Veidai

2019.12.30 07:39

Mantas Stonkus ruošdamasis vaidmeniui pirmiausia tekstą išmoksta žemaitiškai

LRT RADIJO laida „Penktadienio pokalbiai“, LRT.lt2019.12.30 07:39

Aktorius Mantas Stonkus prisipažįsta sunkiai gebantis būdi neutralios nuotaikos – jį užplūsta arba milžiniška energija, arba užgula didžiulis liūdesys. Tačiau emocijas lengva transformuoti, jei esi įgudęs tai daryti. „Jeigu tau liūdna, gali paimti tą energiją ir pateikti ją kaip euforiją“, – LRT RADIJO laidoje „Penktadienio pokalbiai“ sako jis.

M. Stonkų kalbina LRT RADIJO laidos „Penktadienio pokalbiai“ vedėjas Martynas Starkus.

– Vienas iš mano svečių kažkada pasakė, kad komikams sudėtinga su aukso viduriu: arba jie beprotiškai linksmi, arba žiauriai dramatiški. Ar tai tiesa?

– Nežinau, kaip kitiems, bet man tai tiesa. Retai būna vidutinė nuotaika ir kasdienybėje, vidutinis užimtumas ar pastovumas. Visada yra bangos: arba turi labai daug darbų, arba neturi. Asmenybei tai atsiliepia. Esu karštas žmogus, mėgstantis greitai užsidegti, taip pat labai dramatiškas: būnu arba labai linksmas, arba labai liūdnas.

Bet emocijas labai lengva transformuoti, kai yra daug praktikos. Jeigu tau liūdna, skauda, gali paimti tą energiją ir pateikti ją kaip euforiją ar džiaugsmą, nors ji turi visai kitokį pagrindą.

Nelabai mokėčiau kitaip gyventi su savimi ir savo energija. Nuo vaikystės labiausiai nemėgau popiečio miegelio, nes tada reikėdavo būti tyliai, ramiai.

– Išgyveni savo aukso amžių. Pastaruosius keletą metų tavo karjera, užimtumas, populiarumas, honorarai šauna į viršų. Tu esi visur: ir televizijoje, buvai ir radijuje, ir humoro šou, ir spektakliai, ir „YouTube“ kanalas. Tau kartais nesinori sustoti?

– Nelabai mokėčiau kitaip gyventi su savimi ir savo energija. Nuo vaikystės labiausiai nemėgau popiečio miegelio, nes tada reikėdavo būti tyliai, ramiai. Man patinka tai, ką aš darau, patinka veikti ir kai pavyksta. Dabar labiausiai esu susikoncentravęs į tris veiklas: komediją, podcast`ą „Vėl tie patys“ ir spektaklius.

– Dažniausias tau užduodamas klausimas, kuris personažas tau artimiausias? Turbūt natūralu, tu esi daugialypis. Ar [koks nors] personažas yra užknisęs? Žmonės jo laukia, o tu sakai: nebenoriu juo būti.

– Man taip su Vytautu, kurį vaidinau „Buvusiuose moterų reikaluose“. Buvo trys spektaklio dalys, pirmoji dalis buvo be galo sėkminga. Per pirmus metus, per sezoną, suvaidinome 150 spektaklių.

Tas personažas gimė labai spontaniškai, paskutinę dieną prieš premjerą. Jau nebežinojau, ką man su tuo šou daryti ir kaip viskas pavyks. Visas buvo sudėliota, bet kažkas nelipo. Tada prisiminiau, kas man mokykloje buvo juokingiausia: kai į kokį Žemaitijos kaimą pas policijos pareigūną atvažiuoja televizija, jis duoda „Žinioms“ ataskaitą ir bando kalbėti literatūrine kalba.

Aš Vytautą labai myliu, jis labai pavyko, apsigyveno mano kūne, bet aš jau nuo jo pavargau. Norėčiau jam leisti ilsėtis ir būti gražiu prisiminimu.

Kartais sąmoningai vengiu žemaičių kalbos, kad nebūtų iš žmonių tokios reakcijos: ai, nuėjo lengviausiu keliu, metė žemaitiškumo kortą.

– Žemaičiavimą tu pavertei privalumu. Daugeliu atvejų tai linksmina žmones. Tai tavo labai stiprus koziris.

– Tai mano gimtoji kalba. Prisimenant „Humoro klubo“ laikus, kai stovėdavome ant scenos Vilniuje, šiek tiek kompleksuodavau kalbėti žemaitiškai. Kartais sąmoningai vengiu žemaičių kalbos, kad nebūtų iš žmonių tokios reakcijos: ai, nuėjo lengviausiu keliu, metė žemaitiškumo kortą. Kartais taip būna, bet iš to pradėjau išaugti. Žemaičių kalbą pamilau dar kartelį.

Galiu išduoti ir dar vieną dalyką, kad tekstus, kuriuos mokausi literatūrine kalba, man labai sudėtinga išmokti greitai. Toks jausmas, kad mokausi užsienio kalba: ją moku, bet ji man neįlenda į burną. Kalbi, sakai žodžius, bet jauti, kad jie turi minties. Ruošdamasis vaidmenims visada viską išmokstu žemaitiškai, nes tada galiu sekti tekstą, informaciją su visais loginiais kirčiais.

– Tu patyręs, ne vienus metus scenoje esantis žmogus. Ar tau rašo jauni žmonės? Dabar socialinių tinklų laikai, kiekvienas savimi pasitikintis ar įžūlesnis žmogus mano turįs teisę parašyti vienam ar kitam žmogui, išsakyti nuomonę tam tikru klausimu.

– Jauni žmonės dabar labai drąsūs. Žmonės ne tik klausia patarimų, bet ir labai mėgsta juos dalinti. Man dažnai parašo jauni žmonės, baiginėjantys mokyklą: Mantai, ką daryti, patark man. Ir klausia ne tik profesinių paslapčių ar patarimų, bet ir: ką daryti, man tėvai liepia būti daktaru, o aš noriu būti aktorius.

– Galbūt dėl to šiais metais dalyvavai „Studfeste“. Radau tokią tavo citatą: „Pats blogiausias dalykas gyvenime – klausyti kitų nuomonės ir girdėti, ką jie tau sako. Jie dažniausiai būna neteisūs. Vienintelis teisėjas esi pats sau.“ Drąsus pareiškimas.

– Patarimų reikia klausyti, bet reikia klausyti ir savo vidaus. Jeigu būčiau klausęsis kitų nuomonės apie save ir patarimų, niekada nieko gyvenime nebūčiau padaręs. Būčiau užsikompleksavęs ir išviręs savo sultyse ir abejonėse.

Esu daug kartą pasakojęs istoriją, kaip mano auklėtoja pasakė, kad aš tikrai nebūsiu aktorius, nes jeigu jos dukra neįstojo, tai man nėra šansų.

Visas pokalbis – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Taip pat skaitykite