Leonardas Pobedonoscevas nežino, kas yra vidurio amžiaus krizė – aktorius tikina esąs jaunas, gabus ir vitališkas, tad savęs sendinti ar kritikuoti nė neketina. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimo spalvos“ jis pasakoja atradęs meditacinį šokį su sakralinėmis kaukėmis, parsivežtomis iš Balio – salos, kuri aktoriaus tiesiog negali paleisti.
Pašėlęs vyrukas, širdžių ėdikas, dažniausiai romantiškas, o kartais – arogantiškas. Tokį L. Pobedonoscevą matome kino ekranuose. O štai gyvenime aktorius tikina esąs gamtos ir šeimos žmogus, apgaubiantis dėmesiu ne tik žmoną, dukrą, bet ir abi augintines: triušę Mėtą ir pudeliukę Diją.
„Dar galvojame varną įsigyti. Kadangi palėpėje gyvename, jos čia – beveik susišnekame. Turbūt ilgainiui prisijaukinsiu vieną antrą varną. Dėl komplekto“, – juokiasi jis.
Turėti šunį L. Pobedonoscevas svajojo nuo vaikystės, mat buvo prisižiūrėjęs filmų apie vilkšunius, kurie tarnauja ir saugo. Tačiau laidos herojus daug žino ir apie kates.
„Turėjau nemažai katinų, puikiai išmanau jų mentalą, galiu susitapatinti ir tapti katinu nors dabar. Apskritai su gyvūnais mano ryšys stiprus, jau tarsi reinkarnavausi: ir kalbu su jais, ir būnu, ir jaučiu, ko jiems reikia“, – tikina aktorius.
Pudeliukė jo namuose vos pusmetį. Ji pakeitė į amžinuosius medžioklės plotus iškeliavusią jorkšyrę Gabi.
„Mūsų 13 metų Gabytė – šeimos angelas. Ją pažįsta visa Lietuva, ji daug kur su manimi filmavosi. Tai buvo nelaimingas atsitikimas ir labai sunkus laikotarpis mūsų šeimai. Ypač man ir dukrytei Emilijai. Atėjo metas, kai tą skausmą, tuštumą dera užpildyti. Ilgai zondavau, daug klausinėjau ir nusprendėme, kad [tiks] žaislinis pudelis. Kadangi daug keliaujame, tai į kišenę – ir gali skristi bet kur“, – sako vyras.
Aš turiu žmoną, kurią myliu ir kuriai esu be galo dėkingas už tai, koks esu dabar. Gyvenime buvo ir donžuano laikotarpis, bet labai saikingas.
Kaip dabar, taip ir vaikystėje tiesiog Leo vadinamas aktorius nenustygo vietoje: „Buvau mušeika nuo darželio laikų, toks autoritetas. Nesvarbu ūgis, bet smūgį gerą turėjau. Filmų prisižiūrėdavau ir treniruodavausi su kiemo draugeliais.“
Draugai jį vadino Lioka – taip vadina iki šiol. L. Pobedonoscevo mama – rusė, tėtis – maišytas lietuvis, tad su tėvais jis taip ir kalba: su vienu lietuviškai, su kitu – rusiškai.
„Būdavo, tuo pačiu metu su vienu rusiškai, su kitu – lietuviškai. Tai buvo normalu. Prisimenu tuos momentus. Įdomiai iš šalies turėtų atrodyti“, – svarsto L. Pobedonoscevas.
Balyje atrado meditacinį šokį
Kiek Leo pamena, jo namai visada buvo tartum mažas muziejus. Pilni įdomybių namai ir dabar: daiktų daikčiukų, suvenyrų iš tolimiausių pasaulio kraštų. Kelionės – viena didžiausių L. Pobedonoscevo aistrų. Kadaise jis su šeima net metus gyveno Balyje, tačiau egzotišką kraštą teko palikti.
„Mes Balio nepalikom. Arba Balis nepalieka mūsų. Po savaitės išskrendu į Balį lydėti grupės. Tai mūsų dvasinė sodyba. Kad ir kur keliaučiau, mintimis vos ne kiekvieną dieną [esu] Balyje. Tai kodėl grįžome į Lietuvą? Begalinis dukros noras. Šita žemė ją traukia, ir viskas.
