Kiek yra sukūręs dainų ir sugrojęs koncertų, dainininkas Gytis Paškevičius nebesuskaičiuotų. Yra buvę ir taip, kad paprašytas sugroti tam tikrą kūrinį suprato, kad nė nebepamena dainos teksto. Apie asmeninį gyvenimą beveik nekalbantis atlikėjas LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimo spalvos“ sako nesuprantantis, kodėl šiuolaikinės žvaigždės dalijasi kiekviena smulkmena: „Ne žmogus turi kalbėti, o apie jį.“
„Šiauliai – mano gimtasis miestas. Buvo kvietimų važiuoti į Vilnių, Kauną, bet traukia čia – viskas sava. Ir vaikai čia gimė, ir tėvukai palaidoti, draugai, vaikystės draugai... Lietuvoje rinka tokia nedidukė, atstumai, palyginti su kitomis šalimis, juokingi. Amerikoje žmonės važiuoja į darbą 200 km, o čia koncertuoti tikriausiai fantastiškiausia vieta. Didžiausias atstumas yra 300–350 km. Sako, jeigu gyveni Vilniuje, tai ten kažkas... Ne, susiplanuoji ir atvažiuoji“, – sako savo gimtinėje, o ne sostinėje gyvenantis žinomas dainininkas.
Daugiau kaip 30 metų scenoje ir vis neblėstantis populiarumas. Kuo klausytojus traukia G. Paškevičius? „Gal tikrumu?“ – kukliai spėja atlikėjas, koncertuose dainuojantis tik gyvai.
„Yra buvę su „Oktavos“ kolektyvu: atvažiavome į Palangos festivalį ir dingo elektra. Stoviu su akustine gitara, būgnai akustiniai, saksofonas akustinis, o daugiau viskas įjungta. Elektrinės gitaros nėra. Tik aš su akustine, būgnai, balsas – ir viskas, kol sutvarkė. Bet nebuvo jokių pauzių, kaip dainavai, taip ir dainuoji“, – prisimena jis.
„Mano muzikai nėra amžiaus cenzo“, – sako G. Paškevičius ir priduria niekada nesigainiojęs madų, o grojęs tai, kas patinka. Galbūt dėl to jo dainos nesensta, jų klausosi tiek bendraamžiai, tiek šių vaikai.
„Taip nebūna, kad sėdu: o dabar sukursiu dainą. Šauna [į galvą] kokia melodija, jeigu būnu išvažiavęs, sustoju kur nors šalikelėje ir įdainuoju į telefoną. O jeigu [būnu] namuose, bėgu į viršų, greitai pasirankioju akordų ir įrašau. Padedu į lentyną ir prie jos negrįžtu. Praeina kiek laiko, tada rimtai sėdu prie pirmo maketuko ir pradedu dėlioti: gal priedainis ne toks, gal dar kažkas. Taip ir dėliojasi po detalę. O paskui prasideda rimti darbai. Tada sėdi studijoje, darai aranžuotes, renki ritmus, kas ką turi groti ir t. t.“, – kūrybinius užkulisius praveria muzikantas.
Planavo tapti pradinių klasių mokytoju
Pirmą kartą gitarą į rankas paėmęs 9-erių, pirmuosius pinigus iš muzikavimo uždirbęs vos 13 metų atlikėjas muzikos mokslų nebaigė. Skambinti akordus išmoko pats.
„Jei žmogui duota, tai duota. Mano a. a. prietelius Romas Malinauskas sakydavo: stok į konservatoriją, iš karto į antrą kursą, padėsiu pasiruošti, pabaigti. Sakau: kur aš… Ir be manęs diplomuotų asilų pilna. Čia jau taip: arba duota, arba ne. Nebūtina muziką baigti. Yra puikių nieko nebaigusių dailininkų, poetų. Žinome ir tokių, kurie daug visko baigę, bet dirba mokytojais“, – svarsto pašnekovas.
Tik per plauką G. Paškevičius ir pats netapo pradinių klasių mokytoju. Baigęs vidurinę, įstojo į Šiaulių pedagoginį universitetą, tačiau paskutinę akimirką atsiėmė dokumentus. Sako, spontaniškai. Išėjo tarnauti į armiją, o po to ėmė uždarbiauti grodamas Šiaulių restoranuose. Vėliau jį pastebėjo sovietmečiu legendinio estradinio ansamblio „Oktava“ vadovas Mindaugas Tamošiūnas. Taip prasidėjo kelias į didžiąsias koncertų sales ir gastrolės po užsienį.
