu preparatu varžybų metu.
Pamenu, man taip skaudėjo koją, kad negalėjau pastovėti, tačiau varžybose suveikė adrenalinas ir savo programą atlikau it nieko nejausdama. Iškart po to vėl nebegalėjau pastatyti kojos.
Mes, sportininkai, esame labai stiprūs ir užgrūdinti. Kai manęs klausia, kodėl verta vaikams lankyti šokius, sakau, kad šokiuose jie išeis visą gyvenimo mokyklą, užsigrūdins, sustiprės ir fiziškai, ir psichologiškai, išmoks bendrauti, susitarti su partneriu, nugalėti save... Profesionalo kelias ne kiekvienam, bet jei šokiai bus tik laisvalaikis, jie taps labai maloniu krūviu.
Tikiu, kad žmogus gali save užprogramuoti, todėl visada sakau ir visiems linkiu apie viską galvoti teigiamai ir sau planuoti gražius dalykus.
– Kad jau prakalbome apie laisvalaikį ir pomėgius, įdomu, ką veikiate jūs. Galbūt tėtis, būdamas užkietėjęs žvejys, savo pomėgiu užkrėtė ir jus? O gal sukatės ne tik ant parketo, bet ir virtuvėje?
– Man nepatinka anksti keltis, todėl nežvejoju. Tačiau tėtis visuomet puikiai gamino, matyt, šią jo savybę perėmiau ir aš. Ruošti maistą man tikrai patinka, tik ne visada turiu daug laiko tokiai saviraiškai.
– Kalbant apie saviraišką, dar kuriate ir šokių sukneles. O gal tai planas B?
– Sukneles sau pradėjau kurti dar vaikystėje. Pirmąją suknelę su mamos pagalba sukūriau būdama septynerių. Žinoma, vaikiški šokėjų kostiumai labai paprasti, tad nieko labai kurti man ir nereikėjo. Kiek paaugusi, leisdavau savo kūrybiškumui reikštis. Mama mane visada palaikė ir manimi tikėjo. O kai vaiku tiki, jam daug kas pavyksta.
Neseniai bandžiau ir vaikiškus drabužėlius kurti, bet supratau, kad užsiimti verslu – ne man. Taigi drabužių kūrimas – ne planas B, o veikiau pomėgis ir būdas pailsėti. Kurti man labai įdomu ir tikrai patinka. Žinoma, ir ši veikla susijusi su mano darbu. Taigi galima sakyti, kad vis tiek daugiausia laiko skiriu šokiams.