Bet kartu einame savo keliu ir lydime kitus. Žmona lydi moterų grupes, aš lydžiu mišrias grupes. Tai savotiška tarnystė ir veikla, kuri man miela. Tai 2 savaičių renginys, kuriame aš – pagrindinis vedlys, pagrindinis aktorius, nepažįstamus žmones sujungiu į bendrą šeimą“, – aiškina žinomas vyras.
Iš Balio Leo parsivežė gausybę idėjų. Viena iš jų – pažinti save per meditacinį šokį. Tam jis parsigabeno specialiai jam Indonezijoje dvasinio mokytojo sukurtas sakralines kaukes. Tačiau net pasinėręs į egzotišką veiklą ir nuolatines keliones L. Pobedonoscevas liko ištikimas aktorystei.
„Priešais jus sėdi be galo laimingas žmogus. Dėl to, kuo gyvenu, ką dirbu. Dėl ko išvažiavau į didžiąją kelionę – metus su šeima pakeliauti po Aziją? Nes atėjo suvokimas, kad yra baimė. Grįšiu, kam aš būsiu reikalingas? O ten atsirado suvokimas: aš myliu šitą profesiją, myliu šitos profesijos žmones, myliu vietą, kurioje gyvenu, ir t. t. Va toks tas Leonardas. Toks tas žmogus, kuris, atradęs savo misiją, myli savo darbą. Kad ir kada grįši, jeigu esi jo godus – nepražūsi“, – įsitikinęs pašnekovas.
Amplua aktorius gali keisti taip pat greitai, kaip chameleonas spalvas saulėtajame Balyje. Vieną dieną jis – egzotiškasis kaukių guru, kitą – arogantiškasis Tomas Vilkas iš „Tobulo pasimatymo“.
Depresija, jeigu ją „išrakinėji“, daug pasako apie tave: kad jautriai priimi aplinką, tave kažkas žeidžia, kažkas smukdo, spaudžia į žemę. Bet jeigu ją priimi kaip pamoką, tai ta depresija kaip laiptelis. Prieš tai buvai žvaigždė – dabar pabūk nuliu, bet netalžyk savęs. Tiesiog priimk ir žinok, kad tai praeis.
„Tai yra vau, kas įvyko su „Tobulu pasimatymu“. Lenkų filmas, kuris man labai patiko. Aukšto lygio komedija“, – sako L. Pobedonoscevas. Į pasimatymą Leo šiame filme eina su viena žaviausių Lietuvos aktorių Jurgita Jurkute.
„Su Jurgitėle dirbti lengva. Aktoriui labai svarbu, ar tu [vaidini] neapykantos sceną, ar meilės sceną – visomis aplinkybėmis paraleliai turi eiti meilė personažui ar kolegai, su kuriuo dirbi. Jurkutę įsimylėjau, ir buvo lengva“, – teigia aktorius.
Tačiau ar nebūna taip, kad meilė iš kino aikštelės nelauktai plyksteli ir gyvenime? „Aš turiu žmoną, kurią myliu ir kuriai esu be galo dėkingas už tai, koks esu dabar. Gyvenime buvo ir donžuano laikotarpis, bet labai saikingas“, – pasakoja jis.
J. Jurkutė, anot pašnekovo, švelni būtybė. Filme yra scena, kurioje ji jį turi partrenkti. „Sakau, normaliai pavažiuok, mane ne pirmą kartą partrenkia. Tai net pabodo vaidinti, kad mane partrenkia. Bet geras kadras. Kaifas aktoriui, kai žiūri ir savęs nekritikuoji: o čia buvau aš?“ – kalba vyras.
Trokšta išplaukti į didžiąsias aktorystės marias
L. Pobedonoscevas teigia norėjęs tapti ir kaskadininku. Su kaskadininkais, kad ir kur filmuojasi, aktorius sukuria puikų ryšį.