„Gyvenu tik iš to, ką darau, ką labiausiai suprantu. Ir net neįsivaizduoju, jeigu kažkas nutiktų, ką reikėtų daryti, iš ko gyventi. Nors ką gali žinoti… Būna tokių minčių, kad gal ne tą darai, kaip ir kiekvienam. Būna, kad žmogus dirba, dirba, paskui susimąsto: gal reikia kažką pakeisti, gal išvis ne tą turėčiau dirbti. Taip ir man. Bet kūryba yra kaip narkotikas: jeigu nepavartoji, prasideda lomkės ir grįžti prie to paties“, – kalba atlikėjas.
Kiek dainų per gyvenimą parašyta, kiek koncertų sugrota, jis jau nei skaičiuoja, nei suskaičiuoja. Teigia, kad ne skaičiai svarbiausia.
Gyventi su menininku – tai vieni metai už dvejus. Nežinau recepto, bet sugyvename – kai abudu norime gyventi, tai ir gyvename. O kai žmonės nenori gyventi, tai ir skiriasi.
„Statistika, skaičiai – ne esmė gyvenime. Esmė, ar radai laiko su vaiku pašnekėti, ar ką gero padarei. O dainos, koncertai – tik skaičiai. Niekada neskaičiavau, kiek dainų įrašyta. Sūnus bandė visas surinkti – tiek pririnko, kad neprisiminiau. Sakau, čia aš? Gyvenimas eina, darai kažką naujo, ir tie kūriniai nusimeta į stalčiuką. Būna vakarėlis, ateina žmonės, sako, gal gali tą dainą padainuoti? Sakau, Jėzau Marija, aš ir tekstą užmiršau. Sakau, reikės atkapstyti, nes jeigu žmonės prisimena, vaidinasi, ta daina reikalinga“, – sako G. Paškevičius.
Karjerą muzikai paskyręs vyras ne iš tų scenos žvaigždžių, kurias lydi skandalai ar intrigos. Atlikėjas retai dalija interviu, taupiai pasakoja apie asmeninį gyvenimą. Žmogų apibūdina jo darbai, tikina jis, o tai, kad kai kurie reklamuoja viską iš eilės, demonstruoja, ką veikia ir valgo, jam nepriimtina.
„Apie žmogų turi kalbėti jo darbai. Ne žmogus turi kalbėti, o apie jį. Dabar galbūt kitoks laikas, žmogus turi save pateikti, kalbėti, ką padarė, ko nepadarė, ką dar padarys, bet aš tikriausiai konservatorius, senų pažiūrų“, – svarsto jis.
Pirmąkart vedęs pirmenybę teikė ne šeimai, o darbui
Dar labiau už atlikėją viešumo vengia jo žmona Rugilė, lydinti dainininką į visus koncertus ir renginius, tačiau prieš kameras nesiafišuojanti.
„Su Rugile susitikome labai įdomiai. Aš po sovietinės armijos dirbau restorane „Geluva“. Paskui gavau kvietimą iš „Oktavos“, išvažiavau pas Mindaugą Tamošiūną. 2 metus dirbau ir pakvietė Laima Vaikulė. Turėjau „langą“ ir atėjau į buvusį savo darbą. Rugilė tuo metu restorane atliko praktiką, nes mokėsi kolegijoje. Taip ir susipažinome.
Nežinau, ar čia buvo meilė iš pirmo, ar iš antro žvilgsnio. Iš pradžių mūsų draugystė buvo labai smagi, parveždavau ją namo. Taip ir susidėliojo. Viskas vyko labai greitai: pavasarį susipažinome, vasarą padavėme pareiškimus, rudenį susituokėme. Po metų gimė sūnus, o po 7 metų – dukra“, – prisimena atlikėjas.
G. Paškevičiui ši santuoka antroji. Pirma truko neilgai, nes 25-erių vedęs vyras pirmenybę teikė muzikai, ne šeimai. Su amžiumi prioritetai pasikeitė.
