Veidai

2019.12.24 20:30

Kad galėtų išlaikyti šeimą, žinomam kardiologui Pranui Šerpyčiui yra tekę ir dengti stogus

LRT TELEVIZIJOS laida „Stilius“, LRT.lt2019.12.24 20:30

Didžioji žmonių bėda ta, kad jie visko nori čia ir dabar, o gyvenimo planus, kuriuos anksčiau žmonės įgyvendindavo per penkerius metus, šiais laikais norima įgyvendinti vos per vienus, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ sako žinomas kardiologas Pranas Šerpytis. Dauguma žmonių gali prailginti savo gyvenimą, tačiau stengiasi jį sutrumpinti – pasak pašnekovo, prie to prisideda netgi pavydas.

Žinomas kardiologas Pranas Šerpytis neslepia – gyvenime jam sekasi. Ir pasigirti jis gali ne tik puikia karjera, bet ir sėkmingai susiklosčiusiu asmeniniu gyvenimu. Pasak profesoriaus, vien tai, kad jis gimė darnioje ir darbščioje šeimoje, yra didelė laimė, o turėdamas puikius mokytojus – savo tėvus – sugebėjo sukurti puikią ir savo šeimą. Su žmona Aurelija jis susilaukė trijų vaikų.

„Džiaugsmas gimti geroje šeimoje. Galima skaityti įvairius vadovėlius, kopijuoti visokius pavyzdžius, ieškoti internete, kaip gyventi, auklėti vaikus, bet šeima yra pats pagrindinis vadovėlis, iš kurio tu mokaisi. Ir mano šeima, kurioje aš gimiau, buvo tas vadovėlis, nereikėjo skaityti knygų. Tai yra normalus požiūris į savo artimą, į savo aplinkinius žmones ir į darbą“, – kalba pašnekovas.

Senais laikais daugelis tėvų svajojo, kad jų atžalos pasirinktų gydytojo, mokytojo arba teisininko profesiją, tačiau kardiologas prisimena, kad jo tėvai neturėjo tokių svajonių ir nuo pat mažens jam skiepijo meilę gamtai. Norėjo, kad jis rinktųsi profesiją, susijusią su žemės darbais, ir pratindavo padėti tėvams ūkyje, vesdavo pasivaikščioti po miškus.

Žymus kardiologas Pranas Šerpytis tiesmukas: nėra sveikų žmonių – yra tik dar neištirti

Meilę gamtai tėvams pavyko įskiepyti, tačiau dirbti žemės darbų laidos herojus taip ir nepamėgo. Bet ir mintis tapti mediku aplankė ne iš karto. P. Šerpytis netgi svarstė tapti policininku. Kaip pats sako, buvo atsiradęs didelis noras gaudyti blogiečius. O kadangi būsimam gydytojui sekėsi piešti, buvo pagalvojęs ir apie architekto amatą. Noras tapti mediku ir gelbėti žmonių gyvybes radosi gana netikėtai.

„Pirmoje ar antroje klasėje motoroleriu atvažiavo labai graži zootechnikė. Ji man taip patiko, aš net išsižiojęs tikriausiai stovėdavau, kai ji pravažiuodavo su tuo motoroleriu. Tai ir galvoju, aš užaugęs būsiu medikas ir studentas.

Aišku, visada nemažai skaitydavau. Perskaičiau, kaip 1967 metais Kristianas Bernardas persodino širdį. Tai labai plačiai nuskambėjo, galvoju, su tokia specialybe žmogui gali padėti. Prisimenu Santariškes, tai, kad statėsi medicinos miestelis. Galvoju, ten galėčiau dirbti. Tai kartais mintys materializuojasi. Tikriausiai taip ir atsitiko“, – pasakoja vyras.

Tėvai man visada sakydavo: svarbiausia, kad tu dirbtum gerai, sąžiningai, nė vienas darbas nekelia jokios gėdos.

Neįstojęs į mediciną iš pirmo karto, P. Šerpytis nenuleido rankų ir po metų vėl bandė laimę. Ir tą kartą jam pavyko. O pasirinkęs medicinos studijas nė karto dėl to nesuabejojo. Todėl nelengvi ir ilgai trukę mokslai jam neatrodė pernelyg didelė našta, kaip ir šeimos sukūrimas dar studentaujant. Tą įrodo jau beveik keturiasdešimt metų trunkanti santuoka su Aurelija, stipria bendraminte, kadaise pasirinkusia farmacinininkės specialybę.

„Su žmona jau 38-erius metus esame susituokę. Aš dėkoju jai, kad ji mane toleruoja, kenčia. Mes šimtą kartų galėjome išsiskirti, bet visą laiką yra tasai „stop“. Mes skirtingi žmonės, bet aš niekada nenorėjau jos perauklėti ir padaryt kitaip, pakeisti.