„Aš mėgstantis riziką, kovos menus, ekstremalias pramogas. Reikia į kosmosą – į kosmosą, reikia nerti į gylį – nersiu, reikia kristi nuo arklio – duokit bent pamėginti. Bet ne: tu aktorius, mes turime kaskadininkus. Man patinka, kad tarp kaskadininkų yra brolybė. Jie tarsi atsipalaidavę, bet iš tikrųjų serga už kolegas, kai šie daro triuką: ir prieš įsijungiant kamerai, ir triuko metu, ir po jo. Pavydėtina brolija“, – susižavėjimo kaskadininkais motyvus atskleidžia pašnekovas.
Lig šiol L. Pobedonoscevo personažai buvo jauni vaikinukai. Ar aktorius nebijo, kad išauš diena, kai jam bus pasiūlytas brandaus vyruko vaidmuo, o su ką tik atšvęstu jubiliejumi pričiups krizė?
„Kokia krizė?! Aš net nežinau, kas tie 40. Žmonės kalba apie kažkokią krizę, o tas vaikas manyje labai išraiškingas. Esu spontaniškas, vitališkas, jaunas. Kiek dar nenuveiktų dalykų manęs laukia... Neturiu laiko svarstyti. Tau rinktis: kaip nori jaustis, taip tave ir priims. Jeigu aš sau: oi, galvą skauda, aš jau per senas... Dar esu čia – tas pats bičas, kuris, ką reikia, padarys. Esu smarkus, gabus, talentingas. Kam save sendinti ir kritikuoti“, – svarsto laidos herojus.
Leo gyvenime ne kartą lydėjo melancholija, tačiau ne dėl bėgančių metų – dėl kitų dalykų. Pirmas nardymas depresijoje buvo labai gilus, prisipažįsta aktorius ir pažymi savotiškai šiuo nardymu mėgavęsis.
Manyje auga ramaus mokytojo personažas, vedlio esybė. Kartu – svajonė išplaukti į plačias marias: filmuotis tarptautiniuose projektuose ir keliauti, išreikšti save kine, rasti režisierių, kuris mane atvertų. Džiaugiuosi dalyvavęs tuose projektuose, bet dar ne tai…
„Depresija, jeigu ją išrakinėji, daug pasako apie tave: kad jautriai priimi aplinką, tave kažkas žeidžia, kažkas smukdo, spaudžia į žemę. Bet jeigu ją priimi kaip pamoką, kaip etapą „sustok ir pagalvok, dėl ko šitas skausmas“, nes tu stiprus, iki tos depresijos turėjai gyvenimą, žmonių, kurie tau sakė „ačiū, kad esi“, tai ta depresija kaip laiptelis. Prieš tai buvai žvaigždė sau, žvaigždė aplinkai – dabar pabūk nuliu. Pabūk skausme, bet netalžyk savęs. Tiesiog priimk ir žinok, kad tai praeis“, – teigia jis.
Visgi laidos herojus neneigia, kad metams bėgant ateina suvokimas apie kūrybinės erdvės svarbą – ne vien kaip aktoriaus, artisto, bet ir kaip žmogaus.
„Tai amžius, kai suvoki, kad reikia pabūti tyloje, pabėgti nuo buities, kuri tave nesąmoningai įtraukia. Keliaudamas gydaisi nuo daiktų, kad jų nereikia, tačiau noras turėti savo lizdą manęs nepaliko. Nori turėti kampą, į kurį sugrįžti, pabūni vienas, kur pasidarai tokią tvarką, kokią nori. Ir va išsipildė mano svajonė – turėti nors mažą palėpę ir ten gyventi, kaip liepia sąžinė“, – pažymi L. Pobedonoscevas.
Tad namai jam – jo šventovė. Čia jis teigia įsikraunantis, atveriantis savo kūrybines mintis – vos įėjęs į savo namus pradeda medituoti.
„Vis dar gryninuosi, kurį iš šimto kelių [rinktis], vis dar turiu bėdą – spėti visur. Jau mažiau renkuosi, kur verta, o kur neverta taškyti energijos. Bet myliu naują savo misiją su Balio sakralinėmis kaukėmis. Ten atradau savo pašaukimą vesti, atskleisti žmones, padėti jiems ir gyventi stebuklais. Manyje auga toks ramaus mokytojo personažas, vedlio esybė. Kartu – svajonė išplaukti į plačias marias: filmuotis tarptautiniuose projektuose ir keliauti, išreikšti save kine, rasti režisierių, kuris mane atvertų, nes tiek turiu... Džiaugiuosi dalyvavęs tuose projektuose, bet dar ne tai, dar ne tai… Po truputį einu link kažko didingo“, – įsitikinęs laidos herojus.
