Abejingų nepaliekantis rašytojas ir publicistas Andrius Užkalnis pristatė savo devintąją knygą „Trečioji Evangelija: griūtis ir laisvė“. Nors paprastai sakoma, kad nereikėtų vertinti knygos pagal viršelį, pasveikinti autoriaus susirinkusius bičiulius pristatymo vakarą labiausiai domino būtent viršelis – ant jo atsidūrė A. Užkalnio pieštas rūpintojėlis.
„Trečioji Evangelija“ pasakoja apie laiką, kai visi puolė griauti sienas butuose ir jungti virtuves su svetainėmis, stiklinti balkonus ir keisti duris bei langus. A. Užkalnis prisipažįsta, kaip Helsinkyje pardavinėjo degtinę iš Lietuvos, o Maskvoje pirko anglų kalbos žodynus ir nežmoniška kaina juos parduodavo Vilniuje.
Kaip ir buvo galima tikėtis, A. Užkalnis primena to meto delikatesus – karštus sumuštinius (batono riekė su šlapia dešra ir užkeptu sūriu) ir orkaitėje paskrudintus vaflių lakštus, perteptus majonezu ir apibarstytus kmynais. Ir tai tik dalis spalvingų to meto detalių, kurias į knygos puslapius sudėjo autorius.
„Dešimtmetį, kuris prasidėjo 1989 metais, mes gėrėme į save viską nekritiškai ir iš karto. Kad būtų kritinis požiūris ir mokėjimas atsirinkti, reikia laiko ir patirties, o laiko ir patirties nebuvo. Išmanymo nebuvo. Mes buvome, turbūt, kaip Amerikos indėnai, naiviai žiūrėję į užkariautojus iš Europos ir perkantys arba keičiantys savo brangenybes į blizgučius ir veidrodėlius.
Paskui daugeliui atėjo susivokimas, kas gerai ir kas blogai, ką verta importuoti į mūsų gyvenimą ir ko nereikia, kokie įpročiai ir įgūdžiai mums reikalingi, o kas yra tiesiog purvinos svetimo gyvenimo putos arba svetimi spalvoti muilo burbulai. Tai buvo didžiojo mokymosi, nubalnotų kelių ir sukruvintų krumplių laikotarpis,” – įsitikinęs A. Užkalnis.
„Trečiajai Evangelijai: griūtis ir laisvė“ prireikė dvejų metų (autorius prisipažįsta, jog ankstesnėms pakako kelių mėnesių), ši knyga buvo rašoma pietų Kalifornijos miestuose, Mineapolyje, Vilniuje, Palangoje, Nidoje, Stambule, Italijos Abruco kalnuose, Vienoje ir Berlyne.
„Ištisi skyriai keliavo į šiukšliadėžę ir buvo rašomi naujai. Gailesčio nebuvo, – teigia Andrius. – Kitaip nei ankstesnės mano knygos, naujoji yra lyg didžiulis Holivudo projektas, filmas su specialiaisiais efektais ir žvaigždėmis, palyginti su kokio nors Lietuvos televizijos kanalo drungnu serialu, kur per savaitę nufilmuoja penkias serijas.
Asmeninis pasididžiavimas yra rūpintojėlis viršelyje. Jėzus yra mano pieštas. Ne visi tai žino, bet prieš daug metų aš studijavau architektūrą ir mokiausi piešti. Įgūdžiai aptrupėjo, bet kai ką dar sugebu. Italijoje (kurgi dar) pirkau piešimo sąsiuvinį ir padariau ne mažiau kaip penkiasdešimt eskizų, kol Išganytojas gavosi toks, kokio norėjau.“
A. Užkalnio knygos pristatymo nepraleido ir gausus būrys jo bičiulių bei kolegų – pristatyme dalyvavo Rimas Šapauskas, Jogaila Morkunas, Romas Zacharevičius, Aleksandras ir Ana Cupijai, Giedrius Masalskis ir kiti.
Vakaro akimirkos – nuotraukų galerijoje.