Susipažinome dirbdami statybiniame būryje Trakuose. Vienoje valtelėje plaukiu aš ir mano būsima žmona. Tada visai nebuvo supratimo, kad gal čia mano antra pusė. Bet pradėjo lyti ir mano žmona tada apgaubė lietpalčiu, o aš irkluoju. Taip tas mūsų irklavimas tęsiasi jau 38-erius metus“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

Kad išlaikytų šeimą, papildomai dengė stogus

Jokia paslaptis, studentui nėra lengva išgyventi be tėvų paramos ar be papildomų veiklų laisvu nuo studijų metu. O kai esi ne tik studentas, bet ir šeimos galva, užgriūna dar sunkesnė finansinė našta. Kad išlaikytų šeimą, P. Šerpytis nevengdavo jokių darbų. Jam teko dirbti ir bibliotekoje, ir dengti stogus, kad tik šeimai nieko netrūktų.

„Šeimą reikia išlaikyti, o iš tos algos labai labai sunku tai padaryti. Tai su draugais, giminaičiais – dabar vienas geras verslininkas, muzikantas, kitas diplomatas, trečias politologas – dengdavome stogus. Per vieną savaitgalį neblogai uždirbdavome. Žmonos nešdavo mums valgyti ir mes labai gražiai bendraudavome ir dirbdavome.

Tėvai man visada sakydavo: svarbiausia, kad tu dirbtum gerai, sąžiningai, nė vienas darbas nekelia jokios gėdos. Aš ir dabar nesikratau darbų, jeigu reikia ką išplauti, atsiklaupti, išvalyti arba kiemą sutvarkyti. Čia blogas darbas? Man fizinis darbas – judėjimas“, – svarsto kardiologas.

Turėjęs laisvę rinktis šeimoje, kurioje užaugo, P. Šerpytis tokią laisvę atnešė ir į savo sukurtą šeimą. Jis save vadina liberaliu tėčiu, niekada nesikišusiu vaikams renkantis savo kelius. Vyras džiaugiasi, kad du sūnūs ir dukra pasirinko tai, kas jiems arčiausiai širdies. Simona – farmacininkė, kaip ir mama. Vyresnėlis Karolis tapo ekonomistu, o vidurinysis Rokas nuėjo paskui tėtį ir įstojo į mediciną. Profesorius neslepia, išgirdęs Roko nusiteikimą tapti mediku net susigraudino.

„Kai Rokas pasirinko mediko kelią, nuo tos akimirkos aš, galiu pasakyti, net jaudinuosi. Buvo Medicinos fakulteto profesoriaus Česnio iniciatyva, Nepriklausomybės dieną visada renkamės prie Basanavičiaus kapo, pasiimame vaikus, žmonas. Rokas, nepamenu, kelintoje klasėje buvo, sako: tėti, aš tikriausiai pasirinksiu mediciną. Tai man buvo tikrai didelis džiaugsmas“, – pažymi pašnekovas.

P. Šerpyčio sūnus Rokas sako, kad nuo pat vaikystės matydamas, kaip tėtis padeda žmonėms, nė akimirką neabejojo, ką gyvenime rinksis. Jaunesniojo Šerpyčio irgi neatbaidė ilgai besitęsiančios medicinos studijos, negąsdino, kad iš gydytojo algos nebus lengva išlaikyti šeimą. Ir dar jis susitaikė su tikimybe, kad pasirinkus kardiologo kelią teks nuolatos girdėti palyginimus su garsiu tėčiu ir tai, kad neva vien dėl žinomos pavardės visos durys jam bus atviros. Tačiau Rokas kalba atvirai – garsi pavardė nėra privalumas, kaip visi yra linkę manyti.

Mes taip bėgame, galvojame, kad galime nudirbti visus darbus, viską padarysime, o pailsėsime rytoj arba po metų, kai būsime turtingi. O paskui nebegalime tų pinigų išleisti. Devyniasdešimt keli procentai galime prailginti gyvenimą, bet dalis žmonių stengiasi tą gyvenimą sutrumpinti.

„Tai duoda didelę atsakomybę. Tave visi žino ir niekada nebūni nepastebėtas. Tu visą laiką turi įrodyti, kad esi ne vien tik vardas, ne vien tik pavardė, turi kiekvieną dieną stengtis ir atiduoti šimtą procentų. Niekada nesistengiau naudotis pavarde, neieškojau lengvų kelių: yra užduotys, tu jas įvykdai, neprašai lengvatų. Stengiesi būti tuo, kuo esi, ir rasti savo kelią. Niekada nebus taip, kad tave paims už rankutės ir nuves. Turi rasti savo kryptį. Tikslą tau gali parodyti, bet prasmę turi rasti pats. Ir išgyventi turi pats – niekas už tave to nepadarys“, – kalba P. Šerpyčio sūnus Rokas.