Savanoriauti paskatino žurnale perskaitytas straipsnis
Viena iš šimto L. Pobedonoscevo veiklų, kurioms jam negaila taškyti energijos, yra pagalba ir dėmesys kitiems. Laidoje „Gyvenimo spalvos“ Leo vyko į Valakampių socialinių paslaugų namus, kur gyvena proto negalią turintys suaugusieji. Čia jį pasitinka sena pažįstama – direktorė Viktorija Grežėnienė.
Jo ir V. Grežėnienės pažintis prasidėjo Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose. Aktorius prisimena, kaip stipriai jį paveikė viename žurnale perskaitytas straipsnis.
„Gražus straipsnis: kaip ji, sėkmės lydima verslininkė, paliko turtingą ir prabangų gyvenimą ir pajuto norą ateiti į vaikų namus – pastatyti juos ant kojų, nes buvo skurdi situacija. Skaitau ir ašaros rieda. Atsimenu, nuėjau į dušą, ten garsiai pradėjau kriokti, taip paveikė. Ryte apsirengiau ir tiesiai [nuvykau] į tuos namus Žolyno gatvėje“, – pasakoja jis.
Dirbti kūdikių namuose, prisipažįsta V. Grežėnienė, emociškai buvo be galo sunku. Atlikusi savo misiją, ji pakeitė darbą, tačiau į verslo pasaulį negrįžo. Nors apie tai niekada negalvojo, pradėjo dirbti su suaugusiais žmonėmis, turinčiais proto negalią.
Iš tikrųjų jiems reikia tokių pačių dalykų, kaip ir mums visiems: bendravimo, teigiamų emocijų ir pozityvo.
Valakampių socialinių paslaugų namuose gyvena 48 žmonės. Prieš susipažindamas su šiais žmonėmis aktorius neslėpė, kad jaudinasi, nes niekada nebuvo bendravęs su tokiais ypatingais asmenimis.
„Iš tikrųjų jiems reikia tokių pačių dalykų, kaip ir mums visiems: bendravimo, teigiamų emocijų ir pozityvo“, – ramino V. Grežėnienė.
Moteris pasakoja, kad vieni savanoriai namų gyventojus lanko nuolat, kiti atvažiuoja tam tikromis progomis. Kai kurie ypač mylimi ir jau tapę kone šios didelės šeimos nariais. Savanoris Leo buvo pasiruošęs čia gyvenantiems žmonėms padovanoti gabalėlį savo numylėtojo Balio. Pirma jo paruoštos veiklos dalis – šokis su kaukėmis.
„Daugelis gyventojų turi tėvelius, globėjus. Žmonės tokie yra gimę, tu nieko negali pakeisti, gali tik jiems padėti. Tad būsena išėjus iš darbo yra daug ramesnė, negu išėjus iš kūdikių namų“, – mintimis dalijasi V. Grežėnienė.
Nors Leo su tokią negalią turinčiais žmonėmis susitiko pirmą kartą, kontaktą užmezgė gana greitai. „Šitie žmonės yra pavyzdys to tyro jautrumo. Kai sakome „kaip vaikas“, tai yra betarpiškumo asociacija. Jie kaip vaikai – jei pyksta, tai pyksta. Patyriau tiktai tą vaikišką džiaugsmą. Jie džiaugiasi kaip vaikai“, – sakė jis.
Užmegzti ryšį Leonardui nėra labai sunku ir dėl to, kad šių namų gyventojai pripratę prie juos lankančių savanorių. Gyvenimas čia verda – savanoriavimo formai griežtų ribų nėra.
„Jokių taisyklių nėra. Jeigu žmogus turi gerą širdį ir nori duoti, tai prašom. Jis lygiai taip pat gauna gerų emocijų“, – tikina socialinių namų direktorė.
Taip pat skaitykite
Plačiau – laidos įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
