Veidai

2019.12.23 19:27

Namelį džiunglėse turinti režisierė Lina Plioplytė anksčiau mieliau likdavo automobilyje, nei eidavo uogauti

Dokumentika „Spalvos“, LRT.lt2019.12.23 19:27

Dokumentikos „Spalvos“ herojei Linai Plioplytei nereikia buto, kad ji jaustųsi kaip namuose, visgi savas, prisiminimų kupinas kampas labai svarbus. Nors nuo vaikystės gyveno šalia gamtos, ryšio su ja nesukūrė, o dabar moterį nuramina ne tik medžio apkabinimas, bet ir siekis kuo mažiau pakenkti gamtai. Šį norą galima tiesiog išgirsti – Linos rankinukai visada žvanga nuo stiklo taros.

Prieš 13 metų su programa „Dirbk ir keliauk“ (Work and Travel) į Koloradą, Ameriką, atvykusi Lina Pliop Lytė čia ir pasiliko. 12 metų ji gyveno Niujorke, o dabar namais vadina Los Andželą. Filmų kūrėja taip pat turi namelį džiunglėse ir sako, kad jos namų samprata yra šiek tiek kitokia nei kitų žmonių.

„Man nelabai reikia kažkokio namo ar buto, kad jausčiausi namuose. Bet man vis tiek reikia kažkokios vietos, kurioje jausčiausi kaip namuose. Turėti savo kampą, kuriame esi netrikdomas, kuriame yra tau mielų dalykų ir prisiminimų, detalių, kažkokių kriauklelių... Tai man yra labai svarbu“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Daug keliaujančiai moteriai itin svarbi ir rutina. Pasikartojantys dalykai nuolat keičiant aplinką – pavyzdžiui, dienoraščio rašymas – jai tiesiog būtini, leidžiantys „susilyginti su savimi“.

„Nesvarbu, kur pabundu, nesvarbu, kuriame mieste esu – rašydama dienoraštį susikoncentruoju. Būna, porą dienų nerašai dienoraščio arba, blogiausiu atveju, nėra į ką rašyti, ir aš tikrai kitaip jaučiuosi, lyg neišsiliejusi. Rašau pastebėjimus, rašau, kaip jaučiuosi emociškai, vedu pokalbį su savimi. „Taip, Lina, tu gali, eik toliau.“ Rašau viską“, – pasakoja ji.

Man labai patinka daryti ką nors rankomis. Labai gera daryti kažką natūralaus, kai panagėse purvas... Noriu išmokti daugiau: užsiauginti maistą, pasistatyti namą. Gyvenime noriu išmokti tokių tikrų dalykų.

Lina bando gyventi nevartodama vienkartinio plastiko, nes mano, kad tai tiesiog šiukšlių metimas į vandenyną: plastiko niekas neperdirba ir jis nesuyra. „Aš nenoriu prisidėti prie globalios šiukšlių problemos, todėl sakau „ne“ plastikui. Bandau pirkti kuo mažiau plastiko, jį pakeičiau stiklu“, – pažymi ji.

Keliaudama Lina taip pat kartais renkasi ne skristi lėktuvu, o vykti automobiliu, kurį vadina geru draugu. Nors taip kelionė kur kas labiau išsitęsia, laidos herojė įsitikinusi tokiu būdu daranti mažesnę žalą gamtai.

Spalvos. Kambarį džiunglėse turinti filmų kūrėja Lina Pliop-Lytė: man nereikia namo, kad jausčiausi namuose

Ryšį su gamta pradėjo kurti suaugusi

Laidoje Lina papasakojo ir apie savo mamą. Ji yra dirbusi su etninės veiklos centru, tad jau būdamos mažos Lina su sese puikiai žinojo, kad Lietuvoje yra šventų girių, šventų akmenų, o Lietuvos gamta – ypatinga, joje galima rasti senovėje gyvenusių žmonių pėdsakų, pajusti mistinį dvasingumą.

„Kai mes buvome jaunos, ji mus pasiimdavo su savimi, kai vykdavo Rasos, lygiadienio šventės. Mano mama yra labai prisidėjusi prie lygiadienio ir Rasų šventės nacionalizavimo. Ji organizuoja šiaudinių skulptūrų deginimo festivalius“, – pasakoja pašnekovė.

Dabar Liną buvimas gamtoje, prigludimas prie medžio nuramina. Keista tai, kad vaikystėje sukurti ryšio su gamta jai nepavyko – tai įvyko daug vėliau.

„Kai buvau paauglė, nelipdavau iš mašinos, kai eidavome uogauti ir grybauti. Nežinau, kodėl. „Čia kanda“ – buvau ta. Aplink mus buvo tikrai labai daug gamtos, bet aš buvau tas žmogus, kuris likdavo mašinoje ir skaitydavo knygą po dešimties minučių mėlyniavimo. Įdomu, kad būdama trisdešimt penkerių suprantu, kaip svarbu yra gamta“, – mintimis dalijasi laidos herojė.

Jai patinka ne tik būti gamtoje, bet ir ką nors gaminti savo rankomis. Jos pagrindinis pragyvenimo šaltinis – daryti filmus, kurie rodomi internete. Jei dingtų elektra, dingtų ir jos darbas, tad Lina sako norinti veikti ir ką nors apčiuopiamo.

„Man labai patinka daryti ką nors rankomis. Labai gera daryti kažką natūralaus, kai panagėse purvas... Noriu išmokti daugiau: užsiauginti maistą, pasistatyti namą. Gyvenime noriu išmokti tokių tikrų dalykų“, – pažymi ji.