„Šeima yra viskas. Kai buvau jaunas, pirmiausia būdavo darbai, kūryba. Su metais tampi išmintingesnis ir supranti, kad viskas, kas aplink tave dedasi, sukasi į gerą pusę. Jeigu santykiai šeimoje puikūs, vadinasi, ir spindulys, ratas aplinkui geras. Šeima suteikia ramybę, laiko pamąstyti. Nekyla jokių depresijų, jeigu viskas gerai“, – teigia G. Paškevičius.
Tačiau jis atviras – gyventi su menininku nelengva. Savo žmonai muzikantas negaili gražių žodžių: „Ji yra namų šeimininkė. Sūnus yra labai gerai pasakęs: mama – greitoji pagalba 24 val. per parą. Aš kitą kartą ir patingiu, kartais manęs nebūna, o ji, kad ir kas būtų, visą laiką įsijungusi telefoną, visą laiką kelia, gali būti naktis, gali būti ankstus rytas ar vėlus vakaras. Čia yra ne pasivaikščiojimas kažkur debesyse, čia yra konkretus darbas. Gyventi su menininku – tai vieni metai už dvejus. Nežinau recepto, bet sugyvename – kai abudu norime gyventi, tai ir gyvename. O kai žmonės nenori gyventi, tai ir skiriasi.“
G. Paškevičius įsitikinęs, kad klysta manantys, jog išsiskyrus ir susidėjus su kitu žmogumi bus geriau. Bus tas pats, sako jis ir pažymi, kad kaip bus, priklauso tik nuo tavęs paties.
Aš nieko nenoriu keisti, man viskas gerai. Kitas gal ieško naujovių, aš ne. Visą laiką sau sakau: kai gerai, nenorėk, kad būtų geriau, nes bus dvigubai blogiau.
„Mes su žmona kartu būname 24 valandas per parą, bet [vienas kitam] neatsibostame. Susigalvojame visokiausių dalykų, išvažiuojame. Aš nieko nenoriu keisti, man viskas gerai. Kitas gal ieško naujovių, aš ne. Visą laiką sau sakau: kai gerai, nenorėk, kad būtų geriau, nes bus dvigubai blogiau. Yra gerai – liuks. Stengiesi išlaikyt tą, ką turi. Jokios paslapties nėra“, – pabrėžia dainininkas.
Pasak G. Paškevičiaus, jei jis gyvenime galėtų ką pakeisti, nekeistų nieko, nes žmogaus gyvenimas susideda iš mažų dalelyčių: „Jeigu tos vienos dalelytės nėra, vadinasi, visas gyvenimas griūva. Vadinasi, nebūčiau sutikęs žmonos, vadinasi, neturėčiau savo vaikų. Vadinasi, turėčiau kitą moterį, būtų kiti vaikai. O aš to nenoriu.“
Prieš lipdamas į sceną vis dar labai jaudinasi
Savo talento Lietuvos scenos grandas tikina nesureikšminantis. Nors publikos dėmesio jam niekada netrūko, gerbėjų pulkai iš paskos nesekiodavo.
„Dėmesio netrūko, bet gal aš pats taip save pateikdavau, kad esu šaltas, neprieinamas. Gal dėl to nebūdavo, kad skambintų ar rašytų laiškus. Neturėjau dėl to problemų, ir žmona neturėjo. Nelabai sureikšminu, ką darau. Jeigu einu gatve ir paprašo autografo, nesislapstau. Tik draugai kitą kartą sako: tai tu gyveni Šiauliuose ar negyveni?“ – pasakoja pašnekovas.
Kai žmogus turi idėjų, jis nesensta, sako rudenį 58-ą gimtadienį atšventęs G. Paškevičius. Senatvė – ne metai, senatvė – užsisėdėjimas, įsitikinęs jis.
„Kai judi, turi norų, tikslų, važiuoji, keliauji, kažkur būni, tai ir yra variklis. Norisi kurti, kažką daryti. Vieną padarei, atrodo, čia jau viskas. Praeina kiek laiko, žiūri, kad kyla idėjų, tik spėk įgyvendinti“, – mintimis dalijasi muzikantas.
Pastaruoju metu koncertais žiūrovų nelepinęs G. Paškevičius laikosi nuomonės, kad geriau būti scenoje rečiau, bet rengti kokybiškus pasirodymus. Metų pabaigoje savo gerbėjus jis pakvies į vienintelį koncertą Kaune, kuriam ilgai ruošėsi.