Pasak abiejų gydytojų, kai šeimoje net du kardiologai, kalbų apie ligonius, jų ligų istorijas ar apie naujausius medicinos išradimus sunku išvengti. O istorijų apie išgelbėtus pacientus per visą P. Šerpyčio karjeros istoriją susikaupė nemažai. Tačiau kad ir kokios išskirtinės jos būtų, iki šiol nepamirštamas jausmas apie pirmą kartą gelbėtą žmogaus gyvybę.

„Dar buvau jaunas gydytojas. Dirbau Raudonojo Kryžiaus, tada Respublikinėje, ligoninėje ir atvežė jauną vaikiną, kuris skendo. Aš intensyviosios terapijos skyriuje dirbau pirmą mėnesį. Prisimenu, kaip prijungiau jį prie dirbtinės plaučių ventiliacijos aparato... Jis visiškai atsigavo, aš išėjau su juo pasikalbėjęs. Gedimino prospektu žingsniavau kaip nugalėtojas, kaip maratono bėgikas – aš buvau toks laimingas“, – prisimena jis.

Lietuviai – gabi, bet pavydi tauta

Garsus kardiologas juokauja, nėra pasaulyje sveikų žmonių, yra dar neištirti. Todėl pabrėžia, kad kiekvienas turime gyventi taip, lyg ši diena būtų paskutinė. Tokios mintys jį aplanko atvykus į darbą, kai intensyviosios kardiologijos skyriuje mato jaunus žmones, kurie dar nėra atšventę nė keturiasdešimto jubiliejaus. Pasak profesoriaus, didžioji žmonių bėda ta, kad jie visko nori čia ir dabar, o gyvenimo planus, kuriuos anksčiau žmonės įgyvendindavo per penkerius metus, šiais laikais norima įgyvendinti vos per vienus. Visa tai sukuria didžiulį stresą.

„Tu pagalvoji, kaip jie nesaugoja gyvenimo. Mes taip bėgame, galvojame, kad galime nudirbti visus darbus, viską padarysime, o pailsėsime rytoj arba po metų, kai sukaupsime kapitalą, kai būsime turtingi. O paskui nebegalime tų pinigų išleisti, jau būna per vėlai. Mes nesaugome gyvenimo. Devyniasdešimt keli procentai galime prailginti gyvenimą, bet dalis žmonių stengiasi tą gyvenimą sutrumpinti“, – įsitikinęs pašnekovas.

Aš tikrai didžiuojuosi lietuviais, tai labai gabi tauta, bet ir labai pavydi. Tėvai sakydavo, pavydą tu turi palikti už durų. Pavydas, pyktis gimdo stresą.

P. Šerpytis nejuokauja, nei vienam nepavyks gyvenime išvengti streso. Tačiau sako, jog reikia išmokti jį nugalėti maloniais pomėgiais. Priešingu atveju labai greitai gali tekti atsidurti reanimacijos skyriuje su prijungtais gyvybę palaikančiais aparatais. Be to, svarbus ne vien streso suvaldymas. Norint kuo ilgiau turėti sveiką širdį, reikia nepamiršti ir stebėti savo kraujospūdžio bei kitų sveikatą lemiančių rodiklių. Ir dar vienas profesoriaus patarimas – reikia atsikratyti pykčio bei pavydo.

„Nebūkime tokie pikti. Aš norėčiau, kad lietuviai nebūtų, nes yra viena darbščiausių tautų pasaulyje. Aš tikrai didžiuojuosi lietuviais, tai labai gabi tauta, bet ir labai pavydi. Tėvai sakydavo, pavydą tu turi palikti už durų. Pavydas, pyktis gimdo stresą. Kiekvienas turime susirasti, kaip atsipalaiduoti“, – pažymi jis.

Profesorius dėkoja Viešpačiui už puikią šeimą, už darbą, kurį labai myli, ir sako taip darąs kiekvieną dieną. Tačiau atvirai prisipažįsta – ir jis nėra šventasis, todėl pyksta ant savęs, jog per retai padėkoja už viską žmonai Aurelijai, per retai jos atsiprašo. Todėl ateityje žada nekartoti klaidų, o ir kitiems linki nepamiršti padėkoti už viską artimiesiems ir puoselėti savo šeimos tradicijas iš kartos į kartą.

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.