Moteris užaugo romuvietės mamos ir gan tradicinio kataliko tėvo šeimoje, tad „ragavo“ abiejų pasaulių. Dabar, pasak Linos, vakariečių pasaulyje žioji skylė, nes jauni žmonės nebeina į bažnyčią.

„Jie nebesiklauso mišių, nebėra to bendrumo, jausmo, kai sekmadienį po bažnyčios visi kalbasi, vieni kitus apsikabina. To nebeturime, mes esame tam per daug racionalūs“, – svarsto pašnekovė.

Visą laiką ieškojau gilesnių klodų: kodėl mes čia esame? Kas yra sapnai? Kas mus veda, lydi šiame gyvenime? Man visą laiką tai buvo įdomu.

Žvangantys rankinukai

Dar vienas būdas pajusti gamtos alsavimą – Amerikoje vykstantis festivalis „Degantis žmogus“ (Burning Man). Šis festivalis, anot Linos, tarsi bendruomeninis, meninis, muzikinis eksperimentas. Jame ir pragyvenimas yra išbandymas.

„Į negyvenamą dykumą susirenka septyniasdešimt tūkstančių žmonių. Jie susiveža savo meną, susiveža viską, ko reikia pragyvenimui: maisto, gėrimų. Pasistato namus: palapines, kupolus... Suvažiuoja muzikantai, jogai, menininkai, keistuoliai. Žmonės dalijasi patirtimi, menais, buvimu kartu. Tada sudegina pusę dalykų, viską, ką buvo atsivežę, susirenka ir išvažiuoja. Ir dykuma vėl grįžta į pirminį, laukinį būvį“, – pasakoja ji.

Šiame festivalyje laidos herojė jau lankėsi aštuntą kartą, tad save gali vadinti festivalio veterane. Kitiems žmonėms nauji metai prasideda sulig Rugsėjo 1-ąja, o Linai – sulig „Degančiu žmogumi“: „Visi dulkėti, pasikrovę energijos, išsikvailioję pradedame rudens darbus.“

35-erių moteris sako puikiai žinanti, ką nori veikti šiame gyvenime: jai patinka būti su bendruomenėmis, matyti, kad jos sukurti filmai ne tik žiūrimi, bet ir pakeičia žmonių nuomonę kai kuriais klausimais. Ji teigia norinti tai daryti toliau ir įtaigiau.

Tokio amžiaus moterys neretai susilaukia klausimų apie šeimą, vaikus, tačiau Lina teigia, kad jai šie klausimai į galvą neateina.

„Nežinau, kodėl, bet manęs tokios mintys nekankina. Yra didesnių galvosūkių gyvenime. Visą laiką ieškojau gilesnių klodų: kodėl mes čia esame? Kas yra sapnai? Kas mus veda, lydi šiame gyvenime? Man visą laiką tai buvo įdomu. Būdama Amerikoje supratau, kad labai daug jaunų žmonių irgi ieško, bando išsiaiškinti, kas tai yra: kodėl mes esame gyvi? Kas su mumis kalba? Kur eisime po mirties?“ – sako ji.

Kaip teigia laidos autorė Elena Reimerytė, Lina paprastai filmuoja kitus žmones, tad iš pradžių jai buvo labai nejauku kalbėti sau pačiai į kamerą.

Ji niekada nevalgo maisto, kuris supakuotas į plastiką, visur tamposi stiklo taras, dėl to jos rankinukai nuolatos žvanga.

„Aš jai rašydavau laiškus ir žinutes, ką norėčiau, kad papasakotų, kur save nufilmuotų. Taip komunikavome. Interviu kalbinau ją per „Skype“. Šią laidą padarėme visai nesusitikusios. Galiausiai turėjome tiek daug medžiagos, kad trumpesnės laidos negalėjome padaryti“, – kalba ji.

E. Reimerytė sako norėjusi atskleisti Linos personažiškumą, nes ji kitokia nei dauguma tiek savo požiūriu į daiktus, tiek į dvasinį pasaulį.

„Ji niekada nevalgo maisto, kuris supakuotas į plastiką, visur tamposi stiklo taras, dėl to jos rankinukai nuolatos žvanga. Lina perka vien dėvėtus drabužius, bet užtat jų turi labai įdomių, dažnai atsinaujina garderobą“, – pasakoja laidos kūrėja.

Pasak jos, šios laidos herojės santykis su gamta ir žmonėmis yra unikalus. Ji turi labai daug energijos ir neformuoja savęs kaip kažkokį įspūdį turinčio palikti žmogaus.

„Žmonės dažnai negali suvokti, kiek jai metų. Man atrodo, tai labai geras pavyzdys tiems, kurie jaudinasi dėl savo amžiaus. Taip pat labai gražus jos ryšys su tėvais, kaip ji jų interesus – mamos gyvenimą gamtoje ir tikėjimą bei tėčio precizišką domėjimąsi pasaulio istorijomis ir kultūra – pratęsia savo pačios veiklose“, – teigia E. Reimerytė.

Laidų ciklas „Spalvos“ – pozityvi, įkvepianti dokumentika apie laisvus žmones iš įvairių šalių su netradiciniais gyvenimo scenarijais ir visuomenei aktualias temas. Žiūrėkite tik LRT.lt mediatekoje kiekvieną pirmadienį.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Taip pat skaitykite

Spalvos. Kambarį džiunglėse turinti filmų kūrėja Lina Pliop-Lytė: man nereikia namo, kad jausčiausi namuose