„Bus koncertas, skirtas draugams. Dėl to, kad 1998 metais išleistas albumas [vadinasi] „Baladės draugams“. Buvo toks laikotarpis, kai gyva muzika truputį ėjo į šoną, į koncertų aikšteles veržėsi elektroninė muzika. Dabar vėl viskas grįžta, tad norėjosi atgaivinti šį variantą. Bus kūrinių ir iš 1998 metų albumo, bet bus ir naujesnių“, – atskleidžia atlikėjas.
Nesvarbu, kiek metų koncertuota, kiek kartų lipta į sceną, kaskart jaudulys toks pat stiprus, prisipažįsta žinomas dainininkas. Per koncertus dėl G. Paškevičiaus sėkmės jaudinasi visa šeima.
„Koncertų metas mamai būna labai įtemptas, su tėčiu apskritai labai sunku susišnekėti. Likus kokioms 3 savaitėms iki koncerto geriau prie jo neiti, nes jis labai smarkiai jaudinasi. Tiesiog toks yra. Kad ir 30 metų scenoje, jaudulys nepalieka, nes tėtis labai tikras. Nebūna, kad į sceną ateina atsipūtęs lyg niekur nieko. Jis visada kaip nuo nulio, kaip iš naujo, nori geriausio varianto“, – teigia muzikanto sūnus Dominykas Paškevičius.
Vaikams ne dovanodavo daiktus, o leisdavo užsidirbti
„Mūsų šeima kaip kumštis“, – tvirtina G. Paškevičiaus sūnus. Vaikinas nedvejojo, kai tėtis jam pasiūlė kartu vykti į Utenos rajoną padėti ten gyvenančiai vienišai senolei Galinai.
Senelis dykai kapeikų neduodavo, reikėdavo kažkokį darbą padaryti. Už viską būdavo mokama, kad vaikai priprastų prie darbo ir prie atlygio. Vaikas turi užsidirbti, o ne dovanų gauti. Mes taip augome ir taip auklėjome vaikus.
„Esu savanoriavęs Slovėnijoje, Čekijoje, Vokietijoje. Buvo tokia dvasinė savanorystė jogos centre. Visada galvojau, kad reikia prie kažko prisidėti, kažką čia palikti. Savanorystė buvo vienas iš būdų padaryti ką nors gero“, – pasakoja D. Paškevičius.
Talkininkų Galina pirmiausia prašė sutvarkyti malkinę ir supjaustyti ten suverstą medieną, kad galėtų ją panaudoti.
„Vaikystėje važiuodavome į kaimą. Ten būdavo darbų. Senelis dykai kapeikų neduodavo, reikėdavo kažkokį darbą padaryti: obuolius surinkti, šienauti, malkas suvežti – už viską būdavo mokama, kad vaikai priprastų prie darbo ir prie atlygio. Vaikas turi užsidirbti, o ne dovanų gauti. Mes taip augome ir taip auklėjome vaikus“, – kalba G. Paškevičius.
Jis sako, kad svarbu žmonėms parodyti, jog reikia dalytis ne tik pinigais, bet ir šypsenomis, darbu, užjausti ir padėti. Savanoriavimas, važiavimas pas žmones suartina – atlikėjas džiaugiasi galėdamas kažkam padėti.
„Tokie dalykai gyvenime turi vykti labai dažnai. Aišku, geriau, kad jų nebūtų, kad žmonės oriai gyventų. Anksčiau nebūdavo tokių dalykų – jei kaimynystėje gyveni, malkos ar dar kažkas nebūdavo problema. Susvetimėjome. O tada, būdavo, eini pas kaimyną – ką jis supranta, viską padaro. Kaimynai remontus darydavo. Dabar žmonės gyvena viename name ir nesusitinka.
Supjaustyti, sukrauti malkas, sutvarkyti verandą – tai tik fasadas. Manau, pagrindinis dalykas – bendravimas. Ji gavo stiklinę sveikatos vien dėl to, kad ji visą dieną praleido žmonių apsuptyje bendraudama, pasakodama apie save, išsiliedama – tai yra pagrindas. Tokie žmonės vieniši, jie nori bendrauti. Grįžus po šitų darbų buvo labai gera nuotaika. Sūnus padėkojo, kad jį pasikviečiau“, – pasakoja G. Paškevičius.
Plačiau – laidos įